Pakražančio metraštininkas

Pak­ra­žan­čio met­raš­ti­nin­kas

De­vy­nias­de­šimt pen­ke­rių me­tų Pak­ra­žan­čio kai­mo gy­ven­to­jas An­ta­nas Ba­nys vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą dir­bo pa­šti­nin­ku.

Išė­jęs už­tar­nau­to poil­sio il­gaam­žis ra­šo ei­les, daž­ną sa­vo gy­ve­ni­mo die­ną ap­ra­šo die­no­raš­ty­je. Pri­si­mi­nęs ką nors iš sa­vo jau­nys­tės ar vai­kys­tės, pri­si­mi­ni­mus taip pat fik­suo­ja po­pie­riu­je. Po­nas An­ta­nas yra iš­lei­dęs ir kny­ge­lę. Jam ypač ar­ti­mos mo­ra­lės te­mos, žei­džia žmo­nių su­sve­ti­mė­ji­mas, ne­mei­lė sa­vo Tė­vy­nei.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Dar­bai kas­die­niai kaip pan­čiai ge­le­ži­niai“

Taip An­ta­nas Ba­nys įvar­di­ja sa­vo jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mus. Prieš akis dar ne­re­tai iš­ky­la ar­fa, iš ku­rios by­ra į stam­bius ir ma­žus, į šva­rius ir ne­šva­rius su­rū­šiuo­ti grū­dai. Šu­li­nys, prie ku­rio nu­si­prau­sus po dar­bų pra­švie­sė­ja akys. Ska­ni va­ka­rie­nė tro­boj. O va­ka­re šo­kiai gro­jant ban­do­ni­jai.

Se­no­lio at­min­ty­je iš­li­ko ir spra­gi­lo ga­dy­nė. Po jos at­si­ra­do ku­lia­mo­sios ma­ši­nos, su­ka­mos ma­nie­že aš­tuo­nių ark­lių. Vi­są die­ną dar­bi­nin­kai pra­leis­da­vo dul­kė­se, džiu­gin­da­vo tik ma­žos per­trau­kė­lės pa­trauk­ti dū­mą ar šiaip at­si­pūs­ti.

Kiek il­ges­nis bū­da­vo pie­tų me­tas. Tuo­met pir­miau­sia pa­šer­da­vo ark­lius. Po to žmo­nės bū­da­vo kvie­čia­mi pie­tau­ti.

Kas­dien vals­tie­čių mais­tas bū­da­vo kuk­lus. Bet per tal­kas pa­ruoš­da­vo so­tų sta­lą. Pus­ry­čiams iš­vir­da­vo barš­čių ir kruo­pų sriu­bos. Prieš dar­by­me­čius vi­suo­met pjau­da­vo avi­ną. Tad pie­tums bū­da­vo duo­da­ma „pa­smo­žy­ta“ mė­sa, mil­ti­niai py­ra­giu­kai ar­ba tar­kuo­tų bul­vių ce­pe­li­nai su avie­nos ke­pe­nų ir inks­tų įda­ru. Kep­da­vo ir ku­ge­lį su kiau­lės ko­ja. Tuos že­mai­tiš­kus ska­nės­tus pa­si­da­žy­da­vo į sme­to­ną.

„Kai­me tų dar­bų bū­da­vo gau­sy­bė. Iš­var­din­ti sun­ku. Dar­bai kas­die­niai kaip pan­čiai ge­le­ži­niai. Apie ato­sto­gas ar iš­vy­ki­mą kur nors to­liau nuo na­mų ne­tu­rė­jo­me jo­kio su­pra­ti­mo.

Jo­ni­nės ir Ma­ri­jos Mag­da­lie­tės at­lai­dai bu­vo vi­sa išei­ga. Kar­tais vien­kin­kiu ve­ži­mu dar nu­va­žiuo­da­vo­me iki ki­tų pa­ra­pi­jų – Kel­mė­je į Žo­li­nės, Kra­žiuo­se į Šv. Ro­ko at­lai­dus. Ta­čiau bu­vo­me gau­si šei­ma. Ne vi­si su­tilp­da­vo­me į vien­kin­kį ve­ži­mą. O į ma­mos gim­ti­nę ir pas gi­mi­nes Ker­ka­siuo­se bei Žal­piuo­se ei­da­vo­me pės­ti 10 ki­lo­met­rų“, – me­na A. Ba­nys.

Li­nas ir žir­gas li­ko tik dai­no­se

Ra­šy­da­mas sa­vo die­no­raš­čius Pak­ra­žan­čio il­gaam­žis ly­gi­na šias die­nas su sa­vo vai­kys­te ir jau­nys­te. Su il­ge­siu ra­šo apie Lie­tu­vos šil­ką li­ną, ku­rio anuo­met bu­vo pil­ni lau­kai. Li­no šiau­de­liai per­dirb­ti ren­gė žmo­nes, sė­me­nys, iš ku­rių spaus­tas alie­jus, bu­vo ir mais­tas, ir vais­tas. Sa­vo ver­tę tu­rė­jo net spa­liai, ku­rie bu­vo ne­pa­mai­no­ma šil­ti­ni­mo me­džia­ga, gy­ven­to­jų pi­la­ma ant tro­bos lu­bų.

„Šian­dien li­nas, bu­vęs tvir­tas kaip do­le­ris, pa­nie­kin­tas. Li­ko tik dai­no­se. Li­nų ap­dir­bi­mo įran­kiai tin­ka tik mu­zie­jams. Pa­mirš­ta­ma ir mo­čiu­čių au­dė­jė­lių tra­di­ci­ja“, – sa­vo raš­tuo­se ap­gai­les­tau­ja po­nas An­ta­nas.

Pak­ra­žan­čio met­raš­ti­nin­kas pa­ste­bi, jog re­te­ny­be šian­die­nos kai­me ta­po ir ark­lys. Ma­žiau ap­link tro­bas be­žy­di ir jur­gi­nų, ku­rie anuo­met puoš­da­vo Pak­ra­žan­tį.

„Jau­nys­tė­je ne­sup­ra­tau, ką reiš­kia gim­ti­nė. Sup­ra­tau tik da­bar, ko­kia ji bran­gi. Čia tė­vai sun­kiai gy­ve­no. Pra­lei­do ne vie­ną oku­pa­ci­ją. Išau­gi­no pul­ką sa­vo var­go bro­lių vai­kų. Daž­nai pri­si­me­nu jų vei­dus ir kant­rų gy­ve­ni­mą, ver­tą pa­gar­bos.“

Paš­ti­nin­ko da­lia

A. Ba­nys di­džiau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­do dirb­da­mas pa­šte. Jo šei­mą ga­li­ma pa­va­din­ti pa­šti­nin­kų di­nas­ti­ja.

Nuo 1949 –ųjų iki 1960 –ųjų me­tų laik­raš­čius ne­šio­jo jo tė­vas Juo­zas Ba­nys. Pas­kui dar­bą pe­rė­mė jo sū­nus An­ta­nas. Po jo – laiš­ki­nin­ke dir­bo žmo­na Bro­nis­la­va. Iš ma­mos pa­šti­nin­ko krep­šį pe­rė­mė jųd­vie­jų duk­ra Sa­lo­mė­ja.

Iš pra­džių šian­die­ni­nis Pak­ra­žan­čio met­raš­ti­nin­kas ne­la­bai no­rė­jo tam­py­ti sun­kaus pa­šti­nin­ko krep­šio. Ta­čiau ne­bu­vo pa­sie­kęs di­de­lio moks­lo – bai­gė tik ke­tu­ris sky­rius. Ne to­dėl, kad bu­vo ne­ga­bus.

„No­rė­jau mo­ky­tis. Bu­vau ga­bus. Bet tė­vas už Ame­ri­ko­je už­dirb­tus pi­ni­gus nu­si­pir­ko 30 hek­ta­rų že­mės. Tu­rė­jau ei­ti pa­skui plū­gą. Penk­tą sky­rių bai­giau va­ka­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Eg­za­mi­nus iš­lai­kiau eks­ter­nu“, – pa­sa­ko­ja se­no­lis.

Paš­ti­nin­ko dar­bas anuo­met ne­bu­vo leng­vas. An­ta­nui tek­da­vo apei­ti kiek­vie­ną tro­bą, nes abo­nen­ti­nių dė­žu­čių tais lai­kais ne­bu­vo.

Jis ap­tar­nau­da­vo Pap­rū­džių, Žad­vai­nių, Pail­gi­nio, Ši­mai­čių, Ši­mai­tu­kų, Už­me­džių, Gi­nio­čių, Pak­ra­žan­čio, Mor­kiš­kės, Pet­kiš­kės kai­mų gy­ven­to­jus. O žmo­nių, pa­sak jo, dar gy­ve­no ir miš­kuo­se.

Laik­raš­čių anuo­met žmo­nės sa­ky­da­vo­si la­bai daug, nes lei­di­niai kai­nuo­da­vo ka­pei­kas. An­ta­nas pa­me­na, jog už dvy­li­ka rub­lių žmo­nės me­tams ga­lė­da­vo už­si­sa­ky­ti ke­le­tą lei­di­nių – ir laik­raš­čių, ir žur­na­lų.

Laik­raš­tis anuo­met bu­vo vie­nin­te­lis ži­nių šal­ti­nis. Kai­me tais lai­kais nie­kas ne­tu­rė­jo te­le­vi­zo­riaus. Te­le­fo­nas bu­vo tik pa­šte ir ko­lū­kio kon­to­ro­je.

Skir­tin­go­se vie­to­se gy­ve­nan­tys šei­mos na­riai, gi­mi­nės ir drau­gai su­si­ra­ši­nė­da­vo laiš­kais. Jų tek­da­vo iš­ne­šio­ti po ke­lias de­šim­tis. O prieš šven­tes vos pa­kel­da­vo krep­šį. Net to­je pa­čio­je tro­bo­je gy­ve­nan­tys žmo­nės per pa­štą siųs­da­vo vie­nas ki­tam svei­ki­ni­mus.

Sku­bią nau­jie­ną žmo­nės pra­neš­da­vo te­leg­ra­mo­mis. Laiš­ki­nin­kas te­leg­ra­mą tu­rė­da­vo nu­neš­ti bet ku­riuo pa­ros me­tu.

Iš dar­bo An­ta­nas kar­tais grįž­da­vo tik prieš vi­dur­nak­tį. Va­sa­rą pa­si­telk­da­vo dvi­ra­tį. Pas­kui pa­štui ve­žio­ti ga­vo mo­to­ri­nį dvi­ra­tį. Žie­mą į ro­ges pa­si­kin­ky­da­vo ark­liu­ką.

„Už­pus­ty­ti ke­liai. Snie­go – met­ras ar­ba pu­sant­ro. Šal­tis spau­džia, kad net tvo­ros pyš­ka. Kau­kia vė­jas. Ša­lia ke­lio bai­siais bal­sais bliau­na brie­džiai ir da­nie­liai, ne­ga­lė­da­mi at­si­kas­ti pa­ša­ro“, – laiš­ki­nin­ko da­lią me­na po­nas An­ta­nas, už mė­ne­sio dar­bą gau­da­vęs 45 rub­lius.

Au­to­rės nuo­tr.

„Esu dė­kin­gas li­ki­mui, kad, su­lau­kęs to­kio am­žiaus dar ga­liu ra­šy­ti ir skai­ty­ti“, – džiau­gia­si An­ta­nas Ba­nys.

Per Li­no šven­tę Pak­ra­žan­čio se­niū­ni­ja pri­sta­tė ne tik vers­li­nin­kus, bet ir sa­vo kraš­to švie­suo­lį il­gaam­žį An­ta­ną Ba­nį.

Bend­ruo­me­nė pa­svei­ki­no su­lau­kus 95 me­tų.