Ar tėvus-gegutes išauklės atimtas vairuotojo pažymėjimas?

Ar tė­vus-ge­gu­tes išauk­lės atim­tas vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mas?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kai ku­rie Sei­mo na­riai su­ka gal­vas, kaip pri­vers­ti tė­vus – ge­gu­tes iš­lai­ky­ti sa­vo vai­kus. Gal­vo­sū­kio daug. Mat skra­jok­liai to­kie „pro­tin­gi“, kad per­gud­rau­ja ne tik sa­vo vai­kų mo­ti­nas, bet ir kom­pe­ten­tin­gų spe­cia­lis­tų pri­so­din­tas vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas, net Sei­mo na­rius.

O mes – „gud­ru­mo“ sto­ko­jan­tys mo­kes­čių mo­kė­to­jai iš­lai­ko­me tų ge­gu­čių vai­kus per Vai­kų iš­lai­ky­mo fon­dą ir šel­pia­me įvai­riau­sių pa­šal­pų pa­vi­da­lu.

Tų ge­gu­čių, Sei­mo na­rių skai­čia­vi­mu, 84 tūks­tan­čiai. 97 pro­cen­tai iš jų – vy­rai.

Mo­kė­da­mas kad ir sim­bo­li­nę 57 eu­rų vie­nam vai­kui su­mą Vai­kų iš­lai­ky­mo fon­das kas­met iš­lei­džia mi­li­jo­nus mo­kes­čių mo­kė­to­jų su­neš­tų lė­šų. Iš tė­vų pri­si­tei­sia tik po 3,5 pro­cen­to vi­sos su­mos.

Da­lį su­mos, vals­ty­bės vy­rų tei­gi­mu, ga­li­ma nu­ra­šy­ti, nes vals­ty­bė pri­va­lo pa­dė­ti vai­kams. Ta­čiau pa­do­va­no­ti 97 pro­cen­tus to, ką su­mo­kė­jo – jau per daug. To­dėl su­gal­vo­ta sa­lia­mo­niš­ka išei­tis – pa­siū­ly­tos Ci­vi­li­nio ko­dek­so pa­tai­sos: jei­gu ali­men­tų ne­mo­kan­čio tė­vo sko­la vir­ši­ja 500 eu­rų, atim­ti iš jo vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mą.

Siū­lo­ma sa­vo vai­kų neiš­lai­kan­tiems tė­vams ri­bo­ti ir ki­tas vals­ty­bės pa­slau­gas, pa­vyz­džiui, neiš­duo­ti žve­jo bi­lie­to...

Ir tuos „ste­buk­lin­gus“ bū­dus ne vi­sus lie­tu­vai­čiai su­gal­vo­jo pa­tys. Kai ką nu­si­žiū­rė­jo iš bro­lių lat­vių, ku­rie iš vals­ty­bei sko­lin­gų tė­vų-ge­gu­čių at­gau­na de­vy­niais pro­cen­tais dau­giau to, ką fon­das iš­lei­do jų vai­kams iš­lai­ky­ti.

Lie­tu­vos ci­vi­li­nia­me ko­dek­se ir iki šiol bu­vo nu­ma­ty­ta tė­vų pa­rei­ga iš­lai­ky­ti vai­kus. Ali­men­tų dy­dis pri­va­lo bū­ti pro­por­cin­gas pro­tin­giems vai­ko po­rei­kiams ir tė­vų tur­ti­nei pa­dė­čiai.

Pro­tin­gais po­rei­kiais lai­ko­ma vis­kas, kas bū­ti­na vai­ko rai­dai: mais­tas, būs­tas, moks­las, poil­sis, ga­bu­mų la­vi­ni­mas, kul­tū­ri­nis ug­dy­mas. Tai­gi, kiek­vie­nas vai­kas pri­va­lo tu­rė­ti są­ly­gas da­ly­vau­ti pa­pil­do­muo­se už­siė­mi­muo­se, lan­ky­ti teat­rus, kon­cer­tus, ato­sto­gau­ti sto­vyk­lo­se.

Ta­čiau teis­mas ne­ga­li ali­men­tų pri­teis­ti dau­giau, ne­gu lei­džia tė­vo tur­ti­nė pa­dė­tis. O tur­ti­nė pa­dė­tis daž­nu ir ge­riau­siu at­ve­ju – mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mas, jei­gu tė­vas dir­ba.

Ne­pa­ten­ki­na pro­tin­gų vai­ko po­rei­kių ir Vai­kų iš­lai­ky­mo fon­das. 57 eu­rai ski­ria­mi vai­kui jį ap­gi­na tik nuo ba­do. Ką ten be­kal­bė­ti apie sto­vyk­las, ga­bu­mų la­vi­ni­mą, teat­rų lan­ky­mą ir vi­sa ki­ta... To ne­ga­li sau leis­ti net dau­ge­lio dar­nių, dir­ban­čių šei­mų vai­kai.

Ar iš­gel­bės vals­ty­bė tuos 84 tūks­tan­čius vai­kų, jei jų tė­vams bus atim­tas vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mas ar žve­jo bi­lie­tas? Ir kaip tai bus da­ro­ma? Juk dau­ge­lis tė­vų-ge­gu­čių se­niau­siai pa­pus­tė pa­dus ir au­to­mo­bi­liu va­ži­nė­ja Ang­li­jo­je, žve­jo­ja Nor­ve­gi­jo­je.

Ci­vi­li­nis ko­dek­sas ir to­liau eis į de­ši­nę, o ali­men­tų ne­mo­kan­tys tė­vai – į kai­rę.

Dau­ge­lis lie­tu­vių vy­rų yra darbš­tūs, pro­tin­gi, at­sa­kin­gi, mo­kan­tys vi­sus bui­ties dar­bus, ge­ban­tys ap­rū­pin­ti šei­mą, tu­rin­tys am­bi­ci­jų ir vy­riš­kos gar­bės su­vo­ki­mą.

Ta­čiau ne­ma­ža da­lis tu­ri men­ta­li­te­to spra­gą, ku­rią sun­ku už­lo­py­ti įsta­ty­mu, ypač vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mo ar žve­jo bi­lie­to atė­mi­mu. Ši­ta da­lis tė­vų sa­vo vai­kus my­li tol, kol my­li jų mo­ti­ną.

An­tai vy­riš­kis ve­dė jau­nas, su­lau­kė duk­ros, bet šei­mą išar­dė ki­ta mo­te­ris. Išė­jo gy­ven­ti su ja. Duk­rai ali­men­tų ne­mo­kė­jo, ne­si­do­mė­jo jos gy­ve­ni­mu. Nes ne­be­my­lė­jo jos mo­ti­nos.

Su­gy­ven­ti­nė taip pat pa­gim­dė duk­rą. Bet ir jai mei­lė tru­ko vos ke­le­tą me­tų. Pa­li­ko ir ją, ir ant­rą­ją duk­rą. Ne­be­si­rū­pi­no jos iš­lai­ky­mu.

Su­ti­ko tre­čią­ją gy­ve­ni­mo mo­te­rį, ku­ri tu­rė­jo dvi sa­vo duk­ras. Jas įsi­duk­ri­no, iki šiol rū­pi­na­si ir iš­lai­ko. Nes, ma­tyt, te­be­my­li jų mo­ti­ną.

Te­ko ste­bė­ti vie­ną by­lą teis­me. Aš­tuo­nio­li­kos me­tų su­lau­ku­siam sū­nui tė­vas nu­sto­jo mo­kė­ti ali­men­tus. Mo­ti­na no­rė­jo pri­si­teis­ti tė­vo iš­lai­ky­mą, kol sū­nus stu­di­juos.

Teis­mas tu­rė­jo pri­teis­ti su­mą, ku­ri ten­kin­tų pro­tin­gus vai­ko po­rei­kius.Ta­čiau tė­vas pa­žė­rė kont­raar­gu­men­tų. Ki­to­je šei­mo­je jis au­gi­na dar ke­lis vai­kus. Pas­kai­čia­vo, jog pu­sant­ro eu­ro per die­ną stu­den­tui sū­nui per daug, te­gu ma­žiau val­go, ma­ži­na ki­tus sa­vo po­rei­kius ar­ba stu­di­jas de­ri­na su dar­bu. Teis­mas bu­vo tė­vo pu­sė­je. Ali­men­tų aš­tuo­nio­lik­me­čiui sū­nui ne­pri­tei­sė.

Ir tai ne vie­nin­te­lis kar­tas, kai vie­na vai­ką pri­vers­ta au­gin­ti ir jį iš­lai­ky­ti mo­ti­na tam­pa du­kart au­ka.

Pa­vyz­džiui, ali­men­tų iš vai­ko tė­vo ne­gau­nan­ti mo­te­ris tu­ri pa­si­rū­pin­ti vai­ko ir tė­vo pa­si­ma­ty­mų vie­ta: įsi­leis­ti į sa­vo na­mus nuo­lat ją šmei­žian­tį ir net prie vai­ko ko­ne­vei­kian­tį vy­rą ar­ba pa­rū­pin­ti su­si­ti­ki­mams jam ki­tą būs­tą. Jei ne­leis su­si­tik­ti su vai­ku, mo­ti­na tu­rės su­mo­kė­ti 30 eu­rų bau­dą.

Ar to­kie spren­di­mai ne­ska­ti­na tė­vų-ge­gu­čių ir to­liau ty­čio­tis iš jų vai­kus au­gi­nan­čių mo­ti­nų ir iš vi­suo­me­nės, ku­ri šel­pia jų vai­kus?

Vy­rams dau­giau lei­džian­ti, jų pa­kly­di­mus la­biau to­le­ruo­jan­ti Lie­tu­vos vi­suo­me­nė taip pat yra vie­na iš prie­žas­čių, kad de­šim­tys tūks­tan­čių tė­vų sto­ko­ja at­sa­ko­my­bės už sa­vo vai­kus.

Ir ne vi­si jie bė­džiai, deg­ra­duojantys ar val­ka­tos. Yra tur­tin­gai gy­ve­nan­čių, bet iš prin­ci­po ne­mo­kan­čių ali­men­tų sa­vo vai­kams, sle­pian­čių tik­rą­sias pa­ja­mas ir už­dar­bį. Pa­li­kę vai­kus jie taip dar ker­ši­ja ir jų mo­ti­noms.

Ar tai nė­ra dar vie­na vy­rams to­le­ran­tiš­kes­nio lie­tu­viš­ko­ men­ta­li­te­to pa­sek­mė?

Pa­ly­gin­ti švel­nūs Lie­tu­vos įsta­ty­mai jiems pa­de­da grei­tai nu­si­kra­ty­ti at­sa­ko­my­bės. Vai­kų iš­lai­ky­mo fon­das sko­las iš tė­vų pra­de­da išieš­ko­ti tik po dve­jų me­tų, kai su­si­kau­pia 724 eu­rų sko­la. Tai ži­no­da­mi gud­res­nie­ji per po­rą me­tų par­duo­da vi­są Lie­tu­vo­je tu­ri­mą tur­tą ir iš­du­mia į už­sie­nį.

Nau­jie­ji siū­ly­mai vai­kų neiš­lai­kan­čius tė­vus ir mo­ti­nas draus­min­ti ati­mant žve­jo bi­lie­tą ar vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mą – taip pat tik men­kas kepš­te­lė­ji­mas, o ne baus­mė.

Ko­dėl jų ne­su­ran­kio­jus ir neį­dar­bi­nus, o to, ką už­dir­ba, nea­ti­da­vus kaip sko­los Vai­kų iš­lai­ky­mo fon­dui ir jų vai­kams? Įkur­ki­me ko­kią nuo­mo­ja­mų dar­buo­to­jų agen­tū­rą, įdar­bin­ki­me ten vi­sus tė­vus-ge­gu­tes ir siun­ti­nė­ki­me į sta­ty­bas, pre­ky­bos tink­lus, va­ly­mo įmo­nes.

Jei ne­tu­ri­me dar­bo vie­tų Lie­tu­vo­je, su­da­ry­ki­me su­tar­tį su ko­kia fir­ma Nor­ve­gi­jo­je ar Ang­li­jo­je. Ten dau­giau už­dirbs, grei­čiau iš­mo­kės sko­las.

Įs­ta­ty­mas – po­pie­riu­je, o gy­ve­ni­mas vyks­ta rea­ly­bė­je. Ir daž­niau­siai vi­siš­kai ne pa­gal teo­ri­nius do­ku­men­tus.

De­mok­ra­ti­ja – pa­žan­gus da­ly­kas. Ta­čiau vie­na vi­suo­me­nės da­lis, per daug nau­do­da­ma­si jos su­tei­kia­mo­mis lais­vė­mis, at­sa­kin­ga­jai vi­suo­me­nės da­liai už­krau­na ir sa­vo ne­vyk­do­mas pa­rei­gas.

Ko­dėl aš, tu, mes, vi­si tu­ri­me iš­lai­ky­ti ne tik sa­vo, bet ir sve­ti­mus vai­kus, kai jų tė­vai nei luo­ši, nei vė­žiu ser­gan­tys, o tie­siog lai­kan­tys sa­ve gud­res­niais už ki­tus?

To­le­ran­ci­ja, kai gir­tuok­liui į akis ne­drįs­ta­me pa­sa­ky­ti, kad jis gir­tuok­lis, vai­kų neiš­lai­kan­čiam tė­vui, kad jis – nie­kin­gas par­šas, yra kiau­liš­ka to­le­ran­ci­ja, neat­ne­šan­ti nau­dos nei tam, ku­rį to­le­ruo­ja­me, nei to­le­ran­tiš­ka­jai vi­suo­me­nės da­liai.