Atsitiesti padeda geri žmonės

Atsitiesti padeda geri žmonės

At­si­ties­ti pade­da ge­ri žmo­nės

Prieš mėnesį su­de­gė Kel­mės ra­jo­ne, Trai­nai­čių kai­me, gy­ve­nu­sių pe­da­go­gės ir bi­ti­nin­ko Edi­tos ir Ar­vy­do Ma­ziu­kų so­dy­ba. Daug bi­čių šei­mų tu­rin­ti, edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus apie se­no­vi­nę bi­ti­nin­kys­tę ves­da­vu­si, moks­lei­vių eks­kur­si­jas priim­da­vu­si šei­ma pra­ra­do ne tik pa­sto­gę, vi­są už­gy­ven­tą tur­tą, dra­bu­žius ir bal­dus, bet ir dar­bo vie­tą – sa­vo dirb­tu­ves, kur su­kda­vo me­dų, lie­da­vo vaš­ko žva­kes, bei daug se­no­vi­nių ir nau­jų bi­ti­nin­kys­tės įna­gių. Du vai­kus au­gi­nan­čiai šei­mai rei­ka­lin­ga pa­gal­ba.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ug­nis su­nai­ki­no vis­ką, kas už­gy­ven­ta

Su Edi­ta Ma­ziu­kie­ne su­si­tin­ka­me Ty­tu­vė­nuo­se. Na­mus pra­ra­du­si šei­ma da­bar glau­džia­si pas jos tė­ve­lį pu­sant­ro kam­ba­rio bu­te. Va­žiuo­ja­me prie su­de­gu­sios so­dy­bos. Ne­di­de­lis Trai­nai­čių kai­me­lis ša­lia Ty­tu­vė­nų. Ta­čiau jį ras­ti bū­tų su­dė­tin­ga. Klai­du ir ato­ku.

Pa­si­tin­ka ša­kas ap­svi­lęs me­dis. Na­mo sie­nos vi­siš­kai nu­de­gu­siu sto­gu. So­dy­bos šei­mi­nin­kė grau­di­na­si. Ir pra­ša­lai­tį sle­gia ny­ku­ma. Sun­ku pa­ti­kė­ti, jog čia at­va­žiuo­da­vo vai­kų eks­kur­si­jos, vy­ko edu­ka­ci­niai už­siė­mi­mai.

Prieš sep­ty­nio­li­ka me­tų nu­si­pir­kę se­ną, 1928 me­tais sta­ty­tą so­dy­bą, Ma­ziu­kai pa­tys sa­vo ran­ko­mis lip­dė, po kam­pe­lį kū­rė jau­kius na­mus, įsi­ren­gė dirb­tu­ves, bi­ti­nin­kys­tės įran­kių sau­gyk­lą.

„Ge­gu­žės 11-ąją bu­vau Šiau­liuo­se. Mo­ki­nius ve­žė­me į eks­kur­si­ją, – me­na po­nia Edi­ta. – Apie tre­čią va­lan­dą po­piet pa­skam­bi­no vy­ras: „Grįžk, de­ga na­mai!“

Ne­ga­lė­jau tuo pa­ti­kė­ti. Kaip grįž­ti? Eks­kur­si­ja dar ne­si­bai­gu­si. Kaip pa­lik­ti mo­ki­nius? Į Šiau­lius at­sku­bė­jo gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Ir­ma Stan­ku­vie­nė. Rū­pin­tis eks­kur­si­ja at­ve­žė sa­vo pa­va­duo­to­ją. O ma­ne su duk­ra Vik­to­ri­ja par­ve­žė na­mo.“

Ar­vy­das Ma­ziu­kas na­muo­se bu­vo vie­nas. Iš­gir­do kaž­ką sprag­sint ant­ra­ja­me na­mo aukš­te. Už­li­pęs į vir­šų pa­ma­tė, jog de­ga na­mai. Gais­ro ži­di­nys – bi­ti­nin­kys­tės įran­kių sau­gyk­lo­je.

Skam­bi­no pa­gal­bos te­le­fo­nu, už­mir­šo pa­spaus­ti ža­lią­jį myg­tu­ką. Rin­ko nu­me­rį dar ir dar kar­tą. Me­na, jog šo­ko iš­tik­tam žmo­gui net ir iš­si­kvies­ti pa­gal­bą – su­dė­tin­ga.

Ug­nia­ge­siai, pa­sak Ma­ziu­kų, at­va­žia­vo la­bai grei­tai. Su­lė­kė iš Ty­tu­vė­nų, Ši­lu­vos, Kel­mės. Gel­bė­jo ir tai, kad ar­ti bu­vo kūd­ra su van­de­niu. Da­lį na­mo pa­vy­ko iš­va­duo­ti iš ug­nies. Nors lieps­nos šo­ko taip aukš­tai, kad ge­ro­kai ap­lai­žė kiek to­liau nuo tro­bos ža­lia­vu­sio me­džio ša­kas.

„Vy­ras iš­bė­go iš de­gan­čio na­mo kaip sto­vi. Mes su duk­ra taip pat li­ko­me su tiek dra­bu­žių, kiek bu­vo­me ap­si­vil­ku­sios va­žiuo­da­mos į eks­kur­si­ją, – sun­kiai ren­ka žo­džius po­nia Edi­ta. – Tik stu­den­tas sū­nus bu­vo iš­si­ve­žęs į Kau­ną kiek dau­giau ap­ran­gos.“

Pir­miau­sia – dar­bo vie­ta

Šei­mi­nin­kė at­ra­ki­na be­sto­gio na­mo du­ris. Iš įpro­čio jį dar už­ra­ki­na. Ro­do ply­te­lė­mis iš­klo­tas dirb­tu­ves, iš­sau­go­tą med­su­kį ir dar vie­ną ki­tą bi­ti­nin­ko dar­bo įran­kį. Kad pa­vy­ko tai iš­sau­go­ti dė­kin­gi ope­ra­ty­viems ug­nia­ge­siams.

Po­nia Edi­ta ši­tą pa­tal­pų da­lį iš­si­švei­tė. Tik įgriu­vu­sios lu­bos ir tvy­ran­tis svi­lė­sių kva­pas pri­me­na gais­rą.

„Da­bar svar­biau­sia bent už­kon­ser­vuo­ti sto­gą, kad ne­ly­tų ant gal­vos. Nors me­daus šie­met ne­daug, bet vis tiek jį rei­kės su­kti. Čia mū­sų dar­bo vie­ta. Bai­siau­sia, kad ir ji su­de­gė. Tu­rė­da­mas dar­bo vie­tą, dirb­tum, už­si­dirb­tum ir vėl pa­kil­tum nau­jam gy­ve­ni­mui. Juk ne Si­bi­re esa­me ir ne Sa­cha­ro­je „,– ne­pra­ran­da op­ti­miz­mo mo­te­ris.

Sau­gyk­lo­je, ku­rio­je pra­si­dė­jo gais­ras bu­vo su­dė­ti vi­si bi­ti­nin­kys­tės įran­kiai. Daug se­no­vi­nių, ku­riuos de­monst­ra­vo per edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus. Ne­ma­žai nau­jų. Se­nes­nius ne­rei­ka­lin­gus bu­vo pa­dė­ję ūki­niuo­se pa­sta­tuo­se. Anks­čiau at­ro­dę blo­gi da­bar vi­si šie įran­kiai la­bai pra­ver­čia.

„La­bai ne­drą­su pra­šy­ti sve­ti­mų žmo­nių pa­ra­mos. Ta­čiau kar­tais žmo­nės tu­ri at­lie­ka­mų da­ly­kų, tik ne­ži­no, kad ne­lai­mės iš­tik­tam jie la­bai pra­vers­tų, – svars­to Edi­ta. – Gal kam at­li­ko geg­nių, ši­fe­rio ar ki­to­kių sta­ty­bi­nių me­džia­gų? Gal kas pa­dė­tų dar­bu ar pi­ni­gais? Kai at­si­gau­sim, bū­ti­nai sa­vo ge­ra­da­rius pa­vai­šin­si­me me­du­mi.“

So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja pa­ta­rė Ma­ziu­kams pra­šy­ti žmo­nių pa­gal­bos. Sa­vi­val­dy­bė sa­vo ruož­tu su­tvar­kė for­ma­lu­mus, kad pa­de­gė­lių šei­ma gau­tų pi­giau nu­si­pirk­ti me­die­nos. Juk va­sa­ra ne­truks pra­bėg­ti. O sta­ty­bos dar­bai ne­lau­kia.

„Nie­kuo­met ne­bu­vo­me varg­šai. Nep­ra­šė­me pa­šal­pų. Gy­ve­ni­mą kū­rė­me sun­kiu dar­bu. Bet ne­sa­me ir tur­tuo­liai, kad tu­rė­tu­mė­me pa­kan­ka­mai lė­šų at­sta­ty­ti so­dy­bą. Juk li­ko­me vi­siš­ki be­tur­čiai lyg jau­na­ve­džiai su di­de­liais vai­kais,“ – ap­gai­les­tau­ja E. Ma­ziu­kie­nė.

Ma­ziu­kai nė ne­si­gi­li­na dėl ko ki­lo gais­ras. Gal dėl įkai­tu­sio ka­mi­no, gal dėl pa­se­nu­sios elekt­ros ins­ta­lia­ci­jos. Nė­ra ka­da gi­lin­tis. Rei­kia kuo grei­čiau pri­kel­ti na­mus. O ir bi­ty­ne dar­bo ap­stu.

Žmo­nės su­rea­ga­vo jaut­riai

Pir­mas žmo­gus, ku­riam E. Ma­ziu­kie­nė pra­ne­šė apie gais­rą, bu­vo jos tė­ve­lis. Pap­ra­šė, kad kuo grei­čiau va­žiuo­tų į gais­ra­vie­tę – pa­lai­ky­ti vy­ro. Tė­vas po gais­ro ne­dve­jo­da­mas pa­siū­lė duk­ros šei­mai pri­si­glaus­ti pas jį ma­žy­čia­me pu­sant­ro kam­ba­rio bu­te.

Į ne­lai­mę ope­ra­ty­viai su­rea­ga­vo E. Ma­ziu­kie­nės mo­ki­nių tė­vai, paau­ko­ję pi­ni­gų, gel­bė­jo ko­le­gos iš Ty­tu­vė­nų gim­na­zi­jos, lė­šo­mis pa­dė­jo Bud­rai­čių ir Ty­tu­vė­nų bend­ruo­me­nės, bi­ti­nin­kų drau­gi­ja. Se­niū­ni­jos dar­buo­to­jos ope­ra­ty­viai su­tvar­kė vi­sus pa­ra­mai gau­ti rei­ka­lin­gus for­ma­lu­mus.

„Sū­naus kur­sio­kas per­ve­dė de­šimt eu­rų, – pa­sa­ko­ja E. Ma­ziu­kie­nė. – Sug­rau­di­no toks jau­no žmo­gaus poel­gis. Stu­den­tui 10 eu­rų – di­de­li pi­ni­gai. Su­lau­kėm la­bai daug jaut­ru­mo. Ga­vo­me daug ge­rų pa­ta­ri­mų. Po gais­ro bu­vo­me pa­si­me­tę.

Žmo­nės grei­tai su­ne­šė dra­bu­žių, ba­tų man ir duk­rai. Kiek dau­giau pro­ble­mų dėl ap­ran­gos tik vy­rui. Gi­mi­nai­tis at­ne­šė nau­do­tą kom­piu­te­rį, nes be jo šian­dien neį­ma­no­mas nei dar­bas, nei gy­ve­ni­mas. Ačiū vi­siems, kas pa­dė­jo. At­sip­ra­šau, jei­gu ką nors pa­mir­šau pa­mi­nė­ti.“

Pra­dė­jo nuo ke­lių avi­lių

Edi­ta ir Ar­vy­das Ma­ziu­kai sa­vo bi­te­les lai­ko tri­juo­se ra­jo­nuo­se. No­rint jo­mis pa­si­rū­pin­ti, ten­ka įveik­ti di­de­lius at­stu­mus. Iš bi­te­lių darbš­tu­mo iš­mo­kę jau­ni žmo­nės iš vaš­ko lie­ja įvai­riau­sių for­mų žva­kes, o į sa­vo stu­di­ją priim­da­vo eks­kur­si­jas, per kurias pa­mo­ky­da­vo sa­vo ama­to.

Nu­pir­kę so­dy­bą Trai­nai­čių kai­me, čia ra­do ir ke­lis avi­lius. Ar­vy­dui tai pa­ti­ko. In­ži­nie­riumi ener­ge­ti­ku dir­bęs vy­ras se­niai sva­jo­jo bi­ti­nin­kau­ti. Bi­ti­nin­ka­vo jo se­ne­lis ir tė­vas.

Ku­rį lai­ką Ar­vy­das dar de­ri­no in­ži­nie­riaus ener­ge­ti­ko dar­bą Ty­tu­vė­nų dur­pių įmo­nė­je su bi­čių ūke­liu.

Kai dar­bo vi­sai ne­be­li­ko, Ma­ziu­kai pra­dė­jo stip­rin­ti sa­vo ūkį. Edi­ta dir­ba mo­kyk­lo­je. Ta­čiau po­pie­tes ir va­ka­rus ati­duo­da šei­mai ir bi­ty­nui. Šei­ma sa­ve lai­ko ama­ti­nin­kais. Jų bi­ty­nų me­dus – rū­ši­nis.

Bi­ti­nin­kai pa­nau­do­ja vi­sus bi­čių pro­duk­tus. Nei­ma tik nuo­dų. Da­ro mi­ši­nius imu­ni­te­tui stip­rin­ti.

No­rin­tys ir ga­lin­tys kuo nors pa­dė­ti nuo gais­ro nu­ken­tė­ju­siai Ma­ziu­kų šei­mai ga­li­te skam­bin­ti te­le­fo­nu 8 624 43822.

Pa­tei­kia­me ir Edi­tos Ma­ziu­kie­nės ban­ko są­skai­tos nu­me­rį: LT247300010001804697 Swed­ban­kas. Pa­ra­mą ga­li­ma per­ves­ti ir jų sū­nui: lmzedas@gmail.com

Au­to­rės nuo­tr.

Edi­ta Ma­ziu­kie­nė po gais­ro pa­si­me­tu­si. Ta­čiau abu su vy­ru jau ki­bo į dar­bus: nu­va­lė nuo­dė­gu­lius, iš­va­lė dirb­tu­vių pa­tal­pas.

Tiek be­li­ko iš sep­ty­nio­li­ka me­tų kur­tų Edi­tos ir Ar­vy­do Ma­ziu­kų na­mų.

Ma­ziu­kai jau su­tvar­kė po gais­ro su­lie­tas, ap­de­gu­sio­mis lu­bo­mis dirb­tu­vių pa­tal­pas. Sut­var­kius lu­bas ir už­den­gus na­mui sto­gą, čia bū­tų ga­li­ma dar­buo­tis.

Edi­ta Ma­ziu­kie­nė šven­tė­se pre­kiau­da­vo pa­čių da­ry­to­mis vaš­ki­nė­mis žva­kė­mis. Gais­ras su­nai­ki­no jų ama­tui rei­ka­lin­gas prie­mo­nes. Nau­ja pre­ky­ba įsi­bė­gės ne­grei­tai.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Per edu­ka­ci­nes pa­mo­kė­les Ar­vy­das Ma­ziu­kas ir vai­kai Vik­to­ri­ja bei Li­nas ro­dy­da­vo se­nuo­sius bi­ti­nin­ka­vi­mo įna­gius ge­nį ir dū­lį. Įna­giai su­de­gė.