Karo aukos prikeliamos naujam karui

Karo aukos prikeliamos naujam karui

Ka­ro au­kos pri­ke­lia­mos nau­jam ka­rui

Bu­vęs šiau­lie­tis Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to pro­de­ka­nas dr. Sal­vi­jus Ku­le­vi­čius sa­ko, kad Lie­tu­vo­je ma­to­ma ten­den­ci­ja di­din­ti Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro So­vie­tų Są­jun­gos ka­rių pa­lai­do­ji­mų skai­čių. Is­to­ri­ko tei­gi­mu, taip ban­do­ma kon­ku­ruo­ti su šian­die­ni­niais di­džiai­siais Lie­tu­vos pa­sa­ko­ji­mais ir neig­ti juos, nes ką vie­ni lai­ko oku­pa­ci­ja, ki­ti – iš­va­da­vi­mu. Su au­to­rių ko­lek­ty­vu jis at­li­ko ty­ri­mą ir iš­lei­do mo­nog­ra­fi­ją „Ka­riai. Be­to­nas. Mi­tas. Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro So­vie­tų Są­jun­gos ka­rių pa­lai­do­ji­mo vie­tos Lie­tu­vo­je“.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Sta­tis­ti­ka au­ga

– Kas pa­ska­ti­no im­tis šios te­mos?

– Di­džio­ji da­lis Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro So­vie­tų Są­jun­gos ka­rių pa­lai­do­ji­mo vie­tų ofi­cia­liai yra lai­ko­mos kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tais. Bu­vau penk­to­sios Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ver­ti­ni­mo ta­ry­bos prie Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to eks­per­tas ir va­do­vas. Pra­dė­jo ryš­kė­ti ten­den­ci­ja – iš šo­no atei­nan­tis no­ras di­din­ti ka­rių pa­lai­do­ji­mų skai­čių.

Ini­cia­ty­vos kil­da­vo iš vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios tu­rė­da­vo fi­nan­si­nių ar ki­to­kių ry­šių su Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos am­ba­sa­da Lie­tu­vo­je. Šioms vie­toms iš aukš­čiau mi­nė­tų šal­ti­nių bu­vo ski­ria­mos ga­na di­de­lės pi­ni­gų su­mos, tos vie­tos yra re­konst­ruo­ja­mos, per­da­ro­mos.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­te ki­lo idė­ja į šį reiš­ki­nį pa­žvelg­ti kaip į ty­ri­mų ob­jek­tą. Kas yra Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro So­vie­tų Są­jun­gos ka­rių pa­lai­do­ji­mo vie­tos ir pro­ce­sai, ku­rie vyks­ta da­bar? Jei tai yra pro­ble­ma, kaip Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jos ga­lė­tų ją val­dy­ti?

Lie­tu­vos moks­lo ta­ry­bos pro­jek­ti­nio fi­nan­sa­vi­mo dė­ka su­bū­rė­me spe­cia­lis­tų ko­man­dą ir ėmė­mės šio ty­ri­mo. No­rė­jo­me pa­žiū­rė­ti į si­tua­ci­ją iš ša­lies – gal tai yra mū­sų pa­ra­no­ja, ne­pag­rįs­tas no­ras at­ras­ti prie­šą?

– Kiek Lie­tu­vo­je yra Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro so­vie­ti­nių ka­rių pa­lai­do­ji­mo vie­tų?

– 2016 me­tų duo­me­ni­mis, į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą yra įtrauk­ta 160. Tos vie­tos pa­vel­dė­tos iš so­viet­me­čio – ta­da jos bu­vo lai­ko­mos kul­tū­ros pa­mink­lais. 1990 me­tais jų bu­vo 167. Šis skai­čius ro­do, kiek vie­tų su­skai­čia­vo­me, bū­da­mi So­vie­tų Są­jun­go­je ir vei­kia­mi so­vie­ti­nės ideo­lo­gi­jos. Po 1990 me­tų ke­le­tas ka­pi­nių bu­vo iš­kel­tos.

Be ofi­cia­lių są­ra­šų yra duo­me­nų ba­zės, su­da­ro­mos vi­suo­me­ni­niu in­te­re­su. Pa­gal vie­šo­sios įstai­gos Ka­ro pa­vel­do ins­ti­tu­tas duo­me­nų ba­zė­je pa­teik­tą 2010 me­tų sta­tis­ti­ką su­skai­čiuo­ja­ma, kad su Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­lai­do­ji­mų vie­to­mis Lie­tu­vo­je yra su­si­ję 213 ob­jek­tų.

Stai­ga ma­to­me pa­di­dė­ji­mą – ne­gi So­vie­tų Są­jun­ga, ku­riai Di­dy­sis Tė­vy­nės ka­ras (Di­dy­sis Tė­vy­nės ka­ras – sa­vi­ta so­vie­ti­nė ir ru­siš­ka Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro sam­pra­ta) bu­vo pa­grin­di­nis mi­tas, bū­tų žiū­rė­ju­si į skai­čius pro pirš­tus?

Bent pu­sė nau­jai Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro so­vie­ti­nių ka­rių pa­lai­do­ji­mais įvar­di­ja­mų vie­tų ke­lia įta­ri­mų. Pa­vyz­džiui, yra vie­tų, kuriose pa­lai­do­tas vie­nas žmo­gus, ar­ba mak­si­ma­liai 2–4. Po re­konst­ruk­ci­jos vie­no ka­rei­vio ka­pas vi­zua­liai pa­virs­ta į mi­ni­ ka­pi­nai­tes. Prie pa­lai­do­ji­mų pri­ski­ria­mos ir įvy­kių vie­tos (žū­ties, ko­vų), kur nė­ra kū­nų.

Ki­ta da­lis – kai So­vie­tų Są­jun­gos ka­riai su­gul­dy­ti kar­tu su 1918–1920 me­tų ko­vų prieš bol­še­vi­kus, su 1940 me­tų Bir­že­lio su­ki­li­mo prieš so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją bei su lie­tu­vių par­ti­za­nų ko­vo­mis prieš so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją su­si­ju­sio­mis au­ko­mis, ko­la­bo­ra­vu­sio­mis ar ko­vo­ju­sio­mis prieš par­ti­za­nus 1945–1953 me­tais. Šių au­kų skai­čius yra pa­kan­ka­mai ryš­kus ar­ba do­mi­nuo­ja So­vie­tų Są­jun­gos ka­rių at­žvil­giu.

Pa­tei­kia­mi duo­me­nys, kad Lie­tu­vo­je yra pa­lai­do­ti 80 637 So­vie­tų Są­jun­gos ka­riai, žu­vę Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu. Kul­tū­ros pa­vel­do ins­ti­tu­tas dek­la­ruo­ja, kad pa­lai­kų tu­rė­tų bū­ti dvi­gu­bai dau­giau. Apie 2009 me­tus Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos gy­ny­bos šta­be bu­vo pa­sa­ky­ta, kad Lie­tu­vo­je yra žu­vę 137 200 ka­rių. Kuo re­mian­tis? Gal­būt tai yra ob­jek­ty­vu, bet ta­da ir kal­bė­ki­mės eks­per­tų, moks­li­niu lyg­me­niu. O ne pa­sa­ky­mu: „Štai ši­to­se ka­pi­nė­se tu­ri bū­ti ke­lias­de­šimt ar ke­liais šim­tais kū­nų dau­giau.“ Lie­tu­va pa­ti ne­pa­si­ren­gu­si taip kal­bė­tis.

Dvi ban­gos

– Ka­da Lie­tu­vo­je pa­di­dė­jo dė­me­sys so­vie­ti­nių ka­rių ka­pams?

– Nuo 2000 me­tų ga­li­me kal­bė­ti apie pir­mą aki­vaiz­džią ban­gą. Per de­šimt­me­tį re­konst­ruo­ta di­des­nio­ji da­lis pa­lai­do­ji­mo vie­tų ir nie­kam tai neužk­liū­da­vo.

Ofi­cia­lio­s sta­tis­ti­kos, kiek tam bu­vo skir­ta pi­ni­gų, mes ne­ži­no­me. Anot Ru­si­jos am­ba­sa­dos ži­niask­lai­do­je iš­sa­ky­tos ži­nu­tės, iki maž­daug 2005 me­tų skir­tas 1 mi­li­jo­nas JAV do­le­rių. Ki­ta ži­nu­tė – 2007 me­tams skir­ta dar 3 mi­li­jo­nai do­le­rių.

Apie 2010 me­tus pra­si­de­da ant­ra re­konst­ra­vi­mo ban­ga. Ko­dėl – juk ob­jek­tai prieš ke­le­rius me­tus su­tvar­ky­ti? Pra­dė­jo keis­tis ir pa­čių lie­tu­vių men­ta­li­te­tas, mū­sų ta­pa­tu­mui svar­bus ta­po lie­tu­vių par­ti­za­nų kul­tas. Kai for­muo­ja­si he­ro­jaus kul­tas, tu­ri bū­ti an­ti­he­ro­jus.

Taš­ką pa­dė­jo įvy­kiai Uk­rai­no­je. Ru­si­ja Uk­rai­nos įvy­kiuo­se aki­vaiz­džiai pra­dė­jo nau­do­ti Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­to­di­ką: jei no­ri įvar­dy­ti, kad vie­nas ar ki­tas yra ne­be­jo­ti­nas prie­šas ar niek­šas, rei­kia pa­sa­ky­ti auk­si­nę fra­zę, jog tai – fa­šis­tas. Uk­rai­nos at­ve­jis pa­ro­dė, kad minkš­to­ji ga­lia, in­for­ma­ci­niai ka­rai, yra la­bai pa­vo­jin­gas gink­las, jis ty­liai ra­miai ga­li bū­ti tai­ko­mas ir kraš­to­vaiz­dy­je. Mi­ni­mos vie­tos ga­li tap­ti bū­tent to­kių ga­lių prie­mo­ne ar inst­ru­men­tu.

Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­joms pri­stab­džius ka­pi­nių tvar­ky­mo pro­ce­są, pra­si­dė­jo raš­tų siun­ti­nė­ji­mas ir to­kie pa­ra­dok­sai, kaip ne­le­ga­lios re­konst­ruk­ci­jos, ką mes ži­no­me ir Šiau­lių at­ve­ju.

– Šiau­lių Pri­si­kė­li­mo aikš­tės pro­jek­te so­vie­ti­nių ka­rių ka­pai kol kas lie­ka bal­tu plo­tu. Spren­di­mo, ką da­ry­ti su jais, ieš­ko­jo ir Šiau­liuo­se lan­kę­si mi­nis­te­ri­jų, Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to at­sto­vai. Ko­kią išei­tį ma­to­te jūs?

– Šiau­lių at­ve­ju bu­vo iš­dės­ty­tos trys al­ter­na­ty­vos: pa­lik­ti, kaip yra; pa­lai­kus pa­lik­ti, bet pa­keis­ti ants­ta­tą – ant pa­lai­kų pa­sta­ty­tą mo­nu­men­tą; pa­lai­kus iš­kel­ti.

Pa­lik­ti taip, kaip yra, prieš­ta­rau­tų mies­to no­rui re­konst­ruo­ti aikš­tę, tap­tų ne­der­me ir is­to­riš­kai, ir idė­jiš­kai.

Ka­rių pa­lai­do­ji­mo vie­ta šian­dien yra ne tik pa­vel­do, bet ir tarp­tau­ti­nės tei­sės ob­jek­tas. Lie­tu­va yra ra­ti­fi­ka­vu­si Že­ne­vos kon­ven­ci­ją, pa­gal ją ka­ro pa­lai­kai tu­ri bū­ti ger­bia­mi, dėl jų li­ki­mo tu­ri bū­ti ta­ria­ma­si tarp abie­jų pu­sių. Aki­vaiz­du, kad iš­kel­da­mi ka­rius pa­čia ašt­riau­sia pra­sme iš­pro­vo­kuo­tu­me tą pu­sę, ku­ri yra jų ad­vo­ka­tas.

Ma­nau, kad tar­pi­nis va­rian­tas yra sa­lia­mo­niš­kas spren­di­mas. Kas yra šios vie­tos es­mė? Jei at­si­ri­bo­ja­me nuo pro­pa­gan­dų, ideo­lo­gi­jų, – kū­nai. Bet ki­ta pu­sė kal­bė­ji­mą apie kū­nus iš­kei­čia į kal­bė­ji­mą apie ak­me­nį. O kas yra ak­muo? Obe­lis­kas, gry­no­ji ideo­lo­gi­ja. Ar tai ne­pat­vir­ti­na ga­li­mų už­ma­čių – ne kū­nai ir mi­rę, o ideo­lo­gi­ja ir da­bar­ties po­vei­kis ir ga­lia jiems rū­pi?

Jei­gu šią aikš­tę no­ri­me ak­cen­tuo­ti kaip Pri­si­kė­li­mo (iš­si­va­da­vi­mo, ne­prik­lau­so­my­bės) ir jo­je kur­ti ati­tin­ka­mus mo­nu­men­tus bei pra­smes, ma­to­me konf­lik­tą, kaip ir Pa­lan­go­je, kur pa­mink­lai Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dui ge­ne­ro­lui Jo­nui Že­mai­čiui-Vy­tau­tui ir so­vie­ti­niam ka­riui yra ša­lia. Lyg su­ke­lia­me konf­lik­tą, bet, ki­ta ver­tus, ga­li­me kal­bė­ti, kad lie­tu­viai yra tau­ta, įvei­kian­ti fo­bi­jas ir praei­ties bai­mes, pa­si­ti­kin­ti sa­vo pi­lie­čių są­mo­nin­gu­mu, ir ne­bi­jo, to, kad kaž­kas žai­džia ideo­lo­gi­ja.

– Kuo Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ka­rių ka­pi­nės ki­to­kios, nei Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ar ki­tos ka­pi­nės?

– Jos yra su­konst­ruo­tos tam, kad tar­nau­tų me­mo­ria­li­za­ci­jai, o per tai – pro­pa­gan­dai. Tie ka­riai, ku­rie šian­dien gu­li pa­lai­do­ji­mo vie­to­se, jau kar­tą bu­vo pa­lai­do­ti. Vyks­tant ka­rui, ka­riai lai­do­ti pa­gal ap­lin­ky­bes, o apie 1945 me­tus pra­si­dė­jo ant­ri­nis per­lai­do­ji­mas.

Pa­gal 1973 me­tų sta­tis­ti­ką ma­ty­ti, kad 50 pro­cen­tų ob­jek­tų at­si­dū­rė mies­tuo­se, 38 pro­cen­tai – mies­te­liuo­se, tik 11 pro­cen­tų li­ko kai­muo­se ir vie­ne­rios – miš­ke (skai­čiuo­ja­mos pa­lai­do­ji­mo vie­tos, pa­te­ku­sios į pa­vel­do są­ra­šą).

Lai­do­ta baž­ny­čių pa­pė­dė­se, už šven­to­riaus, vie­to­se, kur sto­vė­jo Pir­mo­sios Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės pa­mink­lai. Su­si­dū­rus su pro­ble­ma – ri­bo­tu plo­tu, ša­lia mies­tų cent­rų ar mies­tų pa­kraš­čiuo­se im­tos kur­ti di­de­lė­se ka­pi­nės. Vil­niu­je tu­ri­me di­de­lį plo­tą An­ta­kal­ny­je, Šiau­liuo­se – ša­lia Gin­kū­nų. Ne­pai­sant to, cent­ri­nių vie­tų ne­no­rė­ta už­leis­ti, ne­no­ri­ma ir da­bar.

Me­mo­ria­li­nei vie­tai svar­bi ypa­tin­ga lo­gi­ka. Jos tu­ri bū­ti nei per daug, nei per ma­žai, rek­tar­čiais jo­je tu­ri vyk­ti svar­bus įvy­kis. Tai yra tam tik­ras ce­re­mo­nia­las.

Pa­si­ro­do, kad ka­rių pa­lai­do­ji­mo vie­to­se bu­vo su­kur­ti sa­vo­tiš­ki rau­do­nie­ji kam­pe­liai, ku­rie pa­ro­do vi­są SSRS kū­ri­mo­si is­to­ri­ją. Ka­ro mi­tas pra­tęs­tas ir lai­do­jant ve­te­ra­nus, žu­vu­sius ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų me­tu jau ge­ro­kai po 1945 me­tų, pa­skui at­si­ran­da Af­ga­nis­ta­ne žu­vę ka­riai.

Po 1990 me­tų pa­si­kei­tė ter­mi­no­lo­gi­ja, at­si­sa­kė­me są­vo­kos „Di­dy­sis Tė­vy­nės ka­ras“. Lie­tu­vo­je ofi­cia­liai va­di­na­mas Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro So­vie­tų Są­jun­gos ka­rių pa­lai­do­ji­mo vie­tas re­konst­ra­vu­sios vie­šo­sios įstai­gos ant ak­mens iš­ka­lė: „Ta­ry­bi­niai ka­riai, žu­vę ka­re 1941–1945 me­tais“. Pa­keis­tas skam­be­sys, bet ne tu­ri­nys. Jie lyg ir pri­si­tai­kė prie vy­rau­jan­čio lie­tu­viš­ko na­ra­ty­vo, bet kar­tu ir ap­žai­dė mus – ak­me­ny­je iš­ka­lė sa­vo na­ra­ty­vą ir jo da­tas.

At­gai­vin­tas mi­tas

– Ko­kį ka­ro mi­tą ku­ria da­bar­ti­nė Ru­si­ja ir ko­kią ži­nu­tę siun­čia per re­konst­ruo­tas ka­pi­nes?

– Gai­vi­na­mas mi­tas, su­kur­tas So­vie­tų Są­jun­go­je. Mi­tas, už­den­gęs vi­są so­vie­ti­nę erd­vę, ta­po kon­so­li­duo­jan­čiu, at­ne­šu­siu la­bai aiš­kias ver­ty­bi­nes hie­rar­chi­jas: gė­ris, blo­gis. Yra nu­ga­lė­to­jas, gė­ris, apie ku­rį ga­li­ma pa­sa­ky­ti – iš­va­duo­to­jas. Kuo nau­din­gas iš­va­duo­to­jo mi­tas? Bal­ti­jos ša­lys tu­ri bū­ti dė­kin­gos už „iš­va­da­vi­mą“.

Mi­tas ga­li kur­ti emo­ci­nius nu­si­tei­ki­mus: kaip ir So­vie­tų Są­jun­gos lai­kais, taip ir da­bar, So­vie­tų Są­jun­gos žmo­gui, ru­sui, tu­ri bū­ti dė­kin­ga už „iš­va­da­vi­mą“ di­de­lė Eu­ro­pos da­lis, šian­dien, va­žiuo­da­mas per Eu­ro­pą, jis ma­to so­vie­ti­nių ka­rių ka­pi­nes.

Ver­ty­bi­nė opo­zi­ci­nė pu­sė yra an­ti­he­ro­jus – fa­šis­tas, na­cis­tas, ku­ris su­si­sie­ja su di­de­lė­mis ka­ro au­ko­mis ir žiau­ru­mais. Ru­si­jo­je tai su­vei­kia be jo­kio kves­tio­na­vi­mo.

Šių die­nų Ru­si­jo­je šis mi­tas nau­do­ja­mas ne tik vi­di­niam kon­so­li­da­vi­mui, bet ir už­sie­nio po­li­ti­ko­je. Per jį ga­li­ma kiš­tis į ki­tas ša­lis, tei­giant, kad jos ne tik nei­gia lai­mė­ji­mus, bet ir pa­lai­ko fa­šiz­mą. Čia pri­si­min­ti­na Ta­li­no „bron­zi­nio ka­rei­vio“ is­to­ri­ja.

Šian­die­nos Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos po­li­ti­ka lei­džia tarp­ti tam tik­roms in­terp­re­ta­ci­joms. Kas vy­ko po 1945 me­tų? Ofi­cia­li lie­tu­viš­ka in­terp­re­ta­ci­ja – par­ti­za­ni­nės ko­vos, ko­va už lais­vę. Ki­tos pu­sės ver­si­ja – ko­va prieš na­cis­ti­nius, fa­šis­ti­nius ele­men­tus, ban­di­tus. Tie du na­ra­ty­vai yra vi­siš­kai prie­šin­gi. Kas vie­niems yra he­ro­jai, ki­tiems – an­ti­he­ro­jai. Jei Di­džio­jo Tė­vy­nės ka­ro na­ra­ty­vas sa­ko, kad yra iš­va­duo­to­jai-he­ro­jai, lie­tu­vių na­ra­ty­vas prie­šin­gas – yra oku­pan­tai-an­ti­he­ro­jai.

– Mi­nė­jo­te, jog ty­ri­mu no­rė­jo­te pa­žiū­rė­ti į si­tua­ci­ją iš ša­lies – gal tai yra mū­sų pa­ra­no­ja. Koks at­sa­ky­mas į šį klau­si­mą?

– No­ras sta­tis­tiš­kai di­din­ti šių ob­jek­tų skai­čių yra. Vie­na li­ni­ja – di­din­ti pa­lai­do­tų­jų skai­čių, pra­dė­jo dau­gė­ti ir pa­čių pa­lai­do­ji­mo vie­tų.

Ko­dėl? Ga­li­mos dvi ver­si­jos: ideo­lo­gi­nė-po­li­ti­nė ar­ba eko­no­mi­nė (vie­tų re­konst­ra­vi­mui ski­ria­mos di­de­lės lė­šos, o tai reiš­kia, kad kaž­kas tu­ri ir pel­no) po­teks­tės. Ku­ri ver­si­ja tei­sin­ga, pa­li­ki­me daug­taš­kį.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to pro­de­ka­no dr. Sal­vi­jaus Ku­le­vi­čiaus nuo­mo­ne, spren­džiant Pri­si­kė­li­mo aikš­tės klau­si­mą, sa­lia­mo­niš­kas spren­di­mas bū­tų Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro So­vie­tų Są­jun­gos ka­rių pa­lai­kus pa­lik­ti, bet pa­keis­ti ants­ta­tą – ant pa­lai­kų pa­sta­ty­tą mo­nu­men­tą.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to pro­de­ka­nas dr. Sal­vi­jus Ku­le­vi­čius sa­ko, kad minkš­to­sios ga­lios gink­las ga­li bū­ti tai­ko­mas ir kraš­to­vaiz­dy­je.