Žemdirbys ir jo klajoklio gyvenimas

Žemdirbys ir jo klajoklio gyvenimas

Žem­dir­bys ir jo kla­jok­lio gy­ve­ni­mas

Kel­mės ra­jo­ne, Žad­vai­nių kai­me, gy­ve­nan­tis Eu­ge­ni­jus Moc­ke­vi­čius daž­ną ry­tą pa­sva­jo­ja apie atei­tį, kai į kai­mą ateis ge­res­ni lai­kai, ir ke­lias­de­šimt hek­ta­rų tu­rin­tis žem­dir­bys ga­lės iš­gy­ven­ti iš sa­vo ūke­lio.

32 hek­ta­rus že­mės tu­rin­tis 55 me­tų vy­ras dir­ba to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju – pri­vers­tas gy­ven­ti sunk­ve­ži­my­je, tran­ky­tis po pa­sau­lį.

Pie­no ūkį tu­rė­ję Dan­guo­lė ir Eu­ge­ni­jus Moc­ke­vi­čiai per­nai par­da­vė kar­ves, nes dras­tiš­kai su­ma­žė­jus pie­no kai­noms jos ta­po nuo­sto­lin­gos.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Gy­ve­ni­mas ant ra­tų

Po­pie­tė Žad­vai­nių kai­me. Moc­ke­vi­čių na­mo ko­ri­do­riu­je pri­dė­ta di­džiu­lių krep­šių. „Vy­ras grį­žo iš ke­lio­nės“, – sku­ba paaiš­kin­ti sve­tin­gai su­tik­da­ma Dan­guo­lė Moc­ke­vi­čie­nė.

Va­kar iš to­li­mos Pran­cū­zi­jos su­grį­žęs Eu­ge­ni­jus Moc­ke­vi­čius jau su­ki­nė­ja­si ap­link tech­ni­ką ga­ra­že. Kai­me dar­bai ne­lau­kia. Na­muo­se vy­ras bus tik tris sa­vai­tes. Pas­kui vėl su­si­kraus vi­są man­tą, sės į mik­roau­to­bu­są ir va­žiuos į Pran­cū­zi­ją, kur jo lau­kia sunk­ve­ži­mis. Lips į ka­bi­ną ir gy­vens jo­je še­šias sa­vai­tes. Sunk­ve­ži­mio ka­bi­na vy­rui at­sto­ja ir dar­bo vie­tą, ir vir­tu­vę, ir val­go­mą­jį, ir mie­ga­mą­jį.

„Či­go­no gy­ve­ni­mas, – sa­vo pro­fe­si­jos ne­ro­man­ti­zuo­ja po­nas Eu­ge­ni­jus, jau dvi­de­šimt me­tų ve­žio­jan­tis kro­vi­nius po Eu­ro­pą. – Jei­gu at­si­gau­tų Lie­tu­vos že­mės ūkis, tuoj pat grįž­čiau na­mo ir ap­si­sto­čiau prie že­mės.“

Vy­ras leng­vu žings­niu vaikš­ti­nė­ja po sa­vo tė­viš­kės kie­mą, akys gė­ri­si su­ža­liuo­jan­čio kai­mo vaiz­dais, krū­ti­nė go­džiai trau­kia gai­vų, šva­rų gim­ti­nės orą.

„Mais­to kai­nos Lie­tu­vo­je di­des­nės ne­gu Pran­cū­zi­jo­je, o žem­dir­biui per­dir­bė­jai mo­ka gra­šius, – ne­ga­li at­si­ste­bė­ti daug pa­sau­lio ma­tęs po­nas Eu­ge­ni­jus. – Pran­cū­zi­jo­je kas tris­de­šimt – pen­kias­de­šimt ki­lo­met­rų cuk­raus fab­ri­kai, ki­to­kios įmo­nės. O mū­sų val­džia vi­siš­kai ne­si­rū­pi­na nei dar­bo vie­to­mis, nei žem­dir­bio gy­ve­ni­mu. Nuo vie­nų ati­ma, ki­tiems ati­duo­da.“

Vil­čių me­tai

At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę Eu­ge­ni­jus Moc­ke­vi­čius grį­žo į gim­ti­nę Kel­mės ra­jo­ne Žad­vai­nių kai­me. Su­sig­rą­ži­no 14,5 hek­ta­ro tė­vų ir se­ne­lių že­mės. Dar ke­lio­li­ka hek­ta­rų per­pir­ko iš gi­mi­nių. Su­si­da­rė 32 hek­ta­rai.

Abu su žmo­na Dan­guo­le dir­bo ko­lū­ky­je, už pa­jus ga­vo šiek tiek tech­ni­kos ir gy­vu­lių. Pra­dė­jo kur­ti pie­no ūkį.

Ka­dan­gi rei­kė­jo in­ves­tuo­ti į ūkį, be to, šei­ma au­gi­no tris sū­nus, Eu­ge­ni­jus ne­me­tė vai­ruo­to­jo dar­bo. Tik dir­bo jau ne ko­lū­ky­je, o per­ve­ži­mų įmo­nė­je.

Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je zooin­ži­nie­rės spe­cia­ly­bę įgi­ju­si Dan­guo­lė Moc­kev­čie­nė taip pat dir­bo ir te­be­dir­ba gy­vu­lių pro­duk­ty­vu­mo kont­ro­lie­re. Rei­kė­jo res­tau­ruo­ti vy­ro tė­vų na­mus, pa­dė­ti vai­kams.

Ti­kė­jo­si iš­plės­ti ir ūkį. Vy­lė­si, gal ka­da nors ne­rei­kės dirb­ti – už­teks pa­ja­mų iš ūke­lio. Pri­siau­gi­no kar­vių ban­dą.

Ta­čiau dan­gus virš ūki­nin­kų že­mės vis niauks­tė­si nie­ko ge­ro ne­ža­dė­da­mas. Vil­tys tir­po...

Kar­ves par­da­vė po 150 eu­rų

Šei­ma sten­gė­si kaip įma­ny­da­ma. Kai vy­ro ne­bū­da­vo Lie­tu­vo­je, Dan­guo­lė pa­ti sės­da­vo į trak­to­rių. Vis ti­kė­jo, kad že­mė ga­li ne­šti pa­si­tu­ri­mą gy­ve­ni­mą.

Pra­dė­ju­sios ma­žė­ti pie­no kai­nos vis ma­žė­jo ir ma­žė­jo.

„Gy­vu­liui rei­kia ir ge­ros žo­lės, ir prie­dų. No­rė­jo­si kar­ves pa­le­pin­ti, tek­da­vo pri­dur­ti iš al­gų, nes už pie­ną gau­na­mais pi­ni­gais gy­vu­lių jau ne­beiš­lai­ky­da­vo­me, – pa­sa­ko­ja Dan­guo­lė Moc­ke­vi­čie­nė. – Per­nai ne­be­li­ko vil­ties, kad kas nors kei­sis į ge­rą­ją pu­sę. Vi­są 16 kar­vių ban­dą par­da­vė­me „Ute­nos mė­sai“. Už kar­vę ga­vo­me tik po 150 eu­rų.“

Kol vy­ras še­šias sa­vai­tes gy­ve­na ant ra­tų, po­nia Dan­guo­lė dar­bą de­ri­na su ūki­nin­ka­vi­mu. Pa­si­li­ko mi­ni­ma­lų ūke­lį sa­vo po­rei­kiams. Lai­ko vie­ną kar­vę, kiau­lių, paukš­čių. At­ly­gi­ni­mų už­ten­ka pra­gy­ve­ni­mui. Tik gai­la pri­vers­to kla­jo­ti vy­ro ir to lai­ko, ku­rio ne­ga­li pra­leis­ti kar­tu.

Moc­ke­vi­čiai pa­de­da ir sū­nų šei­moms. Jau­niems žmo­nėms da­bar taip pat ne­sal­dus gy­ve­ni­mas. Rei­kia būs­to, bal­dų, na­mų apy­vo­kos daik­tų, rei­kia au­gin­ti vai­kus, o pa­ja­mos Lie­tu­vo­je ne­di­de­lės. Tė­vai au­ko­ja­si, kad vai­kai ne­pa­lik­tų Lie­tu­vos.

Jau­nė­lis sū­nus An­ta­nas bai­gė ope­ri­nio dai­na­vi­mo stu­di­jas. Bet at­ly­gi­ni­mo mu­zi­ki­nia­me teat­re pa­siū­lė tūks­tan­tį eu­rų už mė­ne­sį ir pa­sa­kė, jog dirb­ti rei­kės be išei­gi­nių die­nų. Žmo­na – pia­nis­tė. Jai taip pat ne­ly­ja pi­ni­gais.

An­ta­nas at­si­sa­kė dai­nin­inko kar­je­ros, įsi­dar­bi­no va­dy­bi­nin­ku, kad pa­jėg­tų iš­lai­ky­ti šei­mą. Tė­vai pa­dė­jo nu­si­pirk­ti na­mą ša­lia Klai­pė­dos.

Sū­nus Vai­das įgi­jo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę, bet pa­si­rin­ko va­dy­bi­nin­ko dar­bą dėl ge­res­nio ap­mo­kė­ji­mo.

Tik vy­riau­sias Juo­zas dir­ba pa­gal spe­cia­ly­bę Ši­la­lės ra­jo­ne. Mat, yra sta­ty­bi­nin­kas. O ge­ri sta­ty­bi­nin­kai vi­sais lai­kais už­dir­ba ne­blo­gai.

Lie­tu­va trau­kia­si

Žiū­rė­da­mas į to­lius tar­si iš nau­jo at­ras­ta­me sa­vo kie­me E. Moc­ke­vi­čius me­na anks­tes­nį kai­mą. Vai­kys­tė­je Žad­vai­niuo­se kiek­vie­no­je tro­bo­je krykš­ta­vo vai­kai. Miš­kas skam­bė­da­vo nuo jų juo­ko. Vai­kai kur­da­vo lau­žus, reng­da­vo sto­vyk­las. Da­bar ty­lu. Vie­nas po ki­to kai­mo sen­buviai iš­ke­liau­ja Ana­pi­lin. O jau­nų at­si­ke­lia tik vie­nas ki­tas.

„Trau­kia­si kai­mas. Trau­kia­si vi­sa Lie­tu­va. Ir mū­sų dar­bo­vie­tės trau­kia­si. Lie­tu­vius iš per­ve­ži­mo bend­ro­vių tuoj iš­stums uk­rai­nie­čiai ir bal­ta­ru­siai. Jie su­tin­ka dirb­ti už 40 eu­rų per die­ną. O lie­tu­viams rei­kia mo­kė­ti 60. Bet bal­ta­ru­siai ir uk­rai­nie­čiai už ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus mo­ka 15 do­le­rių, lie­tu­vis – ke­lis kar­tus bran­giau“, – pa­sa­ko­ja po­nas Eu­ge­ni­jus.

Vy­rui pri­ta­ria ir žmo­na. Ji me­na, kaip gy­vu­lių pro­duk­ty­vu­mo kont­ro­lės įmo­nė­je dir­bo 36 dar­buo­to­jai, da­bar be­li­ko tik ket­vir­ta­da­lis. Ma­žė­ja gy­vu­lių, ma­žiau be­rei­kia ir kont­ro­lie­rių.

Au­to­rės nuo­tr.

Dan­guo­lė ir Eu­ge­ni­jus Moc­ke­vi­čiai džiau­gia­si ga­lė­da­mi gy­ven­ti kai­me, tik ap­gai­les­tau­ja, jog že­mės ūkio pro­duk­tų su­pir­ki­mo kai­nos žlug­do smul­kiuo­sius ūki­nin­kus.

Dan­guo­lė ir Eu­ge­ni­jus Moc­ke­vi­čiai sugrįžtų dirbti žemės, jei atsigautų Lietuvos žemės ūkis.