Neūkiškumas žvejojamas mažose kūdrose

KO­MEN­TA­RAS

Neū­kiš­ku­mas žve­jo­ja­mas ma­žo­se kūd­ro­se

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Šau­kė­nų mies­te­ly­je tvy­ro ne­ri­mas. Už­da­ro­ma nuo 1942 me­tų gy­va­vu­si Šau­kė­nų li­go­ni­nė. Mo­ty­vuo­ja­ma, jog rei­kia ke­tu­rių gy­dy­to­jų psi­chiat­rų. Ta­čiau gy­dy­to­jai ne­no­ri va­ži­nė­ti dirb­ti į Šau­kė­nus.

40 vie­tos gy­ven­to­jų ne­ten­ka dar­bo. Šau­kė­niš­kiai su­rin­ko pa­ra­šus, įda­vė se­niū­nui, kad nu­vež­tų ra­jo­no me­rui. Me­ras ne kaž­ką te­ga­li pa­da­ry­ti. Vi­suo­met pel­nin­gai dir­bu­si li­go­ni­nė prieš ke­le­rius me­tus pri­jung­ta prieš Šiau­lių li­go­ni­nės. Stei­gė­ja – ne Kel­mės sa­vi­val­dy­bė.

Pa­na­šios nuo­tai­kos ir Pag­ry­žu­vy­je. Ke­ti­na­ma nai­kin­ti Aukš­tel­kės so­cia­li­nės glo­bos na­mų pa­da­li­nį, įsi­kū­ru­sį šio­je gy­ven­vie­tė­je. Esą per bran­gu iš­lai­ky­ti di­de­les, aukš­to­mis se­no­vi­nė­mis lu­bo­mis pa­tal­pas. Dar­bo ir čia ne­ten­ka per 20 žmo­nių.

Kas bus da­ro­ma su Eu­ro­pos ir vals­ty­bės lė­šo­mis su­re­mon­tuo­to­mis pa­tal­po­mis – neaiš­ku.

Kai­me ar mies­te­ly­je eg­zis­tuo­jan­ti įstai­ga pri­duo­da vie­to­vei svar­bos ir pa­trauk­lu­mo. Be to, tai dar­bo vie­tos gy­ven­to­jams. At­ly­gi­ni­mą gau­nan­tys žmo­nės pa­lai­ko ir vie­tos vers­lą pirk­da­mi gy­ven­vie­tės ar mies­te­lio par­duo­tu­vė­je. Per­ka ir tų įstai­gų klien­tai.

Ta­čiau re­for­mų au­to­riai sa­ko, jog iš­lai­ky­ti to­kias įstai­gas kai­me – bran­gu. Tai tie­siog neū­kiš­ku­mas!

Bet ar ūkiš­ka, kai ke­lios de­šim­tys žmo­nių ne­ten­ka dar­bo? Ne­mo­ka mo­kes­čių į vals­ty­bės biu­dže­tą. Ir dar tam­pa pa­šal­pų pra­šy­to­jais!

Įdo­mu, kas kai­nuos pi­giau? Ne­tek­ti įmo­kų biu­dže­tui ir „Sod­rai“, mo­kė­ti pa­šal­pas ap­va­lius me­tus ke­lioms de­šim­tims žmo­nių ar pus­me­tį šil­dy­ti pa­sta­tą su aukš­to­mis lu­bo­mis?

Iš­par­ce­liuo­ti bran­gų li­go­ni­nės tur­tą ar mo­kė­ti gy­dy­to­jams di­des­nį at­ly­gi­ni­mą, kad jiems ap­si­mo­kė­tų va­ži­nė­ti į Šau­kė­nus? Ir ap­skri­tai, ar to­kio smul­kaus neū­kiš­ku­mo nai­ki­ni­mas tik­rai iš­gel­bės Lie­tu­vą? Gal rei­kė­tų pa­žvelg­ti įdė­miau ten, kur švais­to­mi mi­li­jo­nai?

Ar tie­siog leng­viau neū­kiš­ku­mo pa­vyz­džius „žve­jo­ti“ ma­žo­je kūd­ro­je ne­gu jū­ro­je, kur sun­kiau pa­ste­bė­ti?

Prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis su­tau­py­ti biu­dže­to lė­šų pa­si­ry­žo nai­kin­da­mas PVM leng­va­tą šil­dy­mui. Esą leng­va­ta nau­do­ja­si ir tur­tin­gi, iš­lai­ky­ti bu­tus pa­jė­gian­tys žmo­nės. Tik ky­la klau­si­mas, kiek tų tur­tuo­lių gy­ve­na dau­gia­bu­čių skruz­dė­ly­nuo­se. Tur­tuo­liai tu­ri dva­rus ir so­dy­bas. Jei­gu ir tu­ri bu­tus mies­tuo­se, juos nuo­mo­ja. Leng­va­ta nau­do­ja­si ne jie pa­tys, o nuo­mi­nin­kai, ne­suk­rapš­tan­tys lė­šų nuo­sa­vam būs­tui ir ne­ga­lin­tys paim­ti pa­sko­los, nes ne­su­tau­po pra­di­niam įna­šui.

Dau­gia­bu­čiuo­se daž­niau­siai gy­ve­na jau­nos, vai­kus au­gi­nan­čios šei­mos ir pen­si­nin­kai, ba­lan­suo­jan­tys ties skur­do ri­ba. Būs­to iš­lai­ky­mas jiems su­ry­ja ne de­šim­ta­da­lį, o pu­sę pa­ja­mų. Jei­gu gy­ve­na po vie­ną, tai ir 70 pro­cen­tų.

Vi­si jie tap­tų kom­pen­sa­ci­jų pra­šy­to­jais. Tai že­min­tų ir taip jau so­cia­liai pa­žei­džia­mus žmo­nes. Vers­tų juos kas mė­ne­sį rink­ti do­ku­men­tus, mo­kė­ti už pa­žy­mas, kad įro­dy­tų sa­vo skur­dą.

Ma­ža to, sa­vi­val­dy­bė­se ir se­niū­ni­jo­se tek­tų ge­ro­kai pra­plės­ti pa­šal­pų mo­kė­ji­mą ad­mi­nist­ruo­jan­čių dar­buo­to­jų skai­čių.

Kur čia nau­da? Ar už nau­dą ir šiuo at­ve­ju svar­biau prin­ci­pas, kad, gink Die­ve, leng­va­ta ne­ty­čia ne­pa­si­nau­do­tų koks nors tur­tuo­lis?

Tai­gi, neū­kiš­ku­mo paieš­kos skau­džiau­siai, pa­čiu bo­ta­go ga­lu, smo­gia dir­ban­čiam, bet sun­kiai ga­lą su ga­lu su­du­rian­čiam žmo­gui.

Tuo tar­pu tarps­tan­tiems val­di­nin­kams Sei­mas pa­siū­lė leis­ti iki 90 pro­cen­tų nuo at­ly­gi­ni­mo pa­di­din­ti prie­dus. Tai­gi, prie­do pa­vi­da­lu val­di­nin­kas ga­lės „su­si­veik­ti“ ant­rą at­ly­gi­ni­mą.

Vals­ty­bės tar­nau­to­jai, kaip ži­nia, tik dau­gi­na­si ir gau­sė­ja. Jų al­gos – ne mi­ni­mu­mas ir ne du mi­ni­mu­mai. Lė­šų tik­rai pri­reiks dau­giau, ne­gu iš­lai­ky­ti Pag­ry­žu­vio dva­rą ar bent po tūks­tan­tį eu­rų su­mo­kė­ti gy­dy­to­jams, kad jie su­tik­tų va­ži­nė­ti į dar­bą Šau­kė­nų li­go­ni­nė­je.

O jei­gu dar koks Sei­mo at­siųs­tas fi­nan­sų ži­no­vas pa­si­raus­tų sa­vi­val­dy­bių są­skai­to­se, tik­rai at­ras­tų įdo­mių, ne­tgi eg­zo­tiš­kų neū­kiš­ku­mo pa­vyz­džių. Nuo įtar­ti­nai di­de­lių iš­lai­dų ka­vai, keis­tų pir­ki­nių iki so­cia­li­nių būs­tų lei­di­mo už nie­kin­gą kai­ną pri­va­ti­zuo­ti įta­kin­gų as­me­nų mei­lu­žėms.

Dos­nu­mą vals­ty­bės tar­nau­to­jams pa­ro­dę Sei­mo na­riai sa­ko, jog, pa­di­di­nus prie­dus, vals­ty­bės tar­nau­to­jai tu­rės di­des­nę mo­ty­va­ci­ją. Sa­vi­val­dy­bė­se bus leng­viau ras­ti kom­pe­ten­tin­gų spe­cia­lis­tų.

Tar­si da­bar tos mo­ty­va­ci­jos ne­pa­kak­tų... Ko gi taip ver­žia­si į sa­vi­val­dy­bę ir se­niū­ni­jas net po ke­lis bend­ra­par­tie­čius, jei­gu mo­ty­va­ci­ja ne­pa­kan­ka­ma? Juk mo­ty­vuo­ja juos ir par­ti­ja, ir šei­ma, ir vi­sa pla­ti gi­mi­nė, ku­ri vė­liau tu­ri fi­nan­si­nės ir mo­ra­li­nės nau­dos iš tin­ka­mo­je vie­to­je pa­tup­dy­to vir­ši­nin­ko.

Jei­gu užim­ti ko­kio sky­riaus ve­dė­jo vie­tą neuž­ten­ka ag­ro­no­mo ar va­dy­bi­nin­ko iš­si­la­vi­ni­mo, pa­si­kvie­čia spe­cia­lis­tą iš did­mies­čio. Ir va­ži­nė­ja ar­chi­tek­tai, tei­si­nin­kai iš Šiau­lių ir Kau­no ar ko­kio to pa­ties ra­jo­no kai­me­lio. Jei­gu neap­si­mo­kė­tų, ne­va­ži­nė­tų. Tik psi­chiat­rams kaž­ko­dėl neap­si­mo­ka.

O kad val­di­nin­kas bus pro­tin­ges­nis dėl prie­do, nai­vu ti­kė­tis. Kaip tik, pa­di­di­nus al­gas, dar įžū­liau brau­sis bu­ki, kvai­li ir go­dūs, bet sa­vi. Idė­ji­niams pa­kak­tų ir al­gos be prie­dų. Tik kas juos leis prie vai­ro?!

O štai ko­kia ap­suk­ri mo­te­ry­tė, ne­te­ku­si dar­bo vie­no­je dar­bo­vie­tė­je, po sa­vai­tės jau tūpt į sa­vi­val­dy­bę. Ren­gia sau spren­di­mus ko­kių vers­li­nin­kų pa­de­da­ma, nė ne­sle­pia su jais drau­gys­tės, į po­sė­dį atei­na ir išei­na vos ne už ran­kų su­si­ki­bu­si, o ra­jo­no gy­ven­to­jų in­te­re­sų ne­gi­na. Ne­gi di­des­nis prie­das prie at­ly­gi­ni­mo ims ir pa­keis jos men­ta­li­te­tą? Juk įmo­nė už pa­lan­kų spren­di­mą jai ga­li pa­siū­ly­ti de­šim­te­rio­pai di­des­nį prie­dą, o gal ke­lio­nę į eg­zo­tiš­ką ša­lį.

Išei­tų, jog vals­ty­bė tu­ri var­žy­tis su ky­šius val­di­nin­kams mo­kan­čio­mis bend­ro­vė­mis.

Daug keis­tų da­ly­kų vyks­ta mū­sų ša­ly­je. Žmo­gaus ga­li­my­bės taip ap­mo­kes­ti­na­mos ir su­var­žo­mos, kad tam­pa silp­ny­bė­mis.

Tuo­met iš silp­ny­bių ran­da­si sa­vo­tiš­kas vals­ty­bi­nis vers­las, ra­šo­mi pro­jek­tai, ren­gia­mi mo­ky­mai, ku­ria­mi al­go­rit­mai, spaus­di­na­mi lanks­ti­nu­kai. Pro­jek­tai fi­nan­suo­ja­mi iš Eu­ro­pos ar­ba vals­ty­bės lė­šų. Ga­vę pi­ni­gų pro­jek­tų au­to­riai vaiz­duo­ja ko­vą su al­ko­ho­liz­mu, sa­vi­žu­dy­bė­mis, nar­ko­ti­kais. Vyks­ta ko­vi­nis fil­mas. Mo­juo­ja bu­ta­fo­ri­niais kar­dais ir ie­ti­mis.

O gy­ve­ni­mas to­liau žings­niuo­ja sa­vo ke­liu. Sun­kiai ser­gan­tis. Nes vals­ty­bės kler­kai pa­na­šiai kaip far­ma­ci­nin­kai gy­do tik li­gos simp­to­mus, bet ne prie­žas­tis. Li­gos prie­žas­čių są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai tik dau­gi­na.

Leonido VOROBJOVO pieš.