Parama, kuri daugina skurdo

Pa­ra­ma, ku­ri dau­gi­na skur­do

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Aš­tuo­nių vai­kų tė­vas, įdar­bin­tas vie­šie­siems dar­bams, pri­va­lė­tų pa­ra­vė­ti gy­ven­vie­tės gė­ly­ną. Bet ne­no­ri lenk­tis. Skun­džia­si, kad skau­da nu­ga­rą. Už jį sa­vo nu­ga­ras len­kia bend­ruo­me­nės ak­ty­vis­tės, neį­dar­bin­tos vie­šie­siems dar­bams ir už sa­vo veik­lą kai­mo bend­ruo­me­nės la­bui ne­gau­nan­čios nė eu­ro.

Gal tas tė­vas daug plu­ša na­muo­se? Ro­do darbš­tu­mo pa­vyz­dį sa­vo vai­kams? Au­gi­na gy­vu­lių ir dar­žo­vių? Juk prie sta­lo tris kar­tus per die­ną sė­da de­šimt bur­nų!

Plu­ša... Kas ant­rą die­ną abu su žmo­na trau­kia iki ar­ti­miau­sio mies­te­lio „Ma­xi­mos“. Grįž­ta su di­džiu­liais mai­šais mais­to. Per po­rą die­nų vis­ką su­val­go ir vėl va­žiuo­ja...

Kai­my­nai mo­ja ran­ka į ply­tin­čius tuš­čius arus ap­link so­dy­bą. Ar­kit, sė­kit, sta­ty­kit šilt­na­mius. Ga­lė­si­te val­gy­ti dar­žo­ves pil­na bur­na. Dau­gia­vai­kiai tė­vai klau­sia: „O kas ra­vės?“ Nors pil­na tro­ba jau pra­ku­tu­sių vai­kų! Ir pa­tys tė­vai – svei­ki, drū­ti, prie sma­ges­nių dar­bų ne­sto­ko­jan­tys ener­gi­jos.

Že­mės ūkio bend­ro­vė neį­ga­liems se­nu­kams, dau­gia­vai­kėms šei­moms ir be­že­miams vel­tui duo­da bul­vių. Po mai­šą, po du... Kai­my­nai dau­gia­vai­kiui tė­vui kumš­čiuo­ja į šo­ną: „Ei­kit pa­siim­kit. Ne­rei­kės bul­vių pirk­ti.“

„Kad mes jau nu­si­pir­kom“, – ro­do į „Ma­xi­mos“ mai­še su­dė­tus ke­lis ki­log­ra­mus.

„Pa­šal­pos su­nai­kins Lie­tu­vą, – grą­žo ran­kas kai­mo mo­te­rys. – Pa­šal­pi­nin­kų vai­kai nie­ko ne­mo­kės, ne­ži­nos, iš kur at­si­ran­da duo­na!“

Iš tie­sų pre­ky­bos cent­rų mais­tą val­gan­čių tė­vų vai­kai ste­bi­si, kad ki­tos te­tos ir dė­dės kas­dien ei­na į dar­bą. Ne­sup­ran­ta, kam rei­kia taip varg­ti. Pra­di­nę mo­kyk­lą be­bai­gian­ti mo­ki­nu­kė, per tvo­ros ply­šius ste­bė­da­ma, kaip kai­my­nė ra­vi dar­žą, klau­sia: „O ko­dėl rei­kia rau­ti žo­les?“

Ta­čiau lys­vė­se ir ant krū­mų au­gan­čių uo­gų, obuo­lių ir kriau­šių tie vai­kai no­ri. Ta­da apei­na kai­my­nų so­dus ir pa­si­ski­na, ko šir­dis gei­džia.

„Ne uo­gos ar obuo­lio gai­la. Ap­mau­du, kad pa­šal­pi­nių vai­kai dar iš­moks ir vog­ti“, – svars­to kai­mo dar­bų ir lie­tu­viš­kų ver­ty­bių dar ne­pa­mir­šę kai­mo žmo­nės.

An­tai pa­šal­pų sko­nio ne­ži­nan­ti kai­mo gy­ven­to­jų šei­ma dar­buo­ja­si už mi­ni­mu­mą. 300 eu­rų, gau­na­mų už mė­ne­sį dar­bo, jiems at­ro­do ne­ma­ža pa­spir­tis. Po dar­bo plu­ša dar ir ne­ma­ža­me sa­vo ūke­ly­je.

Vos aš­tuo­nio­li­kos su­lau­kęs jų sū­nus jau tu­ri trak­to­ri­nin­ko pa­žy­mė­ji­mą. Dar­bo die­no­mis ei­na į mo­kyk­lą, sa­vait­ga­liais ir šven­čių die­no­mis dir­ba bend­ro­vė­je. Daž­ną ry­tą prieš pa­mo­kas dar ap­va­žiuo­ja sa­vo tė­vų lau­kus. Ap­žiū­ri, kaip lai­ko­si pa­sė­liai.

Bet kar­tais to darbš­tuo­lio vai­ki­no to­kie pat darbš­tuo­liai tė­vai sua­be­jo­ja, ku­rie kai­me gud­res­ni – jie, kru­vi­nu pra­kai­tu už­si­dir­ban­tys duo­ną, ar gy­ve­nan­tys iš pa­šal­pų, ir nie­ko ne­veik­da­mi gau­nan­tys pa­na­šias pa­ja­mas.

Pa­vyz­džiui, ta aš­tuo­nis vai­kus au­gi­nan­ti šei­ma, ku­rios tė­vui skau­da nu­ga­rą, gau­na apie 700 eu­rų so­cia­li­nių pa­šal­pų ir vai­ko pi­ni­gų. Jei­gu abu tė­vai dar­buo­tų­si už mi­ni­ma­lią al­gą, pa­ja­mos bū­tų ma­žes­nės. Tai kam dirb­ti?

Kai vals­ty­bė­je ne­pa­kan­ka dar­bo vie­tų, ir kas­met pra­stė­ja de­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja, rei­ka­lin­ga hu­ma­niš­ka so­cia­li­nės pa­ra­mos sis­te­ma. Tik ky­la klau­si­mas, ar ji ma­ži­na, ar di­di­na var­go.

Ar so­cia­li­niai dar­buo­to­jai pri­va­lo tar­nau­ti sa­vo bui­ti­mi negalinčioms pa­si­rū­pin­ti šei­moms: ve­žio­ti juos su­si­tvar­ky­ti rei­ka­lų į ra­jo­no cent­rą, at­vež­ti mais­to pro­duk­tus, ve­žio­ti jų vai­kus pas gy­dy­to­jus, ad­mi­nist­ruo­ti jų pa­šal­pų pi­ni­gus, tau­py­ti šal­dy­tu­vui, te­le­vi­zo­riui ar ra­šo­ma­jam sta­lui?

Tu­rė­da­mi to­kį pui­kų ser­vi­są so­cia­liai rem­ti­ni žmo­nės nie­kuo­met neiš­moks sa­va­ran­kiš­ku­mo. O apie no­rą pa­tiems ką nors dirb­ti ne­ga­li bū­ti ir kal­bos. Jų pė­do­mis seks ir dau­ge­lio pa­šal­pi­nin­kų vai­kai.

Tai­gi, to­kia pa­šal­pų sis­te­ma, ko­kia yra šian­dien, nė­ra in­ves­ti­ci­ja į vals­ty­bės ge­ro­vę. Tai in­ves­ti­ci­ja į skur­dą, nes ji to­liau dau­gins skur­dą.

Rū­pin­tis sa­vo gy­ve­ni­mu ir at­lik­ti ele­men­ta­rius bui­ties dar­bus tu­rė­tų re­mia­mie­ji. So­cia­li­niai dar­buo­to­jai tu­rė­tų bū­ti gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jais ir griež­tais kont­ro­lie­riais.

Tu­riu pui­kų pa­vyz­dį. Sa­vo hu­ma­niš­ku­mu gar­sė­jan­tis, daug ne­lai­mė­lių ir var­guo­lių su­šel­pęs gar­baus am­žiaus ty­tu­vė­niš­kis vers­li­nin­kas Al­bi­nas Pa­lai­kis teik­da­mas pa­ra­mą nau­do­ja la­bai pra­smin­gą for­mu­lę: jo pa­ra­ma pri­va­lo dau­gin­ti pa­ja­mų, ma­žin­ti skur­dą ir ska­tin­ti žmo­gų dirb­ti.

Ūki­nį pa­sta­tą tu­rin­čiai dau­gia­vai­kei šei­mai jis do­va­no­ja kar­vę. Kar­vę rei­kia šer­ti, iš­ves­ti į ga­nyk­lą, melž­ti. Gy­vu­lys at­si­ly­gi­na pie­nu, iš ku­rio ga­li­ma nu­si­grieb­ti grie­ti­nės, su­si­muš­ti svies­to, pa­si­ga­min­ti rūg­pie­nio, varš­kės ir sū­rio. Vi­so to ne­daug pa­ja­mų tu­rin­čiai šei­my­nai jau ne­be­rei­kia pirk­ti.

Jau ke­le­ri me­tai Al­bi­nas Pa­lai­kis glo­bo­ja ke­lių vai­kų mo­ti­ną iš Gai­lių. Nu­pir­ko jai bu­tą. Kai­me ne­trūks­ta že­mės. Suor­ga­ni­za­vo šilt­na­mį. Nu­pir­ko triu­šių. Pa­mo­kė, kaip iš­dirb­ti že­mės skly­pą mor­koms ir bul­vėms. Mo­ti­nai pa­dė­jo ras­ti dar­bo pas ūki­nin­ką. Vai­kams pa­skirs­tė pa­rei­gas. Vie­nas at­sa­kin­gas už šilt­na­mį, ki­tas – už triu­šius, tre­čias tvar­ko na­mus ir na­mų ūkį, ga­mi­na val­gį.

Vi­sa tai vers­li­nin­kas da­ro su su­bti­liu hu­mo­ru. Ta­čiau pa­kont­ro­liuo­ja, kaip vai­kai at­lie­ka sa­vo pa­rei­gas, kaip el­gia­si ir kaip gy­ve­na mo­ti­na.

Gar­baus am­žiaus, svei­ka­tos pro­ble­mų tu­rin­tis vers­li­nin­kas tu­ri ne vie­ną re­mia­mą žmo­gų. Ir vi­sus juos su­kont­ro­liuo­ja, jie tie­siog pri­va­lo nu­si­pel­ny­ti pa­ra­mos, už ją ati­dirb­ti sa­vo la­bui.

Ar ne to­kia so­cia­li­nės pa­ra­mos sis­te­ma tu­rė­tų bū­ti ir vals­ty­bė­je? Ska­tin­ti rei­kė­tų ne tą, ku­ris lo­do­riau­ja ir to pa­ties mo­ko sa­vo vai­kus, o tą, ku­ris dir­ba, bet už­dir­ba ne­pa­kan­ka­mai.

De­ja, Lie­tu­vos mies­te­liuo­se ir kai­me­liuo­se yra prie­šin­gai. Tri­hek­ta­ri­nin­kai už gra­šius par­da­vė sa­vo že­mę, nes ji truk­dė gau­ti pa­šal­pas. Ne­pa­si­li­ko nė dar­žiu­ko. Ap­lei­do žo­lė­mis. Tuš­čiuo­se tvar­tuo­se ūžau­ja vė­jai. Ki­tas „ap­suk­ruo­lis“ jau spė­jo su­kū­ren­ti ir tvar­to sie­nas.

Mies­te iš pa­šal­pų gy­ve­nan­čios ma­mos pa­si­ju­to tik­ro­mis gra­žuo­lė­mis – vai­kus iš­lei­du­sios mo­kyk­lon, po tris kar­tus per sa­vai­tę per­si­da­žo plau­kus. Ap­su­ka vi­sas par­duo­tu­ves ir nau­do­ja­si iš­par­da­vi­mais. Dau­ge­lis dar gy­ve­na ir re­no­vuo­tuo­se so­cia­li­niuo­se būs­tuo­se.

Jei­gu vie­ną die­ną su­gal­vo­tų dirb­ti, pra­ras­tų vi­sas pri­vi­le­gi­jas. Vie­nu eu­ru vir­šy­tų nu­sta­ty­tą pa­ja­mų ri­bą – vai­kai ne­gau­tų ne­mo­ka­mo mai­ti­ni­mo, tė­vai – kom­pen­sa­ci­jų už šil­dy­mą ir ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus. Dar­bas juos ne­pra­tur­tin­tų, o nu­skur­din­tų.

So­cia­li­nė pa­ra­ma – rei­ka­lin­ga, ta­čiau ji ne­tu­rė­tų su­men­kin­ti dar­bo ir su­prie­šin­ti dir­ban­čių ir re­mia­mų žmo­nių.