
Naujausios
Išmaniųjų kartai reikia „Šarkelos varnelos“
Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mergaičių choro „Gama“ vadovė, choro dirigentė Daina Kavaliauskienė kasdien susiduria su paradoksu: telefonų „tapšnotojų“ karta mielai renkasi dainuoti archajiškas lietuvių liaudies, sakralines dainas. Mokytoja mato, kaip dainavimas virsta psichoterapija jaunimui. Bedainuodamos „Šarkelą varnelą“ mergaitės „pagavo“ net „Aukso paukštę“ – aukščiausią Lietuvoje mėgėjų meno apdovanojimą.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Senosios dainos tebekuria stebuklą
1-osios muzikos mokyklos choro „Gama“ vadovė D. Kavaliauskienė juokiasi, kad ne visos choristės, sužinojusios, kad „Gama“ pelnė „Aukso paukštę“, suprato, kas tai per apdovanojimas. Teko „pagūglinti“.
„Ir tik išsiaiškinusios internete jos šokinėjo iš džiaugsmo, kad tai – aukščiausias Lietuvoje mėgėjų meno apdovanojimas!“ – juokėsi choro vadovė.
D. Kavaliauskienei tai jau antroji „Aukso paukštė“. Pirmąją ji pelnė 2004 metais su Šiaulių kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriaus vokaliniu ansambliu „Dermė“, kurį pati ir įkūrė 1997 metais.
Mergaičių choras „Gama“ yra vienas tituluočiausių Šiaulių chorų, laimėjęs ne vieną prestižinį festivalį. Repertuare – sakralinė, senoji lietuvių liaudies muzika. Pastaraisiais metais choras „skraido“ po tarptautinius festivalius ir skina laurus.
Balandžio 2-ąją choras „Gama“ grįžo iš Lenkijoje vykusio II tarptautinio jaunių chorų festivalio „Mundus Cantat Gdansk 2017“ su aukščiausio laipsnio apdovanojimu – Grand Prix. Atliko labai sudėtingų kūrinių programą – N. Sinkevičiūtės „Ave, Marija“, L. Povilaičio „Seku seku pasaką“, A. Noviko harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Oi, griežle griežlele“, taip pat J. Tamulionio harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Šarkela varnela“ ir kitas.
Ar toks repertuaras gali būti įdomus šiuolaikiniam jaunimui? Ką archajiškoji šarkelė varnelė arba griežlė gali papasakoti šiuolaikiniam paaugliui, kai dažnas vištos nuo anties neskiria?
„Mergaitės pačios nenori lengvų kūrinių. Jos nori iššūkių!“ – paaiškina choro vadovė.
D. Kavaliauskienė žino, kad net ir sudėtingiausius kūrinius jauni žmonės gali pamėgti, jeigu yra, kas padeda iškoduoti senųjų dainų prasmes, pasikalbėti apie tai, ką daina aktualizuoja šiandien. Su „trijų akordų“ dainelėmis nieko nenustebinsi chorinės muzikos festivalyje.
„Nieko stebėtino, kad mūsų mergaitės laimi prizines vietas labai rimtuose festivaliuose. Neseniai pasaulinio lygio Sankt Peterburgo festivalyje nusileidome tik dviem kinų chorams, kurie be perstojo repetuoja ir jų klausytis ramia veido išraiška neįmanoma, mes parsivežėme trečiąją vietą. Tada supratome, kad mūsų mergaitės ir „Šarkela varnela“ gali kurti stebuklus ir mums, ir pasauliui“, – pasakojo D. Kavaliauskienė.
Amžinas klausimas
Penktadienį Šiaulių arenoje „Aukso paukštės“ apdovanojimo koncerte dainavo ir Šiaulių berniukų choras „Dagilėlis“.
D. Kavaliauskienė iš patirties žino: jeigu mieste yra berniukų choras, jis dažniausiai bus žinomesnis, nei merginų, nors mergaitės su tuo ir bando nesutikti , palenktyniauti.
„Kai tik prasideda lenktynės, mergaitėms visada primenu: berniukų ir mergaičių chorai nepalyginami. Berniukų choras gali dainuoti mišrų variantą, nes jie turi diskantus, altus, tenorus, bosus – visą balsų diapazoną. Mergaičių chorai – lygių balsų. Mergaičių balsai taip pat mutuoja, bet ne tiek, kiek berniukų. Esame skirtingi ir tai reikia suvokti“, – taip amžiną vyrų ir moterų panašumų ir skirtumų klausimą sprendžia choro vadovė D. Kavaliauskienė.
Dar vienas „amžinas“ klausimas – ar išliks chorai? Sovietmečiu chorai turėjo propagandinį turinį ir dainomis, ir masiškumu. Šiuolaikinėje visuomenėje rengiami „chorų karai“ skirti linksminti liaudį.
„Tikroji choro paskirtis yra ne perdarinėti popsines daineles, o išlaikyti ir pademonstruoti daugiabalsį dainavimą tarsi pučiant dideliam kolektyvui į vieną dūdą. Juk didžiulis stebuklas šešiasdešimčiai, aštuoniasdešimčiai žmonių virsti vienu kūnu, vienu daugiabalsiu galingu garsu, kai susiderina daugybė balsų taip, kad atsiskleistų muzikos kūrinys, kad jis būtų „atiduodamas“ žiūrovui suvokti, pažadinti jausmus“, – įkvėptai pasakojo choro vadovė.
D. Kavaliauskienė sako, jog tikslas nėra choristes išugdyti dainininkėmis.
„Man svarbiausia jas išugdyti asmenybėmis. Lavinti etiką, estetiką, elgseną, veido kalbą. Visada su mergaitėms kalbamės apie tai, kaip gyventi, kad niekas nei gūdžiame kaime, nei Europos sostinėje jų nepavadintų neišprususiomis, neišsilavinusiomis, neestetiškai apsirengusiomis. Tam reikalingi ilgi mūsų pokalbiai po repeticijų“, – sako choro vadovė.
Priklausomybė – nuo priklausomybės
„Iš tikrųjų čia yra ne dainavimo klasė, o psichoterapijos kabinetas, – sako chorvedė. – Kad kas žinotų, kaip šiuolaikiniai vaikai yra pervargę nuo visko – gatvės, aplinkos, keistų mokyklinių programų, televizoriaus, išmaniojo telefono, kompiuterio! Su kokiomis problemų „kupromis“ gyvena mūsų vaikai – daugelis suaugusiųjų to neįsivaizduoja ir mano, jei apsirengęs, pavalgęs, kompiuterį turi, ko daugiau reikia.... Vaikas praveria klasės duris ir aš matau, su kokia šiandien „kupra“ jis atėjo“.
D. Kavaliauskienė, pati užauginusi dvi dukras, mato, kaip vis daugiau vaikų pasiglemžia priklausomybė nuo telefono, socialinių tinklų, kompiuterio.
„Vaikai dabar galbūt yra daug laisvesni manipuliuoti informacija, bet tik čia iš esmės ir pasireiškia jų trokštama laisvė. Pertraukėlė repeticijoje ir matau tik pakaušiukus. Vaikai bijo kažką praleisti, pamatyti ne pirmi, „nepalaikinti“ draugo įrašų. Juk tai – priklausomybė. Bet kuris medikas pasakys, kad priklausomybė yra sveikatos sutrikimas. Jeigu vaikystėje žmogus pakabinamas, tai kaip jis atsispirs suaugusiųjų priklausomybėms?“ – svarsto pedagogė.
Ji mato, kad vaikus kankina nuolatinis nerimas, o panika ištinka, pavyzdžiui, neradus įprastoje kišenėje telefono...
Priklausomybė nuo telefono perauga į nerimą dėl batų, santykių ar ilginamų mokslo metų – taip, pedagogės nuomone, auginamas problemų kamuolys.
„Ne mokslo metus reikia ilginti, nes dvi savaitės vaikų žinių kiekio nepadidins. Kai daug bendrauji su vaikais, išgirsti, kokių absurdiškų dalykų prigrūsta mokymo programose, ko tie vargšai vaikai turi mokytis. Kai norima prigrūsti daug, nelieka vietos esminėms žinioms“, – sako muzikos pedagogė.
Rodo pagarbos pavyzdį
Po dainavimo užsiėmimų choro klasėje vyksta ilgi pokalbiai apie gyvenimą. Chorą lanko 55 mergaitės nuo paauglystės iki pilnametystės. Dabartinės dvyliktokės, lankančios chorą nuo tada, kai baigė pradinę, beveik nėra praleidusios choro pamokų, nors papildomos repeticijos vyksta ir kiekvieną penktadienio vakarą, kai miesto jaunimas jau linksminasi dūzgėse.
Choro vadovė žino, kad mergaitės tai daro dėl kelių priežasčių. Jos chore išmoko disciplinos, išmoko būti atsakingas ne tik už save, bet ir už savo bendruomenę. Jos žino, kad čia nepatirs įtampos ir patyčių, nuo kurių daugelis vaikų yra pervargę.
„Nebijos dėl savo figūros ar drabužių. Mūsų chore nėra „tu – graži“, „tu – turtinga“. Stengiuosi ugdyti pagarbą pati jas labai gerbdama. Kai mūsų mokyklose yra minimos savaitės be patyčių – kraupstu. Vaikai tik savaitę gali atsikvėpti nuo patyčių?!“ – sako mokytoja.
Varikliukai
Kai pokalbio pabaigoje pamatėme kantriai už durų laukiančias jaunąsias choristes, supratome, kodėl D. Kavaliauskienei buvo sudėtinga surasti laiko pokalbiui.
Po darbo Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje D. Kavaliauskienė sėda į maršrutinį autobusą – kelionė į Pakruojį ir repeticija su Pakruojo kultūros centro mišriu vokaliniu ansambliu „Daina“, po to – į Kuršėnus, į repeticiją su Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro moterų vokaliniu ansambliu „Melodija“.
„Man patinka maršrutiniu autobusu važiuoti į repeticijas vien todėl, kad galiu ramiai pasėdėti. Susikaupti. Persiprogramuoti. Nes iš repeticijų išeini tarsi išgręžta. Dažnai pagalvoju, iki kokio amžiaus turėsiu tiek energijos, kad galėčiau uždegti žmones dainuoti chore, sudominti vaikus gerai atlikti kūrinį?“ – svarsto choro vadovė.
Ji nesistebi, kodėl pedagogai kartais išdrįsta pasakyti, kad juos anksčiau reikėtų išleisti į pensiją: „Vaikus turi ugdyti energingi žmonės. Mokytojas turi būti varikliukas“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mergaičių choro „Gama“ vadovė Daina Kavaliauskienė žino, kad bendraujant su vaikais, jaunimu negali būti prievartos.
Chorvedė Daina Kavaliauskienė žino, kad pedagogai turi būti būti energingais „varikliukais“.
Penktadienį chorui „Gama“ buvo įteiktas aukščiausias Lietuvoje mėgėjų meno apdovanojimas – "Aukso paukštės" statulėlė. Ta proga vyko koncertas.