
Naujausios
Premjera „Skulptūra“ apnuogina nepatogią tikrovę
Vakar Valstybiniame Šiaulių dramos teatre pristatyta pirmoji šių metų premjera – dviejų dalių drama „Skulptūra“. Šiuolaikinio dramaturgo vokiečio Mariaus von Mayenburgo pjesę pastatęs režisierius Paulius Ignatavičius sako, kad ji itin aktuali šiandieniniam europiečiui. Spektaklio premjera vyks balandžio 13 ir 14 dienomis.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Deklaracijos ir realybė
Spaudos konferencija prasidėjo spektaklio epizodu. Scenoje akimirksniu užsimezgė intriga ir prasidėjo konfliktas tarp veikėjų.
Spektaklio epicentre – pasiturinti vokiečių šeima, kurios nusistovėjęs gyvenimas sutrikdomas pradėjus dirbti žemesnės socialinės klasės atstovei – valytojai Džesikai.
Spektaklis bus vaidinamas dviem sudėtimis, personažai, nors tekstas tas pats, yra visiškai kitokie. Vakar scenoje pasirodė Inga Norkutė (Ulrikė), Dalius Jančiauskas (Michaelis), Severinas Norgaila (Vincentas), Rolandas Dovydaitis (Haulupa), Viktorija Krivickaitė (Džesika). Kita spektaklio sudėtis: Ulrikė – Danguolė Petraitytė, Haulupa – kviestinis svečias Andrius Povilauskas, Džesika – Monika Šaltytė.
Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė – Inga Aleknavičiūtė, kompozitorius – Antanas Dombrovskij, projekcijų autorius – Ignas Meilūnas, šviesų dailininkas – Julius Kuršys.
Pasak spektaklio režisieriaus P. Ignatavičiaus, pjesė itin aktuali šiandienos europiečiui. Joje kalbama apie apsimestinį humanizmą, deklaruojamą toleranciją kitokiam žmogui. Deklaracijos išnyksta, kai susiduriama su žmogumi akis į akį.
„Mes patogiai jaučiamės, kai galime paaukoti pinigų akcijai mobiliuoju telefonu, bet kai susiduriame realiai su problema, dažnai humaniškumą prarandame, tampame nacionalistais, rasistais ar kitais baisiais -istais“, – sako režisierius. Pjese įrodoma, kad šiais laikais egzistuoja socialiniai sluoksniai: pinigai, gerbūvis skiria žmones.
Pasak teatro literatūrinės dalies vedėjos Nomedos Šatkauskienės, M. von Mayenburgo kūrinyje nuo pirmųjų žodžių atsiveria gana aštri konfliktinė situacija, konfliktas veja konfliktą, kol finale jis įgauna siurrealistinį pavidalą, išauga iki metaforų.
„Šiuolaikiniai autoriai įdomūs tuo, kad apie šiuolaikines problemas kalba šiuolaikinio teatro kalba. M. von Mayenburgas taikliai pataiko į šiuolaikinės civilizacijos neurozes, atskleidžia jas teatrine forma“, – sako N. Šatkauskienė. Spektaklio tematika sudėliota į tris klodus: šeimos krizės, visuomenės vertybių, gyvenimo ir meno santykio.
Skirsis vaidybos maniera
Spektaklio personažai nėra tradiciški, išbaigti. Jie gana fragmentuoti, vienu metu toje pačioje scenoje dalyvauja keletas laikų, keletas erdvių.
P. Ignatavičiui buvo svarbu, kad aktoriai vaidintų žmogaus temą, o ne charakterį ar personažą.
D. Jančiauskas vaidina abiejose spektaklio sudėtyse. Aktoriaus teigimu, iš teatro repertuaro spektaklis turėtų skirtis vaidybos maniera, stilistika: „Tai nėra šaržuoti charakteriai, o bandymas priartėti prie organikos. Personažas susikuria iš aktoriaus – labai įdomu pasikrapštyti savo viduje.“
I. Norkutė Ulrikės vaidmenį vadina laipteliu į priekį: „Esi instrumentas. Atskleisti temą turi savo organika, natūraliomis emocijomis.“
Paslaptinga spektaklio veikėja – valytoja Džesika. Nors pjesėje yra per 70 puslapių, Džesikos tekstas sutilptų į pusę puslapio. Nepaisant to, apie ją sukasi veiksmas.
S. Norgailos kuriamas vaiko personažas atspindi viską filmuojančią ir transliuojančią asmenybę, kuriai trūksta tėvų šilumos, bendravimo.
Haulupa atstovauja šiuolaikinio menininko pozicijai, kai menas lygu gyvenimui. Kiek toli gali eiti menininkas, ieškodamas inspiracijos sau? Haulupa sumano cinišką instaliaciją, kurios idėja – maisto atliekas svaido mašina, o jas valo emigrantė.
Haulupos vaidmenį kuriantis R. Dovydaitis sako, kad jo personažas neigia daug dalykų, provokuoja, savotiškai žemina, todėl buvo įdomiausia surasti, kas jam brangu, ką jis palaiko.
Ideologijos spektaklyje nėra: visi herojai yra su silpnybėmis ir stiprybėmis, kiekvieną jų galima pateisinti. Sprendimą turės padaryti pats žiūrovas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Spektaklis „Skulptūra“ pasižymi novatoriška teatrine kalba, kelia aktualias socialines ir moralines dilemas, vertybinius klausimus.
Režisierius Paulius Ignatavičius sako, jog mes, europiečiai, esame tolerantiški ir humaniški tol, kol veikimo laukas apsiriboja kompiuteriu ar telefonu, kol antihumaniški veiksmai vyksta kažkur kitur. Viskas pasikeičia, kai nepatogi realybė paliečia tiesiogiai.