Premjera „Skulptūra“ apnuogina nepatogią tikrovę

Prem­je­ra „Skulp­tū­ra“ ap­nuo­gi­na ne­pa­to­gią tik­ro­vę

Va­kar Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re pri­sta­ty­ta pir­mo­ji šių me­tų prem­je­ra – dvie­jų da­lių dra­ma „Skulp­tū­ra“. Šiuo­lai­ki­nio dra­ma­tur­go vo­kie­čio Ma­riaus von Mayen­bur­go pje­sę pa­sta­tęs re­ži­sie­rius Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius sa­ko, kad ji itin ak­tua­li šian­die­ni­niam eu­ro­pie­čiui. Spek­tak­lio prem­je­ra vyks ba­lan­džio 13 ir 14 die­no­mis.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Dek­la­ra­ci­jos ir rea­ly­bė

Spau­dos kon­fe­ren­ci­ja pra­si­dė­jo spek­tak­lio epi­zo­du. Sce­no­je aki­mirks­niu už­si­mez­gė int­ri­ga ir pra­si­dė­jo konf­lik­tas tarp vei­kė­jų.

Spek­tak­lio epi­cent­re – pa­si­tu­rin­ti vo­kie­čių šei­ma, ku­rios nu­si­sto­vė­jęs gy­ve­ni­mas su­trik­do­mas pra­dė­jus dirb­ti že­mes­nės so­cia­li­nės kla­sės at­sto­vei – va­ly­to­jai Dže­si­kai.

Spek­tak­lis bus vai­di­na­mas dviem su­dė­ti­mis, per­so­na­žai, nors teks­tas tas pa­ts, yra vi­siš­kai ki­to­kie. Va­kar sce­no­je pa­si­ro­dė In­ga Nor­ku­tė (Ul­ri­kė), Da­lius Jan­čiaus­kas (Mi­chae­lis), Se­ve­ri­nas Nor­gai­la (Vin­cen­tas), Ro­lan­das Do­vy­dai­tis (Hau­lu­pa), Vik­to­ri­ja Kri­vic­kai­tė (Dže­si­ka). Ki­ta spek­tak­lio su­dė­tis: Ul­ri­kė – Dan­guo­lė Pet­rai­ty­tė, Hau­lu­pa – kvies­ti­nis sve­čias And­rius Po­vi­laus­kas, Dže­si­ka – Mo­ni­ka Šal­ty­tė.

Spek­tak­lio sce­nog­ra­fė ir kos­tiu­mų dai­li­nin­kė – In­ga Alek­na­vi­čiū­tė, kom­po­zi­to­rius – An­ta­nas Domb­rovs­kij, pro­jek­ci­jų au­to­rius – Ig­nas Mei­lū­nas, švie­sų dai­li­nin­kas – Ju­lius Kur­šys.

Pa­sak spek­tak­lio re­ži­sie­riaus P. Ig­na­ta­vi­čiaus, pje­sė itin ak­tua­li šian­die­nos eu­ro­pie­čiui. Jo­je kal­ba­ma apie ap­si­mes­ti­nį hu­ma­niz­mą, dek­la­ruo­ja­mą to­le­ran­ci­ją ki­to­kiam žmo­gui. Dek­la­ra­ci­jos iš­nyks­ta, kai su­si­du­ria­ma su žmo­gu­mi akis į akį.

„Mes pa­to­giai jau­čia­mės, kai ga­li­me paau­ko­ti pi­ni­gų ak­ci­jai mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu, bet kai su­si­du­ria­me  rea­liai su pro­ble­ma, daž­nai hu­ma­niš­ku­mą pra­ran­da­me, tam­pa­me na­cio­na­lis­tais, ra­sis­tais ar ki­tais bai­siais -is­tais“, – sa­ko re­ži­sie­rius. Pje­se įro­do­ma, kad šiais lai­kais eg­zis­tuo­ja so­cia­li­niai sluoks­niai: pi­ni­gai, ger­bū­vis ski­ria žmo­nes.

Pa­sak teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­jos No­me­dos Šat­kaus­kie­nės, M. von Mayen­bur­go kū­ri­ny­je nuo pir­mų­jų žo­džių at­si­ve­ria ga­na ašt­ri konf­lik­ti­nė si­tua­ci­ja, konf­lik­tas ve­ja konf­lik­tą, kol fi­na­le jis įgau­na siur­rea­lis­ti­nį pa­vi­da­lą, išau­ga iki me­ta­fo­rų.

„Šiuo­lai­ki­niai au­to­riai įdo­mūs tuo, kad apie šiuo­lai­ki­nes pro­ble­mas kal­ba šiuo­lai­ki­nio teat­ro kal­ba. M. von Mayen­bur­gas taik­liai pa­tai­ko į šiuo­lai­ki­nės ci­vi­li­za­ci­jos neu­ro­zes, at­sklei­džia jas teat­ri­ne for­ma“, – sa­ko N. Šat­kaus­kie­nė. Spek­tak­lio te­ma­ti­ka su­dė­lio­ta į tris klo­dus: šei­mos kri­zės, vi­suo­me­nės ver­ty­bių, gy­ve­ni­mo ir me­no san­ty­kio.

Skir­sis vai­dy­bos ma­nie­ra

Spek­tak­lio per­so­na­žai nė­ra tra­di­ciš­ki, iš­baig­ti. Jie ga­na frag­men­tuo­ti, vie­nu me­tu to­je pa­čio­je sce­no­je da­ly­vau­ja ke­le­tas lai­kų, ke­le­tas erd­vių.

P. Ig­na­ta­vi­čiui bu­vo svar­bu, kad ak­to­riai vai­din­tų žmo­gaus te­mą, o ne cha­rak­te­rį ar per­so­na­žą.

D. Jan­čiaus­kas vai­di­na abie­jo­se spek­tak­lio su­dė­ty­se. Ak­to­riaus tei­gi­mu, iš teat­ro re­per­tua­ro spek­tak­lis tu­rė­tų skir­tis vai­dy­bos ma­nie­ra, sti­lis­ti­ka: „Tai nė­ra šar­žuo­ti cha­rak­te­riai, o ban­dy­mas priar­tė­ti prie or­ga­ni­kos. Per­so­na­žas su­si­ku­ria iš ak­to­riaus – la­bai įdo­mu pa­si­krapš­ty­ti sa­vo vi­du­je.“

I. Nor­ku­tė Ul­ri­kės vaid­me­nį va­di­na laip­te­liu į prie­kį: „Esi inst­ru­men­tas. Atsk­leis­ti te­mą tu­ri sa­vo or­ga­ni­ka, na­tū­ra­lio­mis emo­ci­jo­mis.“

Pas­lap­tin­ga spek­tak­lio vei­kė­ja – va­ly­to­ja Dže­si­ka. Nors pje­sė­je yra per 70 pus­la­pių, Dže­si­kos teks­tas su­tilp­tų į pu­sę pus­la­pio. Ne­pai­sant to, apie ją su­ka­si veiks­mas.

S. Nor­gai­los ku­ria­mas vai­ko per­so­na­žas at­spin­di vis­ką fil­muo­jan­čią ir trans­liuo­jan­čią as­me­ny­bę, ku­riai trūks­ta tė­vų ši­lu­mos, bend­ra­vi­mo.

Hau­lu­pa at­sto­vau­ja šiuo­lai­ki­nio me­ni­nin­ko po­zi­ci­jai, kai me­nas ly­gu gy­ve­ni­mui. Kiek to­li ga­li ei­ti me­ni­nin­kas, ieš­ko­da­mas ins­pi­ra­ci­jos sau? Hau­lu­pa su­ma­no ci­niš­ką ins­ta­lia­ci­ją, ku­rios idė­ja – mais­to at­lie­kas svai­do ma­ši­na, o jas va­lo emig­ran­tė.

Hau­lu­pos vaid­me­nį ku­rian­tis R. Do­vy­dai­tis sa­ko, kad jo per­so­na­žas nei­gia daug da­ly­kų, pro­vo­kuo­ja, sa­vo­tiš­kai že­mi­na, to­dėl bu­vo įdo­miau­sia su­ras­ti, kas jam bran­gu, ką jis pa­lai­ko.

Ideo­lo­gi­jos spek­tak­ly­je nė­ra: vi­si he­ro­jai yra su silp­ny­bė­mis ir stip­ry­bė­mis, kiek­vie­ną jų ga­li­ma pa­tei­sin­ti. Spren­di­mą tu­rės pa­da­ry­ti pa­ts žiū­ro­vas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Spek­tak­lis „Skulp­tū­ra“ pa­si­žy­mi no­va­to­riš­ka teat­ri­ne kal­ba, ke­lia ak­tua­lias so­cia­li­nes ir mo­ra­li­nes di­le­mas, ver­ty­bi­nius klau­si­mus.

Re­ži­sie­rius Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius sa­ko, jog mes, eu­ro­pie­čiai, esa­me to­le­ran­tiš­ki ir hu­ma­niš­ki tol, kol vei­ki­mo lau­kas ap­si­ri­bo­ja kom­piu­te­riu ar te­le­fo­nu, kol an­ti­hu­ma­niš­ki veiks­mai vyks­ta kaž­kur ki­tur. Vis­kas pa­si­kei­čia, kai ne­pa­to­gi rea­ly­bė pa­lie­čia tie­sio­giai.