Perlaidoti kariai artina karo pabaigą

Per­lai­do­ti ka­riai ar­ti­na ka­ro pa­bai­gą

Še­me­tiš­kių kai­mo (Šiau­lių r.) lau­kuo­se ar­cheo­lo­go Si­mo­no Sprin­džio va­do­vau­ja­ma ko­man­da ieš­ko pen­kių de­šim­čių Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro vo­kie­čių ka­rių pa­lai­kų. Sa­vait­ga­lį Ke­tū­nuo­se pa­vy­ko ras­ti aš­tuo­nių ka­rių pa­lai­do­ji­mo vie­tą. Po at­lik­tų ty­ri­mų pa­lai­kai am­ži­no­jo poil­sio at­guls ka­pi­nė­se. „Yra toks po­sa­kis: ka­ras bai­gia­si ta­da, kai pa­sku­ti­nis ka­rys at­si­gu­la į ka­pą. Grei­čiau­siai to pa­da­ry­ti ne­pa­vyks, bet ar­ti­na­me ka­ro pa­bai­gą“, – sa­ko S. Sprin­dys.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Vyks­ta paieš­ka

Še­me­tiš­kių kai­mo lau­kai jau pa­ža­din­ti pa­va­sa­rio, po ko­jo­mis šiugž­da per­nykš­tės žo­lės. Sau­su­ma ap­gau­lin­ga – pa­dir­bė­jus kas­tu­vu, pa­si­ro­do van­duo, tad tal­ki­nin­kai at­ga­be­no van­dens siurb­liu­ką.

Ra­tu su­sė­du­sios Kur­šė­nų Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos gim­na­zis­tės kruopš­čiai va­lo že­mes nuo sa­vait­ga­lio ra­di­nių. Pie­vo­je su­gul­dy­tos kau­ko­lės. „Keis­tas jaus­mas“, – sa­ko mer­gi­nos.

Paieš­ko­se gelbs­ti ir dau­giau tal­ki­nin­kų – is­to­ri­jos mė­gė­jų, Šau­lių są­jun­gos na­rių.

S. Sprin­džio vei­das jau įde­gęs – ba­lan­džio pra­džia pa­le­pi­no orais. Nors ar­cheo­lo­gams ten­ka kęs­ti vi­sus gam­tos kap­ri­zus – ir šal­tį, ir lie­tų.

Še­me­tiš­kių kai­me ieš­ko­ma maž­daug pen­kias­de­šim­ties pa­lai­kų pa­lai­do­ji­mo vie­tos. Apie ją pa­pa­sa­ko­jo ne­to­lie­se gy­ve­nan­tis Juo­za­pas Mi­kuls­kis, dar pri­si­me­nan­tis kau­bu­rė­lius ir kry­že­lius su vo­kiš­ko­mis pa­var­dė­mis. Pa­sak S. Sprin­džio, tai ro­do, kad pa­tys vo­kie­čiai lai­do­jo sa­vo ka­rius, grei­čiau­siai, mi­ru­sius ka­ro li­go­ni­nė­je.

Ko­dėl lai­do­ta šla­pio­je dau­bo­je, o ne ant kal­niu­ko? Ty­rė­jai ke­lia hi­po­te­zę: 1944 me­tų va­sa­ra bu­vo la­bai karš­ta, įkas­ti mo­lin­gą grun­tą bu­vo su­dė­tin­ga, to­dėl lai­do­ta pel­kė­je.

„Ke­lis kar­tus gal­vo­jo­me, kad ra­do­me ka­pų duo­bes, bet te­ko nu­si­vil­ti. Vie­nu at­ve­ju tai bu­vo me­lio­ra­ci­jos tran­šė­ja, ki­tu – pa­na­šu į tuš­čią ka­po duo­bę“, – sa­ko S. Sprin­dys.

Kas­da­mi ra­do pa­vie­nių kau­lų, kau­ko­lės, šlau­ni­kau­lio frag­men­tų. Tai lei­džia teig­ti, kad bent da­lis pa­lai­do­ji­mų suar­dy­ta dėl me­lio­ra­ci­jos ar ari­mų. Ap­ti­ko vo­kiš­ko ka­ra­bi­no dė­tu­vę šo­vi­niams, tū­tų, bet da­ta ant jų – Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro.

Ka­pa­vie­tė po šiukš­lė­mis

Dar­bo Kur­šė­nų apy­lin­kė­se ne­trūks­ta. Šiuo me­tu yra iš­duo­ti lei­di­mai aš­tuo­niems ob­jek­tams, dėl dar maž­daug dvy­li­kos bus tei­kia­mas pro­jek­to pa­pil­dy­mas Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tui.

Sa­vait­ga­lį dar­bai baig­ti Ke­tū­nuo­se. Jau pir­mą die­ną pa­vy­ko ras­ti liu­di­nin­ką, ku­ris at­si­mi­nė aš­tuo­nis kau­bu­rė­lius, ta­ke­lį tarp pa­lai­do­ji­mų, da­li­ju­sį ka­pus po ke­tu­ris. Vie­ti­nio žmo­gaus tei­gi­mu, net so­vie­ti­niais lai­kais dar sto­vė­jo kry­žius. Bet nu­ro­dy­to­je vie­to­je nie­ko ne­pa­vy­ko ras­ti.

Į pa­gal­bą pa­si­telk­tas eks­ka­va­to­rius nu­ka­bi­no maž­daug pus­met­rio šiukš­ly­ną. Net dir­bant ty­rė­jų ko­man­dai, žmo­nės to­liau py­lė šiukš­les.

Po­ra ka­po duo­bių ap­tik­tos už 7–8 met­rų nuo liu­di­nin­ko pa­ro­dy­tos vie­tos. Tai, pa­sak S. Sprin­džio, ga­na ne­di­de­lė pa­klai­da: liu­di­nin­kai ka­ro me­tais bu­vo vai­kai, o vai­kas ki­taip su­vo­kia at­stu­mus.

Ar­cheo­lo­gai ir jų tal­ki­nin­kai ati­den­gė vi­sas aš­tuo­nias duo­bes. Men­te­lė­mis, še­pe­tė­liais nu­va­lė pa­lai­kus. Pir­mi­nė ap­žiū­ra pa­ro­dė, kad du ka­riai nu­šau­ti į gal­vą, ma­ty­ti kul­kos an­gos.

Ra­di­nių bu­vo ne­daug: vo­kiš­kos uni­for­mos sa­gos, ke­tu­ri ka­rio iden­ti­fi­ka­vi­mo že­to­nai, vie­nas iš jų la­bai ge­rai iš­si­lai­kęs.

„Kai dir­bo­me Kau­ne, at­vy­ko ten pa­lai­do­to ka­rio duk­ra iš Vo­kie­ti­jos. Ji ste­bė­jo dar­bus, vy­lė­si, kad jos tė­tis bus ras­tas. Ka­ro be­lais­vių ka­pa­vie­tė­je ra­di­nių bu­vo la­bai ma­žai, iš 111 ka­rių iden­ti­fi­ka­vi­mo že­to­ną tu­rė­jo tik vie­nas. Iden­ti­fi­kuo­ti konk­re­taus ka­rio bu­vo neį­ma­no­ma, bet duk­ra bent jau­tė­si pa­da­riu­si vis­ką, ką ga­lė­jo“, – sa­ko S. Sprin­dys.

Ar­cheo­lo­gai ra­di­nius skirs­to į ap­ran­gos, eki­puo­tės da­lis, gink­luo­tę ir as­me­ni­nius daik­tus. Pa­vyks­ta ras­ti pi­ni­gi­nių, kar­tais su mo­ne­to­mis, do­ku­men­tų. Bū­na pa­ka­bu­čių, ar spė­ja­ma, su­ve­ny­rų, ku­riuos įdė­jo šei­ma. Ran­da­ma ir ves­tu­vi­nių žie­dų: „Liūd­na ma­ty­ti: da­ta ant žie­do iš­kal­ta 1939 me­tų ba­lan­džio, o rug­sė­jį pra­si­dė­jo ka­ras.“

Per­lai­do­ja ka­pi­nė­se

Šiau­lių ra­jo­nas, sa­ko S. Sprin­dys, yra vie­nas dau­giau­siai mū­šių ma­čiu­sių ra­jo­nų, fron­tas čia stum­dė­si du mė­ne­sius: nuo rugp­jū­čio iki spa­lio pra­džios.

Kaip vyks­ta pa­lai­kų paieš­kos dar­bai? Pir­miau­sia ban­do­ma ieš­ko­ti me­ta­lo ieš­kik­liu. Prak­ti­ka pa­ro­dė: jei pa­lai­do­ji­mas nė­ra la­bai gi­lus (pa­lai­do­ji­mai daž­niau­siai bū­na iki 1 met­ro), ieš­kik­lis „pa­jau­čia“ šal­mus.

Įta­ri­mą ke­lian­čios vie­tos tik­ri­na­mos maž­daug 1mx1m šur­fais. Ban­dant su­ras­ti lai­do­ji­mo ei­lę, kar­tais ka­sa­mos tran­šė­jos. Nau­do­ja­mas ir smai­gas: ga­li­ma pa­jaus­ti grun­to skir­tu­mus.

Ati­deng­ti pa­lai­kai už­fik­suo­ja­mi brė­ži­ny­je, nuo­trau­ko­se, pa­da­ro­mas ap­ra­šas. Po fik­sa­ci­jos kau­lai iš­ke­lia­mi, duo­bė dar kar­tą pa­tik­ri­na­ma me­ta­lo ieš­kik­liu. Ga­liau­siai te­ri­to­ri­ja už­ka­sa­ma ir su­tvar­ko­ma.

Po ant­ro­po­lo­gi­nės ana­li­zės am­žiui, ūgiui, su­žei­di­mams, li­goms, mir­ties prie­žas­čiai nu­sta­ty­ti pa­lai­kai pa­gar­biai per­lai­do­ja­mi ofi­cia­lio­se ka­pi­nė­se Vil­niu­je, Kau­ne ar­ba Klai­pė­do­je. Jei pa­vyks­ta iden­ti­fi­kuo­ti, pa­sta­to­mi kry­že­liai su var­du ir pa­var­de, jei ne – už­ra­šo­ma „Ne­ži­no­mas vo­kie­čių ka­rys“.

„Yra toks po­sa­kis: ka­ras bai­gia­si ta­da, kai pa­sku­ti­nis ka­rys at­si­gu­la į ka­pą. Grei­čiau­siai to pa­da­ry­ti ne­pa­vyks, bet ar­ti­na­me ka­ro pa­bai­gą“, – šyp­so­si ar­cheo­lo­gas.

Per­nai bu­vo eks­hu­muo­ta apie 230 ka­rių iš 8–10 vie­tų. Dvi iš jų bu­vo Kur­šė­nų apy­lin­kė­se: Min­gė­liuo­se ir Smil­giuo­se. Skai­čiuo­ja­ma, kad į ka­rių ka­pi­nes yra per­kel­ta 0,1 pro­cen­to Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je at­gu­lu­sių ka­rių.

„Dir­ba­me ne sa­vo ma­lo­nu­mui, ne fi­nan­si­nei ge­ro­vei, bet siek­da­mi pa­dė­ti žmo­nėms, ku­rių že­mė­je gu­li ka­riai, kar­tais – ir po so­dy­bos lan­gais. Kar­tu pa­de­da­me vo­kie­čiams, ku­rie rū­pi­na­si Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro už­bai­gi­mu“, – sa­ko S. Sprin­dys.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vo­kie­čių ka­rių paieš­kos ko­man­dai ir sa­va­no­riams ten­ka dirb­ti įvai­rio­mis są­ly­go­mis. Pak­laus­ti, ko pa­lin­kė­ti, at­sa­ko: „Leng­vo grun­to!“

VšĮ „Kul­tū­ros ver­ty­bių glo­bos tar­ny­ba“ at­sto­vas Si­mo­nas Sprin­dys sa­ko, kad ka­pus la­biau­siai pa­žei­džia me­lio­ra­ci­ja, ari­mai ir juo­die­ji ar­cheo­lo­gai. Apie ga­li­mas pa­lai­do­ji­mo vie­tas ar­cheo­lo­gas ra­gi­na pra­neš­ti spe­cia­lis­tams, neieš­ko­ti pa­tiems, ne­plėš­ti ka­pų.

Ras­ti pa­lai­kai kruopš­čiai nu­va­lo­mi.

Še­me­tiš­kių kai­mo lau­ke ieš­ko­ma pen­kių de­šim­čių vo­kie­čių ka­rių pa­lai­kų.

Ty­rė­jams tal­ki­na Kur­šė­nų Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos gim­na­zis­tės.