Vaikams sukūrė vaikystės namus

Vaikams sukūrė vaikystės namus

Vai­kams su­kū­rė vai­kys­tės na­mus

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos eko­lo­gė Dei­ma Pranc­kū­nie­nė ža­viau­sio­mis sa­vo dar­bo aki­mir­ko­mis va­di­na ga­li­my­bę ste­bė­ti Ty­re­lio pel­kė­se su­sto­ju­sias mig­ruo­jan­čias ger­ves.

Pen­kis vai­kus su vy­ru Re­mi­gi­ju­mi au­gi­nan­ti mo­te­ris gy­ve­na kai­me, nes ma­no, jog tai pa­ti ge­riau­sia vai­kys­tės vie­ta. Jos vy­ras bi­ti­nin­kau­ja, o vai­kai žai­džia su bi­čių tra­nais.

Gat­vės mu­zi­kos die­no­se ir fes­ti­va­liuo­se da­ly­vau­jan­ti Pranc­kū­nų šei­mos ka­pe­la ži­no­ma ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Vai­kys­tės vie­ta

Vil­niu­je gi­mu­si Dei­ma Pranc­kū­nie­nė aiš­kiau­siai pri­si­me­na vie­nin­te­lę sa­vo vai­kys­tės vie­tą Pag­ry­žu­vio kai­mą Kel­mės ra­jo­ne. Ten jos nu­šliau­žio­tos Gry­žu­vos upės pa­kran­tės. Ten iš­ki­lus dva­ro pa­sta­tas ir se­nas par­kas. Gal vi­sa tai ir įkvė­pė pa­si­rink­ti la­bai že­miš­ką miš­ki­nin­kės spe­cia­ly­bę.

Jos ma­ma bu­vo mo­ky­to­ja, tė­vas sta­ty­bų in­ži­nie­rius. Bu­vo kil­no­ja­mas ten, kur vy­ko sta­ty­bos. Nuo Ro­kiš­kio iki Ši­la­lės. Be­je, Ši­la­lės ra­jo­ne, Kal­ti­nė­nuo­se, pir­mą­syk tė­vai pra­dė­jo gy­ven­ti ūkiš­kai – nu­si­pir­ko kar­vę.

Kai­mo vie­to­vės la­biau­siai už­si­fik­sa­vo mo­ters vai­kys­tės pri­si­mi­ni­muo­se. To­dėl Dei­ma nu­spren­dė, jog jos vai­kai pri­va­lo tu­rė­ti nuo­la­ti­nę vie­nin­te­lę sa­vo vai­kys­tės vie­tą kai­me.

Ap­si­gy­ve­no vy­ro tė­viš­kė­je Be­ty­ga­lo­je. Ap­link 60 arų erd­vės. Sa­vas dar­žas, šilt­na­miai, par­ke­lis, ša­li­mais sa­vo van­de­nis pluk­do Du­by­sa. To­liau sa­vos ga­nyk­los, pie­vos, dir­ba­ma že­mė, miš­kas... Ir be­ga­li­nis sie­los kom­for­to jaus­mas.

Ne­paaiš­ki­na­mas prie­rai­šu­mas prie že­mės...Jų vai­kai ne­val­go jo­kio pirk­ti­nio mais­to. Net nu­va­žia­vę į sve­čius jo be­veik ne­pa­lie­čia. Ne tas sko­nis kaip na­muo­se muš­to svies­to, ma­mos da­ry­to mas­kar­po­nės sū­rio, jos spaus­tos varš­kės.

Po miš­ki­nin­kys­tės stu­di­jų abu su vy­ru dir­bo A. Stul­gins­kio uni­ver­si­te­te. Jų kur­se šei­mas su­kū­rė trys po­ros miš­ki­nin­kų. Vy­ras stu­di­ja­vo dok­to­ran­tū­ro­je. Vė­liau ga­vo pa­siū­ly­mą dirb­ti mi­nis­te­ri­jo­je. Rei­kė­jo kel­tis gy­ven­ti į Vil­nių.

Su­sė­do, ap­svars­tė pa­siū­ly­mą ir nu­ta­rė, jog mies­te bus ankš­ta au­gin­ti vai­kus. Jie pri­va­lo tu­rė­ti tė­viš­kę, ki­taip dar va­di­na­mą vai­kys­tės vie­ta. Taip ir at­si­dū­rė Be­ty­ga­lo­je.

Kaip įkur­ti paukš­čių ka­ra­lys­tę?

Kiek­vie­ną ry­tą po­nia Dei­ma į dar­bą Ty­tu­vė­nuo­se va­žiuo­ja 34 ki­lo­met­rus. Ke­lia­si penk­tą va­lan­dą. Su­ruo­šia į gim­na­zi­ją vy­res­niuo­sius vai­kus. Vy­ras juos iš­ve­ža į Ra­sei­nius. Dei­ma sku­ba į tvar­tą melž­ti kar­vių, ruo­šia mo­kyk­lon ma­žuo­sius vai­kus.

Va­žiuo­ja į dar­bą. Vy­ras tu­ri in­di­vi­dua­lią įmo­nę ir ūki­nin­kau­ja na­muo­se.

Gal ir Dei­ma ne­va­žiuo­tų taip to­li, jei­gu ne­my­lė­tų sa­vo dar­bo. Prieš pat po­kal­bį ji grį­žo iš Šed­ba­rų mo­kyk­lė­lės. Ve­dė ža­lią­ją pa­mo­ką, kė­lė in­ki­lus.

Ry­to­jaus pla­nuo­se bu­vo Lio­lių mo­kyk­la. Ji ve­da edu­ka­ci­nes pa­mo­kas apie bi­čių pro­duk­tus, apie su­lą, žva­kių rū­šis ir jų reikš­mę mū­sų gy­ve­ni­me. Edu­ka­ci­nė veik­la tai tik vie­na jos dar­bo pu­sė.

Eko­lo­gės mi­si­ja ste­bė­ti gy­vą­ją gam­tą, rink­ti in­for­ma­ci­ją, ty­ri­nė­ti, kaip au­ga­lai rea­guo­ja į iš­kirs­tus krū­mus, fik­suo­ti nyks­tan­čias rū­šis, reng­ti gam­tot­var­kos pla­nus, tvar­ky­ti gam­tos bu­vei­nes ir at­lik­ti de­šim­tis ki­to­kių dar­bų.

Pats ma­lo­niau­sias ir lau­kia­miau­sias dar­bas ste­bė­ti mig­ruo­jan­čias ger­ves ir or­ga­ni­zuo­ti jų pa­ly­das.

Ty­re­lio dur­py­no pel­kė­se pail­sė­ti ap­si­sto­ja iš Šve­di­jos į pie­tus skren­dan­čios ger­vės. Jų mig­ra­ci­ja pra­si­de­da nuo rugp­jū­čio pa­bai­gos. Apie dvi sa­vai­tes ger­vės čia il­si­si, mai­ti­na­si.

Vie­no­je vie­to­je ga­li ste­bė­ti 2000 – 3000 ger­vių. To­kių vie­tų Lie­tu­vo­je tik pen­kios. Kai at­vės­ta orai, paukš­čiai vėl ke­lia spar­nus į Vo­kie­ti­ją ar­ba Is­pa­ni­ją.

Į ger­vių pa­ly­das su­si­ren­ka bū­riai žmo­nių. Kai ku­rie šį re­gi­nį ar­ti­mie­siems ir drau­gams do­va­no­ja gim­ta­die­nio pro­ga.

Ty­re­lio pel­kės da­bar pri­klau­so ūki­nin­kams. Ta­čiau bū­tent jie ra­gi­na par­ko di­rek­ci­ją ir ki­tas ins­ti­tu­ci­jas ką nors su to­mis pel­kė­mis da­ry­ti. Įkur­ti čia paukš­čių ka­ra­lys­tę.

Al­gir­das Alek­sie­jus, Re­mi­gi­jus Chle­vic­kas ir dar ke­li ūki­nin­kai val­do 600 hek­ta­rų Ty­re­lio pel­kių. Jie pa­tys myli gam­tą, ste­bi, fil­muo­ja ir fo­tog­ra­fuo­ja paukš­čius, nu­fil­ma­vo ne­tgi be­brų kau­ty­nes. Kon­sul­tuo­ja­si su moks­li­nin­kais, kaip pri­žiū­rė­ti pel­kes, kaip įreng­ti bu­vei­nes re­tiems paukš­čiams.

Aš­tuo­nios va­lan­dos vai­kų mig­dy­mui

„Išau­gi­nau dvi va­das vai­kų, jų už­teks iki pat pen­si­jos, – šyp­so­si Dei­ma. – Iš pra­džių trys, po sep­ty­ne­rių me­tų per­trau­kos – dar du pa­me­ti­nu­kai. Ke­tu­ri sū­nūs ir vie­nin­te­lė duk­ra. Juos au­gin­da­ma vie­nuo­li­ka me­tų pra­lei­dau na­muo­se. Kar­tą pa­skai­čia­vau, jog vien vai­kų mig­dy­mui per pa­rą su­gaiš­tu po aš­tuo­nias va­lan­das. Vie­nas už­mie­ga – pra­bun­da ki­tas. Jau at­ro­do, kad mie­ga vi­si. Išs­len­ku pa­le­sin­ti žą­sų. At­sig­rę­žiu. Už nu­ga­ros jau sto­vi pli­kas, ba­sas, ką tik iš lo­vos iš­si­ri­tęs vai­kas.“

Vy­riau­sias Pranc­kū­nų sū­nus Ry­tis jau stu­di­juo­ja. Tris šim­tu­kus iš vals­ty­bi­nių bran­dos eg­za­mi­nų ga­vęs vai­ki­nas pa­si­rin­ko in­for­ma­ti­kos ir pro­gra­ma­vi­mo spe­cia­ly­bę.

Duk­ra Aus­tė­ja mo­ko­si dvy­lik­to­je kla­sė­je. Da­bar ap­si­spren­di­mo me­tas. Mer­gai­tė blaš­ko­si tarp mu­zi­kos ir me­di­ci­nos. Dar mo­ki­nys ir sū­nus Do­man­tas, ma­žie­ji Ka­ro­lis – pir­mo­kas, Pau­lius lan­ko pa­ren­gia­mą­ją kla­sę.

Vy­ras Re­mi­gi­jus gro­ja akor­deo­nu, Ry­tis mu­ša būg­ną, Aus­tė­ja grie­žia smui­ku, Do­man­tas, lai­ko­mas cent­ri­ne ka­pe­los fi­gū­ra, skam­bi­na pia­ni­nu, ma­žie­ji Ka­ro­lis ir Pau­lius – barš­ku­čiais.

Pranc­kū­nų šei­mos ka­pe­la da­ly­vau­ja gat­vės mu­zi­kos die­no­se, šei­mų ka­pe­lų fes­ti­va­liuo­se ir ki­tuo­se ren­gi­niuo­se. Tai pui­ki pro­ga pa­bū­ti did­mies­ty­je, kul­tū­ros erd­vė­je. Šei­mos ka­pe­la kvie­čia­ma ves­ti po­bū­vius, šei­mų ir dar­bo ko­lek­ty­vų šven­tes. Ve­dė­jos vaid­muo ten­ka Dei­mai.

Mo­te­ris ne­sle­pia, bū­na mė­ne­sių, kai bū­rį vai­kų au­gi­nan­ti šei­ma tu­ri fi­nan­si­nių pro­ble­mų, ypač, kai rei­kia di­des­nio pir­ki­nio ar su­mo­kė­ti už iš vals­ty­bės per­ka­mą že­mę.

Vi­sus kai­mo mo­ters dar­bus mo­kan­ti Dei­ma sa­ko vi­suo­met sva­jo­ju­si, kad jos vai­kai val­gy­tų ne tik sa­vo že­mė­je išau­gin­tą ir na­muo­se ga­min­tą mais­tą, bet ir ne­šio­tų jos pa­čios siū­tus dra­bu­žius. Ta­čiau šiuo me­tu, kai mo­te­ris dir­ba ir rū­pi­na­si vai­kais bei ūkiu, siu­vi­mui ne­be­lie­ka lai­ko.

Dei­ma pa­ti sau pa­si­siu­vo ves­tu­vi­nes su­kne­les. Ant­ro­sios ma­mos ves­tu­vių die­nos su­kne­lę, po­rą de­šimt­me­čių ka­bė­ju­sią spin­to­je, duk­ra Aus­tė­ja ap­si­vil­ko per sa­vo šim­ta­die­nį.

Tvir­tą ry­šį su ma­ma ir tė­te jau­čian­tys Pranc­kū­nų vai­kai vi­si pa­na­šūs sa­vo mei­le mu­zi­kai ir drau­ge skir­tin­gi.

„Da­bar už­si­brė­žė­me tiks­lą per dvy­li­ka me­tų, kol ma­žiau­sia­jam Pau­liui su­kaks aš­tuo­nio­li­ka me­tų, su­tau­py­ti pi­ni­gų nau­jam trak­to­riui. Ši­tas vai­kas, ma­tyt, bus ūki­nin­kas. La­bai mėgs­ta su tė­čiu va­ži­nė­tis trak­to­rium. Trak­to­riu­je jis ga­li ir mie­go­ti“ – juo­kia­si pen­kių vai­kų ma­ma.

Au­to­rės nuo­tr.

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko eko­lo­gei Dei­mai Pranc­kū­nie­nei jos dar­bas la­biau­siai aso­ci­juo­ja­si su ger­vė­mis.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Pranc­kū­nų šei­mos ka­pe­la: tė­tė Re­mi­gi­jus ir vy­res­nie­ji vai­kai daž­nai kvie­čia­mi kon­cer­tuo­ti šven­tė­se ir pa­bū­viuo­se.

Pran­cū­nų šei­mai svar­bi die­na. Sū­nus Ry­tis ta­po stu­den­tu.

Bi­ti­nin­kas Re­mi­gi­jus Pranc­kū­nas ma­žuo­sius Ka­ro­lį ir Pau­lių nuo kū­di­kys­tės pra­ti­no prie bi­ti­nin­kų gy­ve­ni­mo.

Ma­žie­ji Ka­ro­lis ir Pau­lius pra­ti­na­si prie bi­čių.

Pranc­kū­nų šei­ma įsiam­ži­na ne tik per šven­tes, bet ir per bul­via­ka­sį.

Šei­mų šven­tė­je Prie­nų ra­jo­ne.