Ką pakeis ilgesni mokslo metai?

Ką pa­keis il­ges­ni moks­lo me­tai?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Re­gio­nuo­se pra­si­de­da kon­sul­ta­ci­jos dėl moks­lo me­tų il­gi­ni­mo. Ky­la klau­si­mas, ar dvi pa­pil­do­mos sa­vai­tės iš­spręs es­mi­nes švie­ti­mo sis­te­mos pro­ble­mas, kai į vai­ko gal­vą lyg į šiukš­lia­dė­žę me­ta­ma daug ne­rei­ka­lin­gų da­ly­kų.

Siū­lo­mi po­ky­čiai pri­me­na tų pa­čių bal­dų per­stum­dy­mą ta­me pa­čia­me bu­te. To­kiu prin­ci­pu Lie­tu­vo­je vyks­ta dau­gy­bė re­for­mų. Su­si­da­ro imi­ta­ci­jos įspū­dis, jog kaž­kas da­ro­ma.

Tai­gi, ir moks­lo me­tų pail­gi­ni­mas dviem sa­vai­tė­mis pri­dė­tų tik pu­sant­ros sa­vai­ti­nės pa­mo­kos ar­ba po pen­kio­li­ka mi­nu­čių kiek­vie­ną dar­bo die­ną. Ką ga­li­ma per tiek lai­ko iš­mok­ti?

Jei­gu jau kal­ba­me apie mo­ki­nio lai­ką, pa­skai­čiuo­ki­me, kiek va­lan­dų per moks­lo me­tus jis pra­lei­džia vel­tui vien to­dėl, kad yra ve­žio­ja­mas į mo­kyk­lą.

Dau­ge­lis kai­mo vai­kų iš na­mų išei­na prieš sep­ty­nias ry­to. Sep­tin­tą va­lan­dą jau sė­da į au­to­bu­sė­lį ir yra „ta­ra­ba­ni­ja­mi“ po ki­tus kai­mus duo­bė­tais ra­jo­no vieš­ke­liais, kol su­ren­ka­mi vi­si mo­ki­niai.

Į mo­kyk­lą vai­kas at­va­žiuo­ja jau pa­var­gęs. Jam rei­kia at­sė­dė­ti dar ko­kias še­šias – sep­ty­nias va­lan­das ir šį tą įsi­dė­ti į gal­vą, po to au­to­bu­sė­liu par­grįž­ti į ato­kų sa­vo kai­mą.

Jei­gu moks­lo me­tai bus prail­gin­ti dar dviem sa­vai­tė­mis, pa­va­sa­rį nu­si­lpę ir pa­var­gę skur­džiai gy­ve­nan­čių šei­mų vai­kai dar la­biau pa­vargs. Ar tai ne­kirs per jų svei­ka­tą?

Gal rei­kė­tų pa­gal­vo­ti kaip to­kia die­not­var­kė at­si­lie­pia pa­žan­gu­mui? Kaip at­si­lie­pia tų vai­kų gy­ve­ni­mo są­ly­gos? Ar tu­ri kur jie pa­ruoš­ti pa­mo­kas, jei­gu gy­ve­na aso­cia­lio­se šei­mo­se? Ar tu­ri mo­ty­va­ci­ją mo­ky­tis? Juk ne pa­slap­tis, kad kai ku­rie iš pa­šal­pų gy­ve­nan­čių tė­vų vai­kai taip pat ruo­šia­si kar­to­ti tė­vų gy­ve­ni­mo bū­dą. Jų sva­jo­nė gau­ti di­de­les pa­šal­pas.

Šian­die­ni­nės mo­kyk­los už­duo­tis – ne tik su­teik­ti teo­ri­nių ži­nių, bet ruoš­ti vai­ką gy­ve­ni­mui. Iš­mo­ky­ti jį pa­grin­di­nių kas­die­niam gy­ve­ni­mui rei­ka­lin­gų da­ly­kų ir gar­bin­go, pi­lie­tiš­ko gy­ve­ni­mo bū­do. Tam ne­rei­kia prail­gin­ti moks­lo me­tų.

Rei­kia keis­ti ir pa­pras­tin­ti per­tek­li­nes mo­ky­mo pro­gra­mas. Įvai­riau­sių da­ly­ki­nių su­bti­ly­bių te­gu mo­ko­si pro­fe­si­nė­se ir aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se.

Vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­giau prieš ke­lis de­šimt­me­čius. Li­te­ra­tū­ros pa­mo­kos su­ža­vė­da­vo ir pa­sku­ti­nius kla­sės tin­gi­nius bei chu­li­ga­nė­lius. Nes li­te­ra­tū­ra tuo­met bū­da­vo dės­to­ma su­pran­ta­mai, iš­ski­riant kū­ri­nio te­mą, ap­ta­riant pa­grin­di­nius he­ro­jus, įver­ti­nant jų poel­gius.

Da­bar vai­kai ver­čia­mi į kū­ri­nį žvelg­ti per­ne­lyg moks­liš­kai, jį in­terp­re­tuo­ti tar­si bū­tų ne mo­ki­niai, o spe­cia­lias stu­di­jas bai­gę li­te­ra­tū­ro­lo­gai. Tai pa­tik­ti ga­li tik ypa­tin­gai li­te­ra­tū­rai ga­biems mo­ki­niams. Ki­ti ne­sup­ran­ta, nu­si­spjau­na ir ne­si­mo­ko. Nes­kai­to ir kny­gų!

Pa­na­ši si­tua­ci­ja ir su ki­tais mo­kyk­lo­se ir gim­na­zi­jo­se dės­to­mais da­ly­kais, ku­rie dar su­dė­tin­ges­ni už li­te­ra­tū­rą.

Mo­ty­va­ci­ją siek­ti aukš­to ži­nių pi­lo­ta­žo ma­ži­na ir men­ki iš­si­moks­li­nu­sių žmo­nių at­ly­gi­ni­mai Lie­tu­vo­je.

Pe­da­go­gai sa­ko, jog ži­nioms at­si­lie­pia ir ne­pa­kan­ka­mas da­lies tė­vų rū­pes­tis vai­kais. Vie­ni kas­dien tu­ri su­kti gal­vą, kaip iš­mai­tin­ti ir ap­reng­ti sa­vo vai­kus, ki­ti pra­ra­dę mo­ty­va­ci­ją net gy­ven­ti pa­si­ne­ria į al­ko­ho­lį.

Jau de­šimt­me­čiai ak­cen­tuo­ja­mos vai­ko tei­sės mo­kyk­lo­je ir šei­mo­je mo­ky­to­ją pa­ver­tė be­tei­siu, ne­ga­lin­čiu pa­rei­ka­lau­ti iš mo­ki­nio nei draus­mės, nei mi­ni­ma­laus ži­nių ly­gio. Da­bar jau ir pra­di­nu­kas mo­ky­to­jai ga­li drėb­ti: „Tu man ne ma­ma ir čia neaiš­kink.“

Mo­ki­niai jau ne­be­ger­bia nei mo­ky­to­jo, nei jo pro­fe­si­jos. Dar prieš pen­ke­tą me­tų pra­di­nu­kų pa­klau­sus, kas no­ri bū­ti mo­ky­to­ju, pa­kil­da­vo ran­kų miš­kas. Da­bar pa­ky­la vie­na – dvi ran­kos.

Gal­būt mo­kyk­la mo­ki­niams ne­pat­rauk­li ir to­dėl, kad čia la­bai ne­daug jau­nų mo­ky­to­jų. Di­džio­ji da­lis prieš­pen­si­ji­nio am­žiaus. Jie me­na, kaip dar prieš ke­lio­li­ka me­tų į dar­bą ei­da­vo su džiaugs­mu. Da­bar ei­na ne­ži­no­da­mi, ar iš­tvers vi­są dar­bo die­ną. Ir ne to­dėl, kad yra vy­res­nio am­žiaus, o to­dėl, kad vi­sa­tei­siai mo­ki­niai juos ga­li ap­šlaks­ty­ti net tua­le­to tu­ri­niu ir dėl to kal­tas ga­li lik­ti pa­ts pe­da­go­gas.

Paš­li­ju­si draus­mė ir mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos de­val­va­vi­mas jau ne­bes­ka­ti­na pe­da­go­go elg­tis alt­ruis­tiš­kai, ieš­ko­ti bū­dų, au­ko­ti as­me­ni­nį lai­ką, kad mo­ki­niui į gal­vą įso­din­tų ži­nių.

Ar šias gi­lu­mi­nes pro­ble­mas iš­spręs moks­lo me­tų pail­gi­ni­mas? O gal tai tik ei­li­nis se­ki­mas ki­tų Eu­ro­pos ša­lių, ku­rio­se moks­lo me­tai il­ges­ni, pa­vyz­džiu? Sek­ti ga­li­me, bet ar tu­ri­me tam re­sur­sų? Ar pri­tai­ky­tos mū­sų mo­kyk­los dirb­ti karš­tuo­ju me­tų lai­ku? Jau ge­gu­žę re­no­vuo­to­se, bet kon­di­cio­nie­riais neap­rū­pin­to­se mo­kyk­lo­se per­kai­tę vai­kai tie­siog mal­dau­ja iš­ve­da­mi į lau­ką. Ar įma­no­ma ant pie­vu­tės ves­ti ma­te­ma­ti­kos pa­mo­ką?

Gal tas dvi sa­vai­tes iš­nau­do­ti eks­kur­si­joms? Bet iš ko­kių lė­šų? Pra­tę­sus moks­lo me­tus mo­kyk­los tu­rės su­krapš­ty­ti pa­pil­do­mų lė­šų mo­ki­nių mai­ti­ni­mui ir ve­žio­ji­mui. Klau­si­mas, ar bent šiems da­ly­kams už­teks.

Ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se lan­ko­mu­mas yra šven­tas rei­ka­las. Pra­leis­ti pa­mo­kas įma­no­ma tik tuo­met, kai vai­kas ser­ga. Ki­tu at­ve­ju ga­li bū­ti tai­ko­mos ir pi­ni­gi­nės bau­dos. Lie­tu­vo­je tė­vai kar­tais iš­si­ve­ža at­ža­las į už­sie­nį po­rai sa­vai­čių, apie tai nė neįs­pė­ję mo­kyk­los.

Ga­liau­siai ar vi­suo­met se­ki­mas ki­to­mis už­sie­nio vals­ty­bė­mis yra svei­kas?

Jei­gu jau Lie­tu­vos mo­ki­nių ži­nių ly­gis toks že­mas, tai ko­dėl su ten už­dar­biau­jan­čiais tė­vais mo­ky­tis iš­vy­kę vai­kai per­šo­ka po ke­le­tą kla­sių? Ir ko­dėl iš už­sie­nio grį­žę Lie­tu­vo­je ga­li mo­ky­tis tik kla­se ar dviem kla­sė­mis že­miau? Pe­da­go­gai tik­rai ne­pas­te­bi aukš­tes­nio jų ži­nių ly­gio. Pas­te­bi tik lais­ves­nį vai­ko el­ge­sį su mo­ky­to­ju, ku­riam sa­ko tie­siog „tu“.

Ar mo­ky­to­jo „tu­ji­ni­mas“ tik­rai yra ge­ras da­ly­kas ir ar tik­rai mums, tu­rin­tiems ne to­kias li­be­ra­lias bend­ra­vi­mo tai­syk­les, priim­ti­nas?

Jei­gu Lie­tu­vo­je mo­ki­nių ir jau­ni­mo ži­nių ly­gis ne­pa­kan­ka­mas, tai ko­dėl už­sie­nio vals­ty­bės taip mie­lai prii­ma ir net vi­lio­ja mū­sų gy­dy­to­jus, in­ži­nie­rius, in­for­ma­ti­kus?

Jei­gu esa­me to­kie ne­ga­būs, tai kaip nu­va­žia­vę į už­sie­nį, iš­moks­ta­me sve­ti­mą kal­bą ir adap­tuo­ja­mės sve­ti­mo­je vi­suo­me­nė­je?

Gal ir ne vis­kas Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­mo­je ge­rai. Bet ar už­sie­ny­je tik­rai vis­kas to­bu­la? Ar pri­va­lo­me ak­lai ko­pi­juo­ti vis­ką, ne­tgi il­ges­nius moks­lo me­tus? Ar de­ja­vi­mas dėl pa­blo­gė­ju­sių moks­lei­vių ži­nių nė­ra ei­li­nis Lie­tu­vos ir lie­tu­vio su­si­men­ki­ni­mas?