Naujausios
Operos solistas tapo fabrikantu
Šeštadienį Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio vila buvo tapusi filmavimo aikštele: čia filmuota viena iš atkuriamosios dokumentikos filmų ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ dalis, skirta žymiausiam Šiaulių fabrikantui, vienam svarbiausių Lietuvos pramonės kūrėjų – Chaimui Frenkeliui (1857–1920).
Fabrikantą įkūnija žinomas operos solistas Rafailas Karpis, jo žmonos portretą kuria šiaulietė aktorė Jūratė Budriūnaitė.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Filmas skirtas Lietuvos 100-mečiui
XIX amžių menanti fabrikanto žmonos ponios Doros suknelė, Ch. Frenkelio rankose – kareiviški batai raudonais puspadžiais, tarnaitės patiekiama arbata, pulkelis bolševikų, medicinos seselė, mergaitės – XIX amžiaus antrosios pusės – XX amžiaus pradžios ženklai filmavimo aikštele tapusioje viloje.
Tik užkadriniai vaizdai – nebūdingi tam laikmečiui. Modernios filmavimo kameros, režisieriaus Alvydo Šlepiko pastabos, grimuotojos.
Filmų ciklas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ skirtas Lietuvos valstybės 100-mečiui, kuris bus minimas 2018 metų vasario 16-ąją. LRT projektą kuria prodiuserių kompanija „Singing fish“.
Projekto kūrėjai sako, kad tai – dokumentinis draminis pasakojimas apie iškilius kitąmet 100-metį švęsiančios šalies politikos, verslo, kultūros ir meno, sporto veikėjus, kurie kūrė valstybę.
Vasario 16-ąją per LRT žiūrovams pristatyta pirmoji iš aštuonių filmo dalių – „Antanas Smetona“. Greta Prezidento A. Smetonos, atskirose filmo dalyse pasakojama ir apie pirmosios vyriausybės vadovą Augustiną Voldemarą, lakūną Steponą Darių, pirmąją Lietuvos žvalgę Marcelę Kubiliūtę, kitas asmenybes. Greta jų – ir žymiausias Šiaulių fabrikantas Chaimas Frenkelis.
Tai, kas nufilmuota šeštadienį Ch. Frenkelio viloje, – per LRT bus rodoma balandžio 9 dieną.
Režisierius: „Labai įdomus pramonės magnatas“
Filmo režisierius A. Šlepikas teigė, kad filmų cikle Chaimas Frenkelis atsirado kaip vienas svarbiausių pramonininkų besikuriančioje Lietuvoje, daug nuveikęs Šiauliams – ne tik kūręs ir vystęs pramonę, bet ir pastatęs daug svarbių objektų, kurie išliko iki mūsų dienų.
„Pramonės magnatas Chaimas Frenkelis neabejotinai yra labai įdomus. Tai žmogus, kuris užsiėmė ne tik verslu, bet ir labdaringa veikla“, – sakė režisierius.
Ne mažiau svarbi priežastis aktualizuoti Ch. Frenkelio šeimos, giminės istoriją yra tai, kad apie pramonininką išlikę nedaug žinių.
„Atsivertus enciklopediją tikrai nerasi daug faktų apie Chaimą Frenkelį, jo šeimą, sūnų Jokūbą. Net ir mūsų kūrybinėje grupėje yra kilusių iš Šiaulių žmonių, kurie apie Ch. Frenkelį beveik nieko nežinojo, išskyrus tai, kad yra išlikusi Ch. Frenkelio vila. Net ir apie jo įkurtą odų fabriką nelabai žinojo“, – pasakojo filmo režisierius.
A. Šlepiko teigimu, buvo svarbu „prikelti istoriją, sudominti žmones, juo labiau, kad tai tikrai labai įdomi Lietuvos istorijos dalis: dabartiniai mados žmonės žino, kad labutinai yra batai raudonais padais. O pažiūrėję filmą sužinos, kad Chaimas Frenkelis daug anksčiau yra tuos raudonus padus atradęs, tik kiti juos daug vėliau užpatentavo“.
A. Šlepiko teigimu, filmo kūrėjai neturi tikslo visus žmogaus biografijos faktus sudėti į filmą. „Kartais gali užtekti net ir vieno epizodo iš žmogaus gyvenimo, kad išeitų filmas. Tačiau reikia papasakoti ir tuometinį kontekstą, istorines aplinkybes“, – sakė režisierius.
A. Šlepikas užsiminė, kad projektas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ bus tęstinis.
Scenaristė: „Suskiautinėsime Ch. Frenkelio paveikslą“
Filmo scenaristė L. Kurlinskaitė pasakojo filmo kūrimo eigą: žinodami, kad apie Ch. Frenkelį likę labai mažai informacijos, filmo kūrėjai renka net ir smulkiausius faktus, ieško žmonių, kurie ką nors žino apie šią asmenybę. Su kiekvienu iš šių žmonių yra nufilmuojami interviu. Iš atskirų interviu sukuriama faktų mozaika. O greta pasakojimų filmuojami vaidybiniai intarpai. Jiems ieškota aktorių, dauguma – šiauliečiai.
„Dėliojame jo asmenybės mozaiką. Tikriname, kad faktai būtų patikimi – nes tai dokumentinis filmas. Esame labai atsargūs su interpretacijomis. Pabandysime suskiautinėti Ch. Frenkelio paveikslą“, – filmo kūrimo procesą apibūdino scenarijaus autorė.
L. Kurlinskaitės teigimu, filme kalbės žydų bendruomenės atstovai, judaizmo žinovai, pramonininkai, Žydų muziejaus, Žydų bibliotekos vadovai.
„Susisiekėme su jo proanūkiais, bandome rasti kuo daugiau artefaktų, kurie paneigia vieni kitus, tačiau žiūrėsime kaip tai susidėlios į bendrą vaizdą. Bandome rasti jo buities artefaktus – labai daug medžiagos mums pateikė „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky“, – pasakojo L. Kurlinskaitė.
Rafailas Karpis: „Išskirtinė sėkmės ir skausmo istorija“
Filmo vykdomasis prodiuseris – buvęs Šiaulių universiteto teatro katedros absolventas Agnius Marcinkevičius. „Šiaulių kraštui“ jis sakė, kad Chaimo Frenkelio vaidmeniui idealiai tiko operos solistas Rafailas Karpis – ir dėl veido bruožų, ir dėl stoto.
Žinią, kad jam teks vaidinti Ch. Frenkelį, R. Karpis sutiko taip: „Įspūdis toks, tarsi staiga pasakė, kad šiandien man teks vaidinti Joną Basanavičių! Kaip žydų tautybės žmogui man šis filmas labai svarbus dėl to, kad mes visi drauge kūrėme Lietuvą ir toliau ją visi kartu tebekuriame“.
Pasak R. Karpio, Ch. Frenkelis – labai įdomi ir paslaptinga asmenybė ne tik Šiauliams, bet ir žydų bendruomenei.
„Jis buvo sukūręs tokį didžiulį verslą ir paliko tokį paveldą, kad įspūdį kaip išskirtinė asmenybė daro net ir šiandien“, – filmavimo pertraukėlės metu sakė R. Karpis.
Jis stebėjosi, kad Ch. Frenkelio gyvenime buvo daugybė netikėtų vingių, kurie „verti serialo": nors jis kilęs iš Ukmergės, bet jo svarbiausi darbai skirti Šiauliams. Jis pasuko verslininko, pramonininko keliu, nors mokėsi dvasininko profesijos.
„Jis ypač toliaregiškai pakreipė savo likimą. Jis pamatė, kad pramonės ateitis bus susisiekimas, todėl pasirinko Šiaulius, kur ėjo stambus geležinkelio mazgas. Jis fantastiškai tiksliai pagavo laikmečio tendencijas ir jas išnaudojo. Tai labai žavi“, – sakė R. Karpis.
Kūrėjas gilinosi į Ch. Frenkelio gyvenimo detales bandydamas suvokti, kaip žmogus turėjo išgyventi žiaurius istorijos kataklizmus: didžiulį fabriką carinės Rusijos valdžia uždarė. Pramonininkas bandęs atnaujinti fabriko veiklą, bet to nepavykę padaryti. Neilgai trukus po Pirmojo pasaulinio karo jis mirė.
„Jo sėkmės istorija yra išskirtinė, bet jo gyvenimo finalas yra labai liūdnas. Net Ch. Frenkelio mirtis yra paslaptinga – iki šiol neaišku, kur jis yra palaidotas. Sudėtingas visos jo šeimos likimas: sūnus Jokūbas sugebėjo išvažiuoti, o žmona Dora žuvo Šiaulių gete“, – pasakojo R. Karpis.
Jūratė Budriūnaitė: „Žydų moterys moka būti išmintingos“
Aktorė J. Budriūnaitė filme vaidina Ch. Frenkelio žmoną Dorą.
J. Budriūnaitei buvo labai įdomu pasinerti į atkuriamosios dokumentikos žanrą, o ne į meninį-vaidybinį filmą. Šiame filme aktorių vaidmenys nebylūs. Todėl aktorei buvo svarbu per laikyseną, elgseną, judesį parodyti herojės charakterį, padėtį šeimoje, santykį su aplinka.
„Didžiulė ir visiškai nauja patirtis. Aš skaičiau ne vaidmens dialogus, o dokumentinę, istorinę medžiagą, kad pažinčiau tą moterį, atitikčiau tai, ką skaitys filme užkadrinis balsas, ką šiame filme pasakos, pagrįs istorinius faktus politologai, istorikai. Aš turėjau ne vaidmenį išmokti, o laikmetį pažinti“, – pasakojo aktorė.
J. Budriūnaitė prieš vaidmenį vartė išlikusias Ch. Frenkelio šeimos nuotraukas.
„Man reikėjo būti ne atviruku, o gyvu žmogumi. Pabandyti atskleisti tą moterį per jos laikyseną bendraujant su vyru. Aš supratau, kad Frenkelių šeimoje buvo svarbus vyro ir žmonos duetas. Žydų tautybės šeimose žmona nebūna nuošalyje nei nuo šeimos, nei nuo verslo. Žydų tautybės moterys galbūt kartais yra tikresnė galva ir už vyrą, bet ji moka pabūti šalia, nuošaliau. Žydų moterys moka būti išmintingos“, – pasakojo J. Budriūnaitė.
Aktorė, įsigilinusi į išlikusią istorinę medžiagą apie Frenkelių šeimą, suprato, kokia svarbi buvo žmonos Doros nuomonė Chaimui.
Aktorę sužavėjo Doros veikla – mokyti fabriko darbininkų dukras skaičiuoti, skaityti. Filme yra scena, kai Dora skaito fabriko darbininkų dukroms knygą.
„Nors ji galėjo to ir nedaryti, bet akivaizdus jos noras buvo dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Ji buvo išprususi, turinti savo nuomonę, išmintinga moteris“, – sakė J. Budriūnaitė.
Aktorė, gavusi pasiūlymą suvaidinti Dorą, nudžiugo dar ir todėl, kad galės parodyti, jog žydų tauta drauge su lietuviais kūrė Lietuvos valstybę.
„Kažkokie spygliavimaisi netelkia tautų, kurios gyvena tame pačiame mieste, toje pačioje valstybėje. Kartais tie spygliavimaisi rodo neišprusimą, vaikišką užsispyrimą nematyti realybės, kiek mes visi daug darome. Kaip svarbu, kad valstybės 100-mečio įamžinimo kūrėjai atsigręžė į Šiaulius būtent per žydų tautybės žmogaus veiklą. Šiauliams ne laikas skirstytis į žydų, rusų, lietuvių bendruomenes. Mes visi esame Šiaulių bendruomenė“, – sakė aktorė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Chaimą Frenkelį vaidina operos solistas Rafailas Karpis. Jo rankose – Ch. Frenkelio odos fabriko prekės ženklu tapęs aulinis batas raudonu padu.
Scenaristės Lauros Kurlinskaitės teigimu, labai pasisekė filmo kūrėjams, kad yra išlikęs autentiškas Ch. Frenkelio namas.
Filmo režisierius Alvydas Šlepikas sako, kad Chaimo Frenkelio asmenybė yra neabejotinai labai svarbi valstybei.
Filme atkuriama šimtmečio senumo Frenkelių namų istorija.
Scena, kai Chaimo Frenkelio žmona Dora (aktorė Jūratė Budriūnaitė) moko fabriko darbininkų dukras (iš kairės šiaulietės moksleivės Evelina Načytė ir Germantė Kladkaitė).
Epizodiniuose „bolševikų“, „žydų fabriko darbininkų“, „gailestingosios sesers“ vaidmenyse – šiauliečiai, Šiaulių universiteto Estrados meno studijų programos studentai.
