Istorinis šansas pakeisti Lietuvą

Istorinis šansas pakeisti Lietuvą

Is­to­ri­nis šan­sas pa­keis­ti Lie­tu­vą

Kel­mės–Šiau­lių vien­man­da­tė­je apy­gar­do­je iš­rink­tas Sei­mo na­rys Juo­zas Rim­kus dir­ba Kai­mo rei­ka­lų ko­mi­te­te ir Pe­ti­ci­jų ko­mi­si­jo­je. Da­lį sa­vo sėk­mės rin­ki­muo­se jis pri­ski­ria ban­gai, ku­rią su­kė­lė nau­jos po­li­ti­nės jė­gos pa­siil­gę rin­kė­jai ir ku­ri iš­me­tė daug nau­jų po­li­ti­kų.

„Gal ne­sa­me aukš­to­jo po­li­ti­nio pi­lo­ta­žo, bet nuo­šir­džiai dir­ba­me tau­tai ban­dy­da­mi daug ką pa­keis­ti. Pri­va­lo­me iš­nau­do­ti mums su­teik­tą is­to­ri­nį šan­są“, – sa­ko di­džiau­sios frak­ci­jos Sei­me Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos at­sto­vas.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Trys va­lan­dos tarp Vil­niaus ir Kel­mės

– Kaip pa­si­kei­tė Jū­sų as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas ta­pus Sei­mo na­riu? Ar jau ap­si­pra­to­te su nau­jais ko­ri­do­riais?

– As­me­ni­nis gy­ve­ni­mas pa­si­kei­tė tiek, kad gy­ve­nu tarp Kel­mės ir Vil­niaus. 230 ki­lo­met­rų, trys va­lan­dos ke­lio. Ant­ra­die­niais, tre­čia­die­niais ir ket­vir­ta­die­niais dir­bu Sei­me, ki­tas die­nas – Kel­mė­je su rin­kė­jais.

Kol su­re­mon­ta­vo Sei­mo vieš­bu­čio kam­ba­rius, glau­džiau­si „Eu­ro­pa Cit­ty“ vieš­bu­ty­je. Vė­liau per­si­kė­liau į Sei­mo vieš­bu­tį. Są­ly­gos – ne­blo­gos, yra vir­tu­vė­lė su rei­ka­lin­ga įran­ga.

Kai ku­rie dau­gia­man­da­ti­nin­kai į Vil­nių at­si­kraus­tė su šei­mo­mis, nes jiems ne­rei­kia va­ži­nė­ti pas rin­kė­jus. Man to da­ry­ti neap­si­mo­kė­tų.

Sei­mo ko­ri­do­riai jau bu­vo ži­no­mi ir anks­čiau, nes dir­bant Sa­vi­val­dy­bė­je be­veik kas mė­ne­sį tek­da­vo ten lan­ky­tis.

La­biau­siai rū­pi že­mė

– Pir­ma­die­niais Kel­mė­je prii­mi­nė­ja­te rin­kė­jus. Ar daug žmo­nių krei­pia­si? Ko­kias pro­ble­mas jie ke­lia?

– 70 pro­cen­tų rin­kė­jų ke­lia že­mės pir­ki­mo ir že­mės nuo­sa­vy­bės at­kūrimo pro­ble­mas. Jų ne­ten­ki­na lais­vos vals­ty­bės že­mės pir­ki­mo ir nuo­mos są­ly­gos. Skun­džia­si dėl blo­gų ke­lių. Išk­lau­sęs žmo­nių sten­giuo­si jiems pa­dė­ti. Ra­šau raš­tus Vi­daus rei­ka­lų, Su­si­sie­ki­mo ir ki­tiems mi­nist­rams.

Ta­čiau kar­tais ten­ka ra­šy­ti po ke­lis kar­tus, kol su­lau­ki tin­ka­mos reak­ci­jos. Mi­nist­rai pa­si­kei­tė. Ta­čiau spe­cia­lis­tai mi­nis­te­ri­jo­se li­ko tie pa­tys. Jie są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai biu­rok­ra­ti­ne kal­ba su­kur­pia at­sa­ky­mą, pa­ki­ša pa­si­ra­šy­ti mi­nist­rui tuo­met, kai jis la­biau­siai už­siė­męs, ne­tu­ri ka­da per­skai­ty­ti, ant ko pa­si­ra­šo. Prob­le­mos ne­spren­džia­mos.

Pa­vyz­džiui, Na­cio­na­li­nė že­mės tar­ny­ba per­duo­da 500 hek­ta­rų že­mės Miš­kų urė­di­jai nė ne­pa­siū­liu­si pirk­ti žmo­nėms, ku­riems ta že­mė be­veik po lan­gais. Juk žmo­gui kar­tais ir krū­my­nai ar pel­kės rei­ka­lin­gi tie­siog dėl erd­vės, kad me­džio­to­jai ne­šau­dy­tų po lan­gais, šer­nai ne­knis­tų pa­sė­lių. Kad ir ne­di­de­liam na­tū­ri­niam ūke­liui rei­ka­lin­gas ir krū­mas, ir pel­kė.

O žem­dir­bių in­te­re­sus tu­rin­čios gin­ti ins­ti­tu­ci­jos da­ro at­virkš­čiai. Taip iš­va­ro­mi pa­sku­ti­nie­ji dirb­ti dar no­rin­tys žmo­nės iš kai­mo.

– Kaip ban­do­te tai pa­keis­ti?

– Ban­do­me, bet su­si­du­ria­me su di­de­liu pa­si­prie­ši­ni­mu. Ten­ka il­gai pa­pra­kai­tuo­ti, kol įro­dai, jog esa­me tei­sūs. Nes­lėp­siu, Sei­mas – la­bai įvai­rus. Daug nuo­mo­nių. Vi­si tar­si su­tin­ka, kad rei­kia ma­žin­ti so­cia­li­nę at­skir­tį ir skur­dą.

Ta­čiau ne vi­siems tin­ka me­to­dai, ku­riais tai ke­ti­na­ma da­ry­ti. Vals­tie­čių frak­ci­ja ma­to vie­nin­te­lį bū­dą gau­ti lė­šų pen­si­jų ir at­ly­gi­ni­mų di­di­ni­mui ma­ži­nant biu­rok­ra­ti­nę naš­tą. Vals­ty­bė daug lė­šų su­ki­ša į vals­ty­bi­nes įmo­nes, ku­rios dir­ba ne­ren­ta­bi­liai. Ati­džiau į sa­vo re­mia­mas įmo­nes tu­rė­tų pa­žvelg­ti ir sa­vi­val­dy­bės.

Pri­kur­ta dau­gy­bė ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios dub­liuo­ja vie­na ki­tos veik­lą, tik imi­tuo­ja dar­bą. Da­lį jų rei­kia nai­kin­ti.

Bet tik pa­ju­dink! Kaip drioks­tels kerš­tu ir vi­so­kiais skan­da­lais. Gra­si­na strei­kais.

La­bai trūks­ta vals­ty­bi­nio mąs­ty­mo. Kiek­vie­nas su­si­kon­cent­ra­vęs į sa­ve, į sa­vo in­te­re­sus. Že­mėt­var­ki­nin­kai ir miš­kų urė­dai ir to­liau no­ri vieš­pa­tau­ti. Pre­ky­bos tink­lai ra­šo raš­tus, kad, pa­di­di­nus ak­ci­zą al­ko­ho­liui, bank­ru­tuos vers­las. O kad bank­ru­tuos vi­sa bai­gian­ti pra­si­ger­ti Lie­tu­va, nie­kam ne­svar­bu! Svar­biau as­me­ni­nės am­bi­ci­jos, kla­nų in­te­re­sai.

Jei­gu kiek­vie­nas pir­miau­sia gal­vo­tų apie vals­ty­bę, pa­skui apie sa­ve, Lie­tu­va la­bai grei­tai at­si­gau­tų.

Mū­sų frak­ci­ja ini­ci­juo­ja daug po­ky­čių vi­so­se sri­ty­se. Ti­ki­mės, jog pa­vyks juos įgy­ven­din­ti. Ran­da­me pri­ta­rian­čių ir ki­to­se, ne­tgi opo­zi­ci­nė­se Sei­mo frak­ci­jo­se. Kai ku­riems mū­sų pro­jek­tams pri­ta­ria ir kon­ser­va­to­riai, ku­rie iš pra­džių bu­vo ga­na skep­tiš­ki.

Gal ir mes pa­tys, ne­tu­rė­da­mi aukš­to­jo po­li­ti­kos pi­lo­ta­žo, ne­mo­kė­jo­me gra­žiai pa­pra­šy­ti? Gal ir opo­zi­ci­ja su­vo­kė, jog ne­ga­li­ma pra­leis­ti is­to­ri­nio šan­so pa­tai­sy­ti rei­ka­lus Lie­tu­vo­je.

Skan­da­lais Lie­tu­va ne­bus so­ti

– Vos ne kas­dien į vie­šą­ją erd­vę „iš­me­ta­ma“ po pi­kan­tiš­ką skan­da­lą. Jū­sų frak­ci­jo­je taip pat vie­nai Sei­mo na­rei te­ko pa­lik­ti Sei­mą. Ar to­kios ko­vos neuž­go­žia rim­tes­nių pro­ble­mų, ku­rios ne­spren­džia­mos?

– Sei­mo na­riai pri­va­lo bū­ti mo­ra­lūs. Ta­čiau keis­ta, kai už­kliū­va Sei­mo na­rės ap­ran­ga. Na, tu­rė­jo mo­te­ris silp­ny­bę gra­žiai, sko­nin­gai ap­si­reng­ti. Kas čia blo­go? Ir dau­giau Sei­mo na­rių tu­ri la­bai keis­tų po­mė­gių. Pa­vyz­džiui, vie­nas la­bai mėgs­ta gra­žius ba­tus, juos par­si­siųs­di­na ne­tgi iš Af­ri­kos. Ki­tas, nors ir ne­tur­tuo­lis, la­bai daž­nai skren­da į eg­zo­tiš­kas ke­lio­nes. Jei­gu pra­dė­tu­me gi­lin­tis, kiek tie ba­tai kai­nuo­ja ar­ba kas mo­ka už bran­gias ke­lio­nes, gal­būt ir­gi at­ras­tu­me me­džia­gos nau­jam skan­da­lui. Tik skan­da­lais Lie­tu­va ne­bus so­ti.

Gal Sei­mo na­riai ir tu­ri ko­kių as­me­ni­nių pa­slap­čių? Bet man tuo­se skan­da­luo­se ne vi­suo­met suei­na ga­lai. Mū­sų frak­ci­jos pir­mi­nin­kas Ra­mū­nas Kar­baus­kis iš­lai­ko Nai­sių teat­rą. Ten tiek gra­žių ak­to­rių! Bet kaž­ko­dėl iki šiol ne­gir­dė­jo­me apie jo­kį ro­ma­ną.

Smul­kiems ir vi­du­ti­niams ūkiams ne­li­ko pi­ni­gų

– Jū­sų pro­fe­si­ja – žem­dir­biš­ka ir dir­ba­te Kai­mo rei­ka­lų ko­mi­te­te. Ko­kios Lie­tu­vos že­mės ūkio ir ap­skri­tai kai­mo per­spek­ty­vos?

– Ag­ra­ri­nės eko­no­mi­kos ins­ti­tu­tas yra pa­ren­gęs stu­di­ją. Ten pa­teik­ti duo­me­nys ro­do, jog atei­ty­je di­des­nis dė­me­sys tu­ri bū­ti ski­ria­mas smul­kiems ir vi­du­ti­niams ūkiams. Vi­sa­me pa­sau­ly­je bū­tent to­kie apie 50 hek­ta­rų dy­džio ūkiai at­lai­ko vi­są fi­nan­si­nę naš­tą. Stam­bių­jų ūkių yra tik apie 10 pro­cen­tų. Tik gai­la, jog Kai­mo plėt­ros pro­gra­mo­je iki 2020 me­tų jau vi­sai ne­daug be­li­kę pi­ni­gų smul­kių­jų ir vi­du­ti­nių ūkių pa­ra­mai.

– Lie­tu­vo­je su­si­kau­pę ir daug so­cia­li­nių pro­ble­mų: ne­dar­bas, ma­ži at­ly­gi­ni­mai už dar­bą, skur­džios pen­si­jos, ne­su­val­do­ma emig­ra­ci­ja. Kaip val­dan­tie­ji ren­gia­si jas spręs­ti?

– Ieš­ko­sim bū­dų su­ma­žin­ti biu­rok­ra­ti­nę naš­tą vers­lui. Gal­būt už­sie­ny­je dir­ban­tis jau­ni­mas grįš ir kurs vers­lą tė­vy­nė­je. Vy­riau­sy­bė daug bend­rau­ja su už­sie­nio am­ba­sa­do­mis, ieš­ko in­ves­tuo­to­jų, ku­rie Lie­tu­vo­je kur­tų įmo­nes ir dar­bo vie­tas.

Reor­ga­ni­za­vus vals­ty­bės įmo­nes, tu­rė­tų efek­ty­ves­nė tap­ti eko­no­mi­ka. Gal­būt pa­di­di­nus at­ly­gi­ni­mus, pa­ge­ri­nus so­cia­li­nį ap­rū­pi­ni­mą, ne­be­liks mo­ty­vų iš­va­žiuo­ti.

Per tuos ke­lis mė­ne­sius Sei­me dar ne­pra­ra­dau vil­ties, kad iš­mok­si­me tau­pu­mo, eko­no­mi­kos dės­nių, efek­ty­ves­nio val­dy­mo.

Tik kar­tais re­zul­ta­to no­ri­ma la­bai grei­tai. O kol su­ku­ri, pa­tvir­ti­ni įsta­ty­mą ir kol jis pra­de­da veik­ti, praei­na vi­si me­tai.

Au­to­rės nuo­tr.

Sei­mo na­rys Juo­zas Rim­kus sa­ko, jog tre­čia­die­niais po­sė­džiau­jan­čio­je Pe­ti­ci­jų ko­mi­si­jo­je daž­niau­sia svars­to­mos žem­dir­bių pro­ble­mos. Ki­ta už sa­vo kons­ti­tu­ci­nes tei­ses ko­vo­jan­čių­jų gru­pė – ka­li­niai.