Skurdo areštinė

Skurdo areštinė

KO­MEN­TA­RAS

Skur­do areš­ti­nė

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Spin­te­lė­je tu­riu tik pus­lit­rį tau­kų ir duo­nos kriaukš­lę. Bes­ve­riu vos 40 ki­log­ra­mų“, – go­do­jo į re­dak­ci­ją at­va­žia­vu­si kra­žiš­kė.

Mo­te­ris gy­ve­na iš 160 eu­rų neį­ga­lu­mo pa­šal­pos. Pas­ta­ruo­ju me­tu da­lį pi­ni­gų siųs­da­vo į Ang­li­ją iš­va­žia­vu­siai duk­rai, kol ji įsi­tvir­tins sve­ti­mo­je ša­ly­je. Kai pa­čiai pri­trūk­da­vo pi­ni­gų, pa­sko­lin­da­vo kai­my­nai. Da­bar jau ne­bes­ko­li­na, nes ne­si­ti­ki at­gau­ti sko­los.

Prie Sei­mo pi­ke­tuo­ja pen­si­nin­kai. No­ri at­kreip­ti dė­me­sį į tai, jog, įve­dus eu­rą, pen­si­jos pa­ly­gin­ti su kai­no­mis ta­po to­kios nie­kin­gos, jog kar­tais ten­ka ba­dau­ti.

Moks­li­nin­kai pa­skai­čia­vo, jog Lie­tu­vos žmo­gus ga­li iš­si­mai­tin­ti, tiks­liau, ne­nu­mir­ti ba­du, mais­tui tu­rė­da­mas 90 eu­rų per mė­ne­sį. Mais­tui ir ki­tiems po­rei­kiams, tų pa­čių moks­li­nin­kų tei­gi­mu, už­ten­ka 260 eu­rų per mė­ne­sį.

Šie skai­čiai nu­brė­žia skur­do ri­bą. Į juos bus at­si­žvel­gia­ma skirs­tant pa­šal­pas, kom­pen­sa­ci­jas ir ki­to­kias so­cia­li­nes iš­mo­kas.

Vie­na kel­miš­kė pen­si­nin­kė pa­skai­čia­vo, jog mais­tui tu­rė­da­ma 90 eu­rų per mė­ne­sį kas­dien sa­vo val­giui ga­li iš­leis­ti po 3 eu­rus. Ką pre­ky­bos cent­re ga­li­ma nu­si­pirk­ti už to­kius pi­ni­gus?

Juo­dos duo­nos ke­pa­las kai­nuo­ja dau­giau kaip eu­rą. Įdė­jo jį į krep­še­lį. Dar pri­dė­jo pa­ke­lį svies­to, kai­nuo­jan­tį dau­giau kaip eu­rą, ir pa­ke­lį varš­kės. Pi­giau­sio pie­no lit­rui pi­ni­gų jau ne­beuž­te­ko. Vis­kas. Toks die­nos da­vi­nys.

Eko­no­mis­tai sa­ko, jog pri­va­lė­da­mi taip ri­bo­ti sa­vo iš­lai­das Lie­tu­vos gy­ven­to­jai tam­pa tie­siog iš­gy­ve­ni­mo vir­tuo­zai. An­tai ir mi­nė­to­ji pen­si­nin­kė kas­dien neis į pre­ky­bos cent­rą. Nu­si­pirks pro­duk­tų vi­sai sa­vai­tei. Už juos ga­lės su­mo­kė­ti 22,5 eu­ro. Ta­čiau ne vi­sas pre­kes ji pirks vie­na­me pre­ky­bos cent­re. Griež­tai su­skai­čiuo­tus pi­ni­gus leis ten, kur vie­nas ar ki­tas pro­duk­tas kai­nuos pi­giau­siai. Gal­būt už juos išeis vie­nas viš­čiu­kas, pie­no, grie­ti­nės, kruo­pų, mil­tų, bul­vių, bu­ro­kė­lių, po ke­lis svo­gū­nus ir čes­na­kus. Ta­čiau apie vai­sius ar ko­kį ska­nės­tą ga­lės tik pa­sva­jo­ti. Gal per šven­tes? Bet ar šven­tėms su­tau­py­si iš 90 eu­rų?

Šil­to ir šal­to ma­tę Lie­tu­vos pen­si­nin­kai įpra­tę gy­ven­ti kuk­liai. Par­si­neš sa­vai­tės pro­duk­tų krai­te­lę, at­si­dus, kad ten­ka skal­sin­ti kąs­nį. Pak­laus sa­vęs, ką blo­go pa­da­rė, kad se­nat­vė­je rei­kia ši­taip varg­ti.

Ta­čiau iš­gy­ve­ni­mo vir­tuo­zais pri­va­lo tap­ti ir dau­ge­lis iš pa­trio­tiz­mo Lie­tu­vo­je dar dir­ban­čių jau­nų šei­mų. Jei­gu abu tė­vai dir­ba už vi­du­ti­nį 600 eu­rų at­ly­gi­ni­mą ir au­gi­na bent po­rą vai­kų, jų skur­das nė kiek ne ­ma­žes­nis ne­gu pen­si­nin­kų. Ir iš­gy­ve­na jie ne tik dėl sa­vo, bet ir dėl sa­vo vai­kų skur­do.

Kel­mės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to areš­ti­nė­je lai­ko­miems vy­rams ir mo­te­rims per die­ną mais­tui ski­ria­ma 4,22 eu­ro. Jei­gu į areš­ti­nę pa­ten­ka ne­pil­na­me­tis, jis mai­ti­na­mas dar so­čiau – už 4 eu­rus 90 cen­tų. Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to at­sto­vai sa­ko, jog mai­ti­ni­mo pa­slau­ga areš­tuo­tie­siems per­ka­ma. To­dėl kiek­vie­no­je areš­ti­nė­je ski­ria­mos skir­tin­gos su­mos. Kai kur ma­žes­nės, kai kur dar di­des­nės.

Išei­tų, jog apie pu­sė nie­kuo ne­nu­si­kal­tu­sios Lie­tu­vos įka­lin­ta sa­vo skur­do areš­ti­nė­je. Ši areš­ti­nė – dar blo­ges­nė už tą, į ku­rią pa­ten­ka nu­si­kal­tė­liai, nes jie mai­ti­na­mi so­čiau.

Drau­di­mo bend­ro­vės ra­gi­na tuos už vi­du­ti­nį at­ly­gi­ni­mą dir­ban­čius žmo­nes dar at­si­dė­ti se­nat­vei, kad, su­lau­kę gar­baus am­žiaus, ga­lė­tų gy­ven­ti so­čiau ir oriau. Tik iš ko­kių san­tau­pų jiems at­si­dė­ti? Ir kas ga­ran­tuos, kad drau­di­mo bend­ro­vės per ke­lis de­šimt­me­čius, kol jie su­lauks pen­si­jos, ne­bank­ru­tuos?

Pro sa­vo areš­ti­nės gro­tas ties skur­do ri­ba gy­ve­nan­tys žmo­nės ma­to, jog yra ir ki­to­kia Lie­tu­va. Ji – ne ana­pus Ne­mu­no, o čia pat vaikš­to tarp mū­sų nau­jų­jų ku­ni­gaikš­tu­kų pa­vi­da­lu.

Tie did­mies­čių ir pro­vin­ci­jos ku­ni­gaikš­tu­kai ren­gia eli­to puo­tas ir or­ga­ni­zuo­ja me­džiok­les, kas mė­ne­sį ima ke­lių ar net ke­lio­li­kos tūks­tan­čių eu­rų al­gas, nors kar­tais va­do­vau­ja nuo­sto­lin­gai dir­ban­čioms vals­ty­bės įmo­nėms, vyk­dy­da­mi že­mės re­for­mą nu­va­ro žmo­nes nuo že­mės, už­si­tve­ria eže­rus ir upes, pa­si­sa­vi­na miš­kus įteig­da­mi sau ir ki­tiems, jog tai yra tik jų tur­tas.

Mū­sų tė­vai ir se­ne­liai sa­ky­da­vo, jog bai­siau­sias yra tas tur­tuo­lis, ku­ris iš uba­go ta­po po­nu. Tik­rie­ji, iš­si­la­vi­nę po­nai ir dva­ri­nin­kai mąs­tė vals­ty­bi­niu lyg­me­niu, mo­kė­jo su­pras­ti ki­tą žmo­gų ir su juo da­lin­tis. O pra­tur­tė­ję  va­di­na­mieji mu­ži­kai dėl sa­vo nau­dos bu­vo pa­si­ruo­šę ki­tam kai­lį nu­dir­ti.

Uba­go virs­mas į po­ną ta­po šian­die­ni­nio žmo­gaus sind­ro­mu.

Pro sa­vo skur­do gro­tas vi­są gy­ve­ni­mą sun­kiai dir­bę ir da­bar są­ži­nin­gai dir­ban­tys be kal­tės pa­smerk­tie­ji žvel­gia ir į jau­ną­ją Lie­tu­vą, ne­prik­lau­so­my­bė­je užau­gu­sius mū­sų vai­kus, ku­rie ne­ma­tė so­vie­ti­nio de­fi­ci­to, ne­pa­ži­no kuk­laus, tik į pa­čią es­mę įsi­ki­bu­sio mi­ni­ma­lis­ti­nio sa­vo se­ne­lių gy­ve­ni­mo. Jie ži­no be­ga­li­nę šian­die­nos pa­siū­lą ir yra įsi­ti­ki­nę, jog tu­ri ja nau­do­tis.

Dau­ge­lis juos va­di­na da­bar­tis­tais, no­rin­čiais vis­ką tu­rė­ti ir vis­kuo nau­do­tis čia ir da­bar. Ki­ti dar va­di­na tau­py­ti ne­lin­ku­sia Y kar­ta. Tre­ti – var­to­to­jų kar­ta.

Jų ves­tu­vė­se jau nie­kas ne­de­gi­na rū­tų vai­ni­kė­lio ir ne­ka­ria pirš­lio. Jų šven­tes or­ga­ni­zuo­ja ves­tu­vių pla­nuo­to­jai, sam­dan­tys bran­gius ve­dė­jus, fo­tog­ra­fus, fil­muo­to­jus, die­nos koor­di­na­to­rius. Tuok­tis juos ve­ža bran­gūs li­mu­zi­nai. Jie skren­da me­daus mė­ne­sio į to­li­mus eg­zo­tiš­kus kraš­tus.

Ir ne­bū­ti­nai vie­nos die­nos šven­tei po ke­lio­li­ka ar ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių iš­lei­džia tur­tin­gų­jų pa­li­kuo­nys ar už­sie­niuo­se pi­ni­gų už­si­dir­bęs jau­ni­mas. Kar­tais šven­tė ren­gia­ma ir paė­mus pa­sko­lą iš ban­ko.

Ko­kia to pra­smė? Ogi no­ras pa­si­pui­kuo­ti prieš gi­mi­nes, drau­gus, bent vie­ną die­ną gy­ve­ni­me iš­trūk­ti iš už sa­vo skur­do gro­tų ir pa­si­jus­ti tur­tuo­liu!

Sa­ko­ma, jog žmo­gus vi­suo­met sva­jo­ja apie tai, ko ne­tu­ri. To­dėl bent vien­kar­ti­ne pra­ban­ga jau­nas žmo­gus ban­do įro­dy­ti sa­vo ver­tę. Mat gy­ve­ni­mo pil­nat­vė Lie­tu­vo­je daž­nai dar sie­ja­ma ne su šei­mos dar­na, svei­ka­ta, o su tur­tais.

Ma­tyt, to­dėl tarp tur­tus su­si­šla­vu­sių nau­jų­jų lie­tu­vių ar tik ku­rian­čių tur­tuo­lių iliu­zi­ją ir gy­ve­nan­čių ties skur­do ri­ba žio­jė­ja to­kia gi­li duo­bė.