Perversmo būsena

Per­vers­mo bū­se­na

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ko­dėl ša­lia džiaugs­mo, kad esa­me lais­vi, nuo­lat kiū­ti­na nu­si­vy­li­mo ir liū­de­sio še­šė­lis? Ko­dėl pa­lie­ka­me sa­vo ša­lį ją be­pro­tiš­kai my­lė­da­mi? Ko­dėl esa­me to­kie šal­ti ir sve­ti­mi vie­ni ki­tiems, nors iki pat šak­nų pa­nag­ri­nė­ję sa­vo ge­neo­lo­gi­nį me­dį, ko ge­ro, vi­si ga­lė­tu­me va­din­tis gi­mi­nė­mis? Kur ir ko­dėl pa­si­kly­do­me?

Šian­dien sun­ku at­kur­ti anos Nep­rik­lau­so­my­bės laik­tar­pio žmo­nių nuo­tai­kas ir li­ki­mus. Ga­li­me rem­tis tik is­to­ri­jos fak­tais, ku­rie liu­di­ja di­de­lius ano ir šio lai­ko­tar­pio skir­tu­mus, bet ne­ma­žus ir pa­na­šu­mus. Jie kal­ba apie sun­kų ma­žos tau­tos ke­lią į lais­vę ir at­sklei­džia dra­ma­tiš­kas pa­siek­tos lais­vės spal­vas. Pa­siek­ta lais­vė dar ne­reiš­kia ra­maus ir so­taus ša­lies gy­ven­to­jų bū­vio. Lais­vė blaš­ko­si lyg žva­kės lieps­na, nes iš vi­sų pu­sių pu­čia ne­ra­mūs vė­jai.

1918 -ai­siais, kai bu­vo at­kur­ta Lie­tu­vos Res­pub­li­ka, Lie­tu­va bu­vo vie­ni­šes­nė. Ne­tu­rė­jo nei Eu­ro­pos, nei NA­TO už­nu­ga­rio. Ma­ža to te­ko ko­vo­ti su Ru­si­ja, Vo­kie­ti­ja ir Len­ki­ja, kad su­si­grą­žin­tų sa­vo et­ni­nes že­mes.

Lie­tu­vą dras­kė ir vi­di­niai prieš­ta­ra­vi­mai. Po 1926 me­tų per­vers­mo, prieš Sme­to­ną nu­si­tei­ku­sios po­li­ti­nės jė­gos vis mė­gi­no suor­ga­ni­zuo­ti nau­jus per­vers­mus.

1926 – 1933 me­tais bu­vo fik­suo­ja­mi di­džiau­si emig­ra­ci­jos srau­tai. Lie­tu­viai emig­ra­vo į JAV, Ka­na­dą, Pie­tų Ame­ri­ką.

1939 me­tais Lie­tu­va pri­vers­ta Vo­kie­ti­jai ati­duo­ti Klai­pė­dos kraš­tą, ku­rį pra­ras­da­ma pra­ra­do ir uos­tą bei treč­da­lį ša­lies pra­mo­nės.

Ta­čiau Lie­tu­vą ir tuo­met gel­bė­jo že­mės ūkis. Nors dau­ge­lis dva­ri­nin­kų gy­ve­no mies­tuo­se ir sa­vo dva­rais men­kai be­si­rū­pin­da­vo. Kaip tei­gia­ma šal­ti­niuo­se, ir anos Nep­rik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­piu dir­vo­na­vo 35 pro­cen­tai Lie­tu­vos že­mės. Dva­ri­nin­kai gy­ve­no kirs­da­mi Lie­tu­vos miš­kus ir gau­da­mi už me­die­ną ge­ras pa­ja­mas.

At­ro­do, jog is­to­ri­ja tik­rai su­ka­si spy­ruok­lės prin­ci­pu. 26 me­tų su­lau­ku­si 1990-ųjų Nep­rik­lau­so­my­bė pa­ti­ria pa­na­šius iš­šū­kius kaip ir pir­mo­ji at­kur­ta vals­ty­bė. Nuo­lat ne­pa­ten­kin­ti len­kai. Ru­si­ja bau­gi­na di­din­da­ma gink­luo­tę Lie­tu­vos pa­sie­ny­je. Tai­ko em­bar­gą lie­tu­viš­kiems mais­to pro­duk­tams. Be­je, anos ne­prik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­piu eko­no­mi­nį spau­di­mą Lie­tu­vai tai­kė Vo­kie­ti­ja.

Lais­vos ša­lies pi­lie­čiai ir tuo­met nau­do­jo­si lais­ve emig­ruo­ti. Tik emig­ra­ci­jos kryp­tis bu­vo ki­ta. Ir gy­ven­to­jų Lie­tu­vo­je bu­vo dau­giau. Tad jų nu­siur­bi­mas ne­bu­vo tok­sai skaus­min­gas.

Šian­dien emig­ra­ci­jos te­ma ži­niask­lai­do­je ir val­džios ko­ri­do­riuo­se jau nu­stel­bia ki­tas so­cia­li­nes pro­ble­mas, ku­rios yra gi­lu­mi­nės emig­ra­ci­jos prie­žas­tys. Bet kaip ją su­stab­dy­ti nie­kas ne­pa­tei­kia pa­ti­ki­mo re­cep­to. Ke­ti­ni­mas ma­sin­ti su­grįž­ti tūks­tan­čiu eu­rų – ma­žų ma­žiau­sia juo­kin­gas. Kaip vie­nas tau­tos pa­triar­chų sa­kė, ga­li už­tver­ti Lie­tu­vą spyg­liuo­tom vie­lom, bet žmo­nės vis­tiek iš­lys ir skris ten, kur ge­riau.

Ar at­si­ras toks pro­tas, ku­ris su­kurs vis­ką, ką lie­tu­viai ran­da sve­tur, čia Lie­tu­vo­je? Ar at­si­ras tiek po­li­ti­nės va­lios, ku­ri pa­dė­tų žmo­gui veik­ti, kur­ti, už­dirb­ti? Ar ir to­liau kiek­vie­nas nau­jas įsta­ty­mas virs nau­ju dir­ban­čio žmo­gaus api­plė­ši­nė­ji­mo įran­kiu?

An­tai 1918 me­tų ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos dar­bi­nin­kai strei­kuo­da­vo ir lai­mė­da­vo. Iš­si­rei­ka­lau­da­vo, kad bū­tų su­trum­pin­ta dar­bo die­na ir pa­kel­tas dar­bo už­mo­kes­tis.

Šian­die­ni­nė­je Lie­tu­vo­je te­ko gir­dė­ti tik apie mo­ky­to­jų strei­kus ir tai baugš­čius, ne­vi­suo­ti­nius. Vie­ną kar­tą ban­dy­ta pa­ko­vo­ti prieš val­džios sa­vi­va­lę ap­lai­dant Sei­mo lan­gus. Ta­čiau ba­na­nai ir guminės kulkos grei­tai ir il­gam nu­ra­mi­no no­rą maiš­tau­ti.

Kai žur­na­lis­tė dar­že­li­nu­kų pa­klau­sė, ko­dėl žmo­nės emig­ruo­ja, vie­na mer­gai­tė pa­sa­kė, jog čia, Lie­tu­vo­je, šei­ma ne­til­po į bu­tą, ki­ta ti­ki­no, jog šei­ma tu­rė­jo per ma­žą bal­ko­ną.

Juo­kin­gos ir gal­būt ne­tik­ros vai­kų pa­teik­tos prie­žas­tys. Bet jos taik­lios per­kel­ti­ne ver­ty­bių pa­si­rin­ki­mo pra­sme.

Dau­gu­ma emig­ran­tų pri­pa­žįs­ta, jog sve­ti­mo­je ša­ly­je jie blo­gai jau­čia­si. Ta­čiau grįž­ti į Lie­tu­vą vis­tiek ne­si­ryž­ta. Nes val­džia vis dar ne­su­ra­do ko­pė­čių, ku­rio­mis ša­lis iš­lip­tų iš so­cia­li­nės ir eko­no­mi­nės duo­bės. Im­por­ti­nės ko­pė­čios ne­tin­ka. O lie­tu­viš­kų su­kal­ti nė­ra ka­da. Val­džia Lie­tu­vo­je yra svar­biau už žmo­gų, už tą Lie­tu­vą ku­rian­tį pi­lie­tį.

Opo­zi­ci­ja nuo­lat mo­juo­ja vėz­du no­rė­da­ma iš­muš­ti val­džią val­dan­tie­siems iš ran­kų. Val­dan­tie­ji kaip įma­ny­da­mi gi­na­si. Ka­da ten be­si­rū­pin­ti žmo­gum?

Tai ro­do ir pa­sta­rų­jų sa­vai­čių įvy­kiai, ne vie­nam su­men­ki­nę ir ap­tem­dę Va­sa­rio 16 –osios šven­tę.

Pir­mą­kart žmo­nės į Sei­mą iš­rin­ko nau­ją, dirb­ti tau­tai, o ne sau nu­si­tei­ku­sią po­li­ti­nę jė­gą Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gą. Lie­tu­vo­je įsi­žie­bė dau­giau ti­kė­ji­mo ir vil­ties, kad kas nors pa­si­keis į ge­ra. Nau­jo­ji dau­gu­ma pa­ste­bė­jo skau­džiau­sias pro­ble­mas. Šį tą pra­dė­jo keis­ti.

Ta­čiau tuoj pat, ne­praė­jus nė šim­tui die­nų, bu­vo už­bom­bar­duo­ta kai­li­nių ir pal­tų skan­da­lais tar­si ne­bū­tų svar­bes­nių rei­ka­lų ir spręs­ti­nų pro­ble­mų.

Opo­zi­ci­ja, užuo­t su­rė­mu­si pe­čius ir gal­vas su po­zi­ci­ja, ir mąs­čiu­si, ką pa­da­ry­ti, kad lie­tu­viai neiš­si­ža­dė­tų Lie­tu­vos, už­sii­mi­nė­ja nie­kais, rez­ga int­ri­gas, kai­šio­ja pa­ga­lius į ra­tus tar­si tu­rė­tų vie­ną tiks­lą ne pa­dė­ti, o pa­kenk­ti Lie­tu­vai. Svar­biau­sia, jog komp­ro­ma­tą vi­sur įžvel­gia į šven­tą­sias vi­sai ne­pa­na­šios par­ti­jos, ku­rių na­riai įklim­pę į ko­rup­ci­jos, ky­šių, sky­ry­bų ir nau­jų mei­lių bei ve­dy­bų skan­da­lus.

Gal­būt ne­šven­ti ir val­dan­tie­ji. Da­ro klai­dų. Ta­čiau ar dži­po iš­per­ka­mo­ji nuo­ma, bran­gūs kai­li­niai ir ži­no­mo di­zai­ne­rio pal­tas yra svar­bes­nės pro­ble­mos už ne­dar­bą, men­kus at­ly­gi­ni­mus, ne­si­bai­gian­čią emig­ra­ci­ją, skurs­tan­čią vi­suo­me­nę, iš ne­vil­ties bai­gian­tį pra­si­ger­ti kai­mą?

Opo­zi­ci­jo­je esan­tys Sei­mo na­riai gau­na to­kį pat so­li­dų at­ly­gi­ni­mą kaip ir pri­klau­san­tys val­dan­čia­jai dau­gu­mai. Ar mo­kes­čių mo­kė­to­jai de­šimt­me­čiais juos še­ria tam, kad vi­są Sei­mo ka­den­ci­ją lie­tų ap­mau­dą dėl pra­lai­mė­ji­mo ir iš menk­nie­kių pūs­tų mui­lo bur­bu­lus?

Sa­ko­ma, jog žmo­nės ar­šiau­siai ko­vo­ja dėl val­džios ir mei­lės. Sei­mo­riaus man­da­te tel­pa abu šie da­ly­kai. Tik vie­na­me man­da­te, ma­tyt, tos mei­lės ma­žiau, ki­ta­me dau­giau.

Ab­sur­das iš Sei­mo nu­si­lei­džia ir į sa­vi­val­dy­bes. Per peš­ty­nes ir rie­te­nas ne­spren­džia­mi mies­tų ir ra­jo­nų rei­ka­lai. Gy­ve­na­me nuo­la­ti­nė­je per­vers­mo bū­se­no­je.

Tik ka­da per­vers­mas įvyks mū­sų gal­vo­se? Ka­da ateis nu­švi­ti­mas? Ka­da nu­sto­si­me klai­džio­ti ir sto­si­me į tik­rą­jį sa­vo ke­lią?