Europos Sąjungos perspektyva – su pavojaus skambučiais

Europos Sąjungos perspektyva – su pavojaus skambučiais

Eu­ro­pos Są­jun­gos per­spek­ty­va – su pa­vo­jaus skam­bu­čiais

„Kie­tas ėji­mas link cent­ra­liz­mo bū­tų ne­tei­sin­gas ke­lias“, – apie Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) atei­tį sa­ko Eu­ro­pos Par­la­men­to (EP) na­rys Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis. Eu­ro­par­la­men­ta­ro nuo­mo­ne, jei po­li­ti­nis eli­tas ne­nu­si­leis ant že­mės, ES gre­sia su­by­rė­ji­mas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Nė­ra bend­ros vi­zi­jos

– Praė­ju­sią sa­vai­tę EP bal­sa­vo už re­zo­liu­ci­ją dėl ES cent­ra­li­za­ci­jos stip­ri­ni­mo, Bend­ri­jos fi­nan­sų mi­nist­ro po­sto įstei­gi­mo ir bend­ros eu­ro­pi­nės ar­mi­jos. Ką ro­do šis bal­sa­vi­mas?

– Nė­ra aiš­kaus su­pra­ti­mo, vie­nin­gos nuo­mo­nės, ko­kia ES tu­ri bū­ti, ko­kia bus atei­ty­je. Vie­nas po­žiū­ris – ėji­mas link di­des­nės cent­ra­li­za­ci­jos, kū­ri­mas tam tik­ros vals­ty­bės-fe­de­ra­ci­jos. Ki­tas po­žiū­ris prie­šin­gas – kad mak­si­ma­liai bū­tų sau­go­ma na­cio­na­li­nė na­rių vals­ty­bių ne­prik­lau­so­my­bė, na­rių vals­ty­bių įta­ka: kad į bend­rą krep­še­lį bū­tų ati­duo­da­mos tik tos funk­ci­jos, ku­rios yra bū­ti­nos, ir ne dau­giau.

Da­bar ma­to­me ban­dy­mą, į ku­rią pu­sę ei­ti. To­kie da­ly­kai ve­da į fe­de­ra­ci­ją, į ES jun­gi­nio, kaip vie­nin­gos vals­ty­bės, stip­ri­ni­mą.

Šian­dien tu­ri­me bend­rą įga­lio­ti­nį už­sie­nio rei­ka­lams, da­lis vals­ty­bių-na­rių tu­ri bend­rą va­liu­tą. Vyks­ta nuo­la­ti­nės dis­ku­si­jos, ar ES tu­ri tu­rė­ti sa­vo ka­riuo­me­nę ar ka­ri­nius jun­gi­nius. Tai – ne­vie­na­reikš­mis klau­si­mas, nes dau­ge­lis vals­ty­bių yra NA­TO na­rės.

– Ko­kius pro­gno­zuo­ja­te ES atei­ties sce­na­ri­jus ir Lie­tu­vą juo­se?

– La­bai sun­ku pa­sa­ky­ti. Grei­čiau, ma­nau, tu­rė­tų bū­ti kon­fe­de­ra­ci­ja. O Lie­tu­va tu­rė­tų elg­tis iš­min­tin­gai. Tu­rė­tu­me pro­gno­zuo­ti, nu­ma­ty­ti ir už­siim­ti po­zi­ci­ją, nau­din­gą Lie­tu­vai. Rei­kia aiš­kiai for­mu­luo­ti sa­vo tiks­lus, ži­no­ti sie­kius, dėl jų tvir­tai ir kie­tai kau­tis. Ži­no­ma, de­ry­bi­nė­mis, dip­lo­ma­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis.

Va­di­na­mas eu­ros­kep­ti­nis blo­kas vals­ty­bė­se na­rė­se yra aki­vaiz­džiai stip­rė­jan­tis. Tai ro­do ne tik Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos „Bre­xit“ re­zul­ta­tai, bet ir to­kių jė­gų stip­rė­ji­mas Pran­cū­zi­jo­je, Ny­der­lan­duo­se. Prob­le­ma yra ir ne­tu­rė­ji­mas bend­ros aiš­kios po­zi­ci­jos, bend­ros vi­zi­jos, link kur tu­rė­tu­me vys­ty­tis.

Pers­pau­dus į fe­de­ra­liz­mo pu­sę, ES grės­tų spro­gi­mas ir su­griu­vi­mas.

– Ką ES fe­de­ra­ci­ja reikš­tų Lie­tu­vai?

– Nie­kas ne­ži­no. Kal­ba­me apie sie­kius ar­ba kryp­tis. Ma­nau, kad bend­ras fe­de­ra­li­za­ci­jos, cent­ra­li­za­ci­jos stip­ri­ni­mas iš­šauk­tų la­bai daug nei­gia­mų emo­ci­jų vals­ty­bė­se na­rė­se. Ir ne tik Lie­tu­vo­je.

Pa­žiū­rė­ki­te, kai pa­mi­ni­ma, jog lie­tu­viai iki Juo­do­sios jū­ros bu­vo nu­jo­ję – koks bū­na pa­ki­li­mas! Bet įsi­vaiz­duo­ki­te, ko­kios nuo­tai­kos yra Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, ku­ri bu­vo pa­sau­li­nė im­pe­ri­ja. Ar­ba Pran­cū­zi­jo­je, ku­ri bu­vo vals­ty­bių vals­ty­bė.

Kie­tas ėji­mas link cent­ra­liz­mo bū­tų ne­tei­sin­gas ke­lias. Gy­ve­ni­mo bū­das, kul­tū­ra, ki­ti da­ly­kai tu­rė­tų bū­ti vals­ty­bių pa­si­rin­ki­mo klau­si­mas. Nors šian­dien daug kur ban­do­ma eu­ro­pi­niu ly­giu pri­mes­ti: taip yra ge­rai, ar­ba taip tu­rė­tų bū­ti ge­rai.

Bet kai ku­riuo­se da­ly­kuo­se cent­ra­li­za­ci­ja neiš­ven­gia­mai tu­rės bū­ti stip­res­nė vien tam, kad bū­tų efek­ty­ves­nis val­dy­mas.

Pa­vo­jaus skam­bu­čiai

– Kiek rea­lus su­griau­tos Eu­ro­pos pa­vo­jus?

– ES per­spek­ty­va ir atei­tis pri­klau­sys nuo to, kaip, są­ly­gi­nai pa­va­din­ki­me, po­li­ti­nis eli­tas su­voks, kas rea­liai vyks­ta pa­sau­ly­je. Tu­riu ome­ny­je ir rin­ki­mus JAV, jie įne­šė ašt­rų štri­chą, pa­ro­dė, kad žmo­nės no­ri per­mai­nų. Dau­ge­ly­je ES vals­ty­bių žmo­nių gy­ve­ni­mas ir pra­gy­ve­ni­mo ly­gis lyg ir ne­blo­gas, bet, ne­pai­sant to, žmo­nės yra ne­pa­ten­kin­ti.

Rei­kia sto­tis ant že­mės, nes ato­trū­kis tarp po­li­ti­nio eli­to ir pa­pras­tų žmo­nių yra di­de­lis ir di­dė­ja kar­tu su so­cia­li­niais skir­tu­mais.

Jei į tai ne­bus at­si­žvel­gia­ma (ir da­bar eu­ro­pi­nė­se struk­tū­ro­se yra nuo­mo­nių, kad esa­me gud­rūs, eli­tas, ži­no­me, kaip tu­ri bū­ti), su­by­rė­ji­mo ti­ki­my­bė pa­di­dė­ja.

Rei­kia svei­ko pro­to įsi­klau­sy­ti, keis­tis, su­vok­ti, kas vyks­ta. Ir re­for­muo­tis, ko ir lin­kė­čiau, kad ES eg­zis­ta­vi­mas bū­tų il­ges­nis.

– Ko­kios re­for­mos rei­ka­lin­gos ES?

– Klau­si­mų spren­di­mo priė­mi­mo me­cha­niz­mas tu­rė­tų bū­ti ženk­liai efek­ty­ves­nis ir grei­tes­nis.

Net jei nė­ra di­de­lių dis­ku­si­jų, mi­ni­ma­lus spren­di­mo įsi­ga­lio­ji­mo lai­kas sie­kia 2–3 me­tus. Da­bar­ti­nia­me pa­sau­ly­je rei­ka­lin­gi grei­ti, stai­gūs spren­di­mai.

Taip – il­gas de­ri­ni­mas, dis­ku­si­jos pa­de­da iš­veng­ti tam tik­rų klai­dų, bet lė­tas val­dy­mas, spren­di­mų priė­mi­mas la­bai daž­nai pa­čią struk­tū­rą da­ro nee­fek­ty­vią. Spren­di­mai ES yra ne­leis­ti­nai il­gi. Ga­li­me pri­si­min­ti pa­bė­gė­lių kri­zę, į ku­rią rea­guo­ti ES la­bai stip­riai su­vė­la­vo, fi­nan­si­nes kri­zes pie­tų vals­ty­bė­se, ne tik Grai­ki­jo­je, Por­tu­ga­li­jo­je, bet ir Ita­li­jo­je.

– Kaip ver­ti­na­te ES už­sie­nio po­li­ti­ką?

– Nors eu­ros­kep­ti­niai, dest­ruk­ty­vūs po­žiū­riai stip­rė­ja, jie te­bė­ra ma­žu­mo­je. Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad už­sie­nio po­li­ti­ko­je neuž­ten­ka tvir­tu­mo, bet po­žiū­ris į pa­čius ak­tua­liau­sius už­sie­nio po­li­ti­kos klau­si­mus – Uk­rai­ną, Ru­si­ją, san­kci­jas – yra la­bai skir­tin­gi. Bal­ti­jos vals­ty­bės tu­ri vie­ną po­žiū­rį, pie­ti­nės vals­ty­bės, ku­rios yra to­liau nuo Ru­si­jos, – ki­tą po­žiū­rį, di­džio­sios vals­ty­bės, kaip Pran­cū­zi­ja, Vo­kie­ti­ja, – la­biau pra­gma­ti­nį po­žiū­rį. Kol kas, man at­ro­do, pa­vyks­ta su­si­tar­ti, nors dis­ku­si­jos vyks­ta pa­kan­ka­mai ašt­rios.

– Pas­ta­rų­jų rin­ki­mų re­zul­ta­tai pa­ro­dė, kad žmo­nės šia­pus ir ana­pus At­lan­to iš­sa­ko pro­tes­to bal­sus. 2019 me­tais lau­kia nau­ji EP rin­ki­mai. Ar pa­sta­rų­jų me­tų ten­den­ci­jos ga­li per­si­kel­ti ir į šiuos rin­ki­mus?

– Ma­nau, nea­be­jo­ti­nai taip. Pir­mie­ji žings­niai ir ju­dė­ji­mai jau ma­tė­si praė­ju­siuo­se rin­ki­muo­se. Ten­den­ci­jos da­bar stip­rė­ja.

– Koks ar­ti­miau­sias pa­vo­jaus skam­bu­tis ES po „Bre­xit“?

– Vi­si lau­kia rin­ki­mų, kad ir to­je pa­čio­je Pran­cū­zi­jo­je.

Ži­no­me, ko­kią po­zi­ci­ją už­sii­ma Len­ki­ja, Veng­ri­ja. Po to, kai Len­ki­jos prem­je­rė bu­vo iš­si­kvies­ta į Eu­ro­pos Par­la­men­tą ir mo­ko­ma, jos rei­tin­gai su­grį­žus pa­ki­lo aki­vaiz­džiai. Tie pa­tys veng­rai – kai Or­ba­nas (Veng­ri­jos mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Or­ba­nas – red.) pra­dė­jo sta­ty­ti sie­nas nuo pa­bė­gė­lių, jį pa­tį ka­lė prie sie­nos. Po ge­ro pus­me­čio ES vals­ty­bės pa­čios pra­dė­jo sta­ty­ti sie­nas. Prob­le­mų yra daug, rei­kia jas spręs­ti, ieš­kant komp­ro­mi­so.

– Kiek Lie­tu­va šian­dien ga­li jaus­tis sau­giai di­džio­jo­je po­li­ti­nė­je are­no­je?

– Pa­kan­ka­mai sau­giai. Bet ne­ga­li­me už­mig­ti ir gal­vo­ti, kad tai tę­sis ne­ri­bo­tą lai­ką.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Rei­kia svei­ko pro­to įsi­klau­sy­ti, keis­tis, su­vok­ti, kas vyks­ta. Ir re­for­muo­tis, ko ir lin­kė­čiau, kad ES eg­zis­ta­vi­mas bū­tų il­ges­nis“, – sa­ko Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis.

Eu­ro­par­la­men­ta­ras Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis sa­ko, kad nė­ra aiš­kaus su­pra­ti­mo, vie­nin­gos nuo­mo­nės, ko­kia ES tu­ri bū­ti, ko­kia bus atei­ty­je.