
Naujausios
Sauliaus Sondeckio palikimas gyvas
„Lietuvoje neilgai trukus pristigsime tokio lygio inteligentų, koks buvo Saulius Sondeckis“, – įsitikinusi šiaulietė muzikos pedagogė Nijolė Prascevičienė. Prieš metus miręs profesorius S. Sondeckis šiandien gyvas jo mokinių ir bendražygių atmintyje. Trečiadienį, 19 valandą, Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus katedroje, minint S. Sondeckio (1928–2016) pirmąsias mirties metines, jie kviečia į maestro atminimo koncertą.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Inteligento genas
Smuiko pedagogė, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos ir Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuiko klasės mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė ne vieną dešimtmetį bičiuliškai bendravo su legenda. Ji neatsistebi, rodos, nesutalpinamais tame pačiame žmoguje bruožais: kurti pasaulinio lygio kultūros įvykius ir kasdienybės smulkmenas, bendrauti su žymiausiais pasaulio muzikais ir išgyventi dėl to, kas vyksta, pavyzdžiui, televizijos ekrane.
Ne kartą poniai Nijolei teko sukti kalbą apie koncertus, repertuarus nuo kokio nors profesoriaus pamatyto ar išgirsto absurdo. Jis išgyveno, kad Lietuvos vaikai jo nepamatytų, neišgirstų ir nepamanytų, kad taip ir reikėtų gyventi, to siekti.
Kai šiauliečiai prieš kelerius metus ėjo pro Valstybinį Šiaulių dramos teatrą nepastebėdami, kaip keičiamas istorinis teatro fasadas, S. Sondeckis pirmasis iš Vilniaus atsiuntė susirūpinimo laišką: kodėl leidžiama darkyti Šiaulių istoriją, miesto veidą?
N. Prascevičienė žino, kad jis, miesto garbės pilietis, savo gimtiesiems Šiauliams pirmiausia jautė didelę atsakomybę. Kitaip ir negalėjo būti užaugus inteligentų šeimoje.
Jo tėvas Jackus Sondeckis (1893–1989) dirbo Šiaulių miesto burmistru, kurio vadovaujamas miestas užgydė I pasaulinio karo žaizdas, pastatyta daug naujų visuomeninių pastatų, įkurta socialinių, sveikatos apsaugos, švietimo įstaigų, sutvarkyta socialinė globa. Beveik dešimt metų J. Sondeckis prieškariu dirbo ir Šiaulių ligonių kasos direktoriumi, neturtingųjų vaikams pastatė Pageluvio stovyklą. J. Sondeckio vardu yra pavadinta gatvė Šiauliuose.
Kai 2010 metais buvo pasiūlyta Šiaulių menų mokyklai suteikti Sauliaus Sondeckio vardą, jis laiške parašė: „Jūsų pasiūlymas labai garbingas ir brangus, apvainikuojantis visą mano kūrybinę veiklą. Priimu jį“.
„Reikia dirbti. Daug!“
„Svarbiausias maestro bruožas – pagarba kiekvienam sutiktam žmogui. Ir ypatinga pagarba – vaikams, besimokantiems muzikos, net jeigu jie ne genijai“, – pasakojo smuiko mokytoja N. Prascevičienė.
S. Sondeckis labai mėgo bendrauti su vaikais, padėjo jiems eiti muziko keliu.
„Supratau profesorių, nes visi jo anūkai gyvena užsienyje, jis jų ilgėjosi. Džiaugiausi už savo mokinius, nes bendravimas su tokiu žmogumi vaikus augino visai kitokius, brandino ir jų tėvus“, – neabejoja N. Prascevičienė.
Ji mena, kaip profesorius S. Sondeckis kantriai aiškindavo muzikuojančiam vaikui, kad muzika – labai sunkus darbas.
„Jis labai rimtai vaikams sakydavo, kad reikia dirbti. Daug dirbti! Kiekvieną dienelę! Net tada, kai kiti vaikai spardo kamuolį už lango ar kuičiasi smėlio dėžėje. Jis sugebėdavo vaikams išaiškinti, kad tik dirbdamas muzikantas gali tobulėti!“ – mena profesoriaus pamokas N. Prascevičienė.
Smuiko pedagogė taip pat laikosi taisyklės – niekada neturėti atostogų.
„Jeigu porą mėnesių vasarą vaiką paleisi kažkur lakstyti, rugsėjį turėsi vėl viską mokyti nuo ABC. Rankos bus „išgriuvusios“, natos užmirštos, teks ne tobulėti, o kartoti abėcėlę. Muzika – parduotas gyvenimas. Tai žino visi muzikai. Tai žinojo ir profesorius“, – sakė N. Prascevičienė, Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje pati mokiusis groti ir joje dirbanti jau 45-erius metus.
Dešimtmečių draugystė
Pirmą kartą N. Prascevičienė pamatė S. Sondeckį 1-ojoje Šiaulių muzikos mokykloje apie 1960-uosius metus. Trečiokė Nijolė mokėsi smuiko klasėje, bet privalomos buvo ir choro pamokos.
Vyko choro pamoka, kai į klasę įėjo aukštas, dailus, tamsiu kostiumu, baltais baltiniais apsirengęs vyras. Mokytojas Viktoras Jauniškis pristatė, kad tai jo mokinys iš Vilniaus – Saulius Sondeckis.
Kai Nijolė mokėsi Lietuvos muzikos akademijoje, S. Sondeckis dirbo Styginių instrumentų katedros vedėju. Besimokydama šiaulietė buvo subūrusi mieste vaikų orkestrą, su kuriuo labai rimtai pasiruošė konkursui.
„Mes „nušlavėme“ visus pripažintus orkestrus iš Klaipėdos ir Vilniaus, o šiauliečių vaikų atliekamus kūrinius įrašė ir transliavo radijas. Jaučiausi kaip Pelenė, papuolusi į puotą! S. Sondeckiui tai padarė įspūdį“, – su šypsena prisiminė bendravimo pradžią N. Prascevičienė.
Vėliau S. Sondeckis globojo Šiaulių kamerinį orkestrą, kuriame N. Prascevičienė grojo apie 40 metų, dirbo jo administratore, organizuodavo koncertus su žymiais atlikėjais. S. Sondeckis ir pats yra dirigavęs Šiaulių kameriniam orkestrui, ir siūlęs savo pažįstamus dirigentus.
S. Sondeckis bent kartą per mėnesį nesulaukęs N. Prascevičienės skambučio telefonu, su jam būdingu humoru priekaištaudavo, kad Nijolė susiradusi „kitą simpatiją“. N. Prascevičienė žinojo, kad pasitraukus iš aktyvaus muzikinio darbo „kasdienybė pensijoje nėra tokia didelė šventė“.
„Kai nuvažiuodavau į Vilnių, neduok Dieve, neužeisiu! Kokias tris valandas jo bute ataskaita: ar miesto meras rūpinasi muzikais, ar juos palaiko? Kas vyksta miesto kultūros skyriuje? Kokiuose koncertuose, festivaliuose groja šiauliečiai vaikai? Ką jie atlieka?“ – pokalbių temas mena N. Prascevičienė.
Rūpėjo muzikos ateitis
S. Sondeckiui rūpėjo muzikos mokymas Lietuvoje, rūpėjo, kaip jaučiasi muzikos pedagogai.
„Susitikę su Lietuvos muzikos mokytojais dažnai pasiguodžiame, kad praradome užuovėją, atramą, žmogų, kuriam labai rūpėjo muzikinis Lietuvos vaikų lavinimas. Turbūt nėra muzikos mokyklos, kurioje jis nebūtų buvęs nors kartą, nes jam rūpėjo, kokia bus muzikos ateitis Lietuvoje“, – pasakojo N. Prascevičienė.
S. Sondeckis, pasak pedagogės, buvo tikrasis kūrėjas, greta pagalbos ir rūpesčio jauniesiems atlikėjams, muzikos pedagogams, Lietuvai sukūręs tokius muzikos reiškinius, kaip Lietuvos kamerinį orkestrą, garsiąsias „Nakties serenadas“ Palangoje.
Kartą N. Prascevičienė su mokiniais vyko koncertuoti į atokią gyvenvietę, pasikvietė atvykti ir maestro. „Jis atvažiavo, eina į salę, o vietinės močiutės net aikteli: „Žiūrėkit, pats Sondeckis!“
„Tokios situacijos rodo, kad jis buvo žinomas ir brangus ne tik muzikų bendruomenei“, – sakė N. Prascevičienė.
Akys, nudelbtos į grindis
Visavertė S. Sondeckio koncertinė veikla Lietuvoje nutrūko 2004-ųjų birželio mėnesį, Lietuvos vyriausybei likvidavus Lietuvos kamerinį orkestrą, o S. Sondeckį atleidus iš vadovo pareigų. Lietuvos kamerinį orkestrą S. Sondeckis įkūrė 1960 metais ir 44 metus jam vadovo.
Atleidus S. Sondeckį, orkestrui leista toliau egzistuoti, atsirado ir naujas vadovas.
„Kai taip su juo buvo pasielgta, skambinau įtakingiems jo buvusiems mokiniams ir taip bariausi!.. Iki šiol, kai susitinkame su kai kuo Nacionalinės filharmonijos koridoriuose, jie priversti nudelbti akis į grindis“, – sako N. Prascevičienė.
Ji kaip įmanydama stengėsi parodyti, kad S. Sondeckis labai reikalingas muzikai, yra vienas svarbiausių Lietuvos muzikinio pasaulio autoritetų, mokytojų. Užsiminė jam, kad reikia organizuoti jo vardo konkursą jauniesiems muzikams.
„Man gyvam esant mano vardo konkursas?! Mes ilgai kalbėjomės apie tai, kodėl žmogų garbina dažniausiai tik tada, kai jis miręs. Įrodžiau, kad žmogus turi jausti pagarbą tada, kai jis yra gyvas!“ – pasakojo pirmojo tarptautinio Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkurso atsiradimo istoriją 2003 metais N. Prascevičienė.
Tai buvo pirmasis Lietuvoje jaunųjų atlikėjų konkursas, kuriam buvo suteiktas žymaus menininko vardas dar jam esant gyvam. Vėliau šiuo keliu pasekė ir kiti žymūs Lietuvos muzikai suteikdami savo vardą įvairiems konkursams.
Po pirmojo konkurso N. Prascevičienė dar surengė ir dviejų savaičių stovyklą, kurioje buvo apie 200 dalyvių, drauge – ir S. Sondeckis. Buvo organizuotas stovyklos orkestras, kuriam dirigavo pats maestro.
Pirmasis konkursas, kuriame dalyvavo žymūs muzikai, neturėjo jokio finansavimo, nes tada dar nebuvo projektų „mados“.
Smuiko pedagogė, besirengdama konkursui, aplankė turbūt visas Šiaulių parduotuves ir pririnko daugybę prizų jauniesiems atlikėjams – džinsų, sijonukų, kepuraičių, žaislų, saldainių.
Šiemet birželio 12–17 dienomis vyks jau penktasis tarptautinis Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkursas. Pirmasis, kai nebėra S. Sondeckio. Tęstiniam tarptautiniam S. Sondeckio vardo konkursui finansuoti teiktą projektą Kultūros ministerijoje atmetė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Nijolė Prascevičienė įsitikinusi, kad Šiaulių muzikinis gyvenimas be S. Sondeckio įtakos ir globos būtų buvęs žymiai skurdesnis.
Saulių Sondeckį jubiliejaus proga sveikina šiaulietė Rolanda Ginkutė, tarptautinių ir respublikinių premijų, Karalienės Mortos premijos laureatė. Šiandien ji drauge su S. Sondeckio bičiuliu, pasaulinio garso smuikininku profesoriumi Zakharu Bronu (Vokietija) grieš Valdovų rūmuose surengtame atminimo vakare, skirtame S. Sondeckiui atminti. Rytoj, vasario 8 dieną, R. Ginkutė S. Sondeckio atminimui grieš ir Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus katedroje.
Jaunieji Šiaulių smuikininkai atvažiavo pasveikinti Sauliaus Sondeckio su jubiliejumi į jo namus Vilniuje. Pradaręs savo buto duris profesorius juokėsi: „Keturi, penki... dar ne visi?! Tai jūs visą orkestrą į mano namus atvežėt?!“
Šiaulietė smuiko pedagogė Nijolė Prascevičienė ir profesorius Saulius Sondeckis bendravo daugiau nei keturis dešimtmečius.
Saulius Sondeckis matė vaikuose Lietuvos ateitį, ragino vaikus groti, lavintis, daug dirbti.