Suaugusiųjų melas prieš vaikų bejėgiškumą

Suaugusiųjų melas prieš vaikų bejėgiškumą

KO­MEN­TA­RAS

Suau­gu­sių­jų me­las prieš vai­kų be­jė­giš­ku­mą

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Lie­tu­va pa­lai­do­jo ke­tur­me­tį ber­niu­ką. Ne mi­ru­sį nuo vė­žio. Ne nu­žu­dy­tą te­ro­ris­tų. O už­muš­tą mo­ti­nos su­gy­ven­ti­nio.

Li­gą ga­li­ma gy­dy­ti. Te­ro­ris­tų ar žiau­rių sve­ti­mų ban­di­tų ga­li­ma pa­si­sau­go­ti. Bet ko­kio­je si­tua­ci­jo­je at­si­du­ria ma­žas, tik gy­ven­ti pra­de­dan­tis vai­kas, kai te­ro­ris­tas kan­kin­to­jas gy­ve­na ša­lia, kvė­puo­ja tuo pa­čiu oru, iš tos pa­čios lėkš­tės ima duo­nos rie­kę?

Apie tai, ma­tyt, ne­pa­gal­vo­jo nei smur­tau­to­ją ap­klau­sęs bendraklasis po­li­ci­nin­kas, nei vai­ko tei­ses tu­rin­čios gin­ti tar­ny­bos. O apie smur­tą auk­lė­to­jai pra­si­ta­ręs vai­kas ta­po dar di­des­niu mo­ti­nos su­gy­ven­ti­nio prie­šu. Ir jį, pa­si­ju­tęs, kad tu­ri už­nu­ga­rį po­li­ci­jo­je, smur­tau­to­jas ga­lė­jo tal­žy­ti kiek pa­no­rė­jęs. Net už tai, kad neiš­ta­ria skai­čių!

Per­nai po Sa­vie­čių tra­ge­di­jos, kai nuo al­ko­ho­lio iš­pro­tė­jęs jau ir taip ne­la­bai pro­tin­gas tė­vas su­me­tė į šu­li­nį du sa­vo vai­kus, Lie­tu­va bu­vo su­ju­du­si. Ko­kį mė­ne­sį po tra­ge­di­jos sa­vi­val­dy­bė­se vy­ko su­si­rin­ki­mai, dis­ku­tuo­ta, kaip ko­vo­ti prieš smur­tą. Pas­kui vis­kas nu­ri­mo. Vir­šū­nės svars­tė priim­ti ar ne­priim­ti įsta­ty­mą, vi­siš­kai už­drau­džian­tį bet ko­kį smur­tą prieš vai­kus. Vy­res­nio­ji kar­ta pri­si­mi­nė ir pa­ti neu­žau­gu­si be ber­ži­nės ko­šės. Gal kar­tais svei­ka „už­mes­ti“ ne­pak­lus­niam vai­kui...

O tuo tar­pu tūks­tan­čiai aso­cia­lio­se, su­gy­ven­ti­nių šei­mo­se gy­ve­nan­čių vai­kų ir to­liau li­ko ge­rian­čių, amo­ra­lių, ne­tu­rin­čių gė­dos nė są­ži­nės, kar­tais dar ir ne­pro­tin­gų, sa­vo inks­tink­tams be­są­ly­giš­kai pa­klūs­tan­čių suau­gu­sių įkai­tais. Vai­kai troš­ko sau­gu­mo, mei­lės. De­ja, kar­tais ne­gau­na net ska­nes­nio kąs­nio, yra mu­ša­mi, uja­mi. Kur jiems pa­si­skųs­ti? Kur pa­bėg­ti? Kai suau­gu­sie­ji ne­si­ki­ša ar­ba ti­ki suau­gu­sių­jų me­lu.

Tu­rin­tie­ji pri­žiū­rė­ti tas šei­mas tei­si­no­si, jog ne­pa­kan­ka­ma įsta­ty­mi­nė ba­zė.

Po me­tų įvy­ku­si ant­ro­ji tra­ge­di­ja Kė­dai­nių ra­jo­ne tar­si su­sprog­di­no pri­tvin­ku­sį skau­du­lį. Įkan­din jos pa­si­py­lė pra­ne­ši­mai apie smur­tą prieš vai­kus Laz­di­juo­se, Vil­niu­je, Kel­mės ra­jo­ne. De­šimt nu­skriaus­tų vai­kų per vie­ną sa­vait­ga­lį!

Mo­ti­nos su­gy­ven­ti­nio už­muš­to ke­tur­me­čio mir­tis pa­ro­dė, ko­kio mas­to tai pro­ble­ma. Iki šiol sve­ti­mo vai­ko klyks­mui bu­vę abe­jin­gi žmo­nės at­sa­kin­giau ap­si­dai­rė ap­link ir pa­ma­tė, jog Kė­dai­nių tra­ge­di­ja ga­li pa­si­kar­to­ti jo kai­me, jo laip­ti­nė­je, jo mies­te­ly­je.

Apie ri­zi­ką lik­ti kal­toms pa­čioms jau ne­be­gal­vo­ja dar­že­lio auk­lė­to­jos. Drą­siau el­gia­si so­cia­li­nės dar­buo­to­jos. Dėl mo­ki­nio krep­še­lio, ku­rį pra­ras, jei vai­ką iš­veš į vai­kų na­mus ar­ba pas glo­bė­jus, nu­sto­jo dre­bė­ti mo­ky­to­jai. Spon­ta­niš­kai pra­si­ver­žęs pi­lie­tiš­ku­mo jaus­mas tar­si už­lie­jo Lie­tu­vą. Ir ne­rei­kė­jo nė griež­tes­nių įsta­ty­mų!

Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis pa­si­py­lę pra­ne­ši­mai apie smur­tą prieš vai­kus at­vė­rė skau­džius ne tik ma­žy­lių , bet ir jų mo­ti­nų gy­ve­ni­mus.

Po­li­ci­jos su­ves­ti­nė­se do­mi­nuo­jan­tis nu­si­kal­ti­mas – smur­tas ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je. Daž­niau­siai vy­rai smur­tau­ja prieš sa­vo žmo­nas, su­gy­ven­ti­nes, sa­vo tė­vus ir mo­ti­nas.

An­tai Dang­vie­tuo­se su­muš­tų ber­niu­kų mo­ti­na ši­lu­mos ieš­ko­jo teis­to smur­tau­to­jo glė­by­je.

Šau­kė­niš­kė į sa­vo gy­ve­ni­mą įsi­lei­do ka­lė­ji­me at­sė­dė­ju­sį žmog­žu­dį. O tas, užuo­t pa­ro­dęs dė­kin­gu­mą, ją pri­mu­šė už tai, kad lau­kia­si ket­vir­to vai­ko.

Ar griež­tes­nis įsta­ty­mas dėl smur­to prieš vai­kus pa­keis mo­te­rų men­ta­li­te­tą? Ar jos iš­moks at­skir­ti grū­dus nuo pe­lų? Ar ir to­liau puls į vi­so­kiau­sio plau­ko niek­šų glė­bį – vi­siš­kai de­val­vuo­da­mos mo­ti­nos var­dą ir gar­bę?

Skai­tant po­li­ci­jos pra­ne­ši­mus su­si­da­ro įspū­dis, kad kai ku­rios mo­te­rys ne­tu­ri nei mo­te­riš­ku­mo, nei mo­ti­nos ins­tink­to. Kai vyks­ta konf­lik­tai šei­mo­je, kar­tais jos pri­pu­čia dau­giau pro­mi­lių ne­gu vy­rai.

Ar ga­li­me jas kal­tin­ti?

Lai­mė tiems, ku­riems Die­vas da­vė tvir­tą va­lią, svei­ką nuo­vo­ką, at­sa­ko­my­bės jaus­mą ir darbš­tu­mą. Kai kam šias sa­vy­bes gal­būt išug­dė tė­vai. Vy­res­nio­ji kar­ta ne­ži­no­jo, kas tai yra ne­tu­rė­ti so­cia­li­nių įgū­džių, mo­kė­ti tik gim­dy­ti vai­kus, bet ne­mo­kė­ti jų au­gin­ti.

Aso­cia­lio­mis va­di­na­mos mo­te­rys su mo­ti­nos pie­nu to ne­ga­vo. Ir nie­kas neįk­rė­tė nei pa­rei­gos jaus­mo, nei iš­min­ties. Yra vi­suo­me­nės da­lis, ku­riai nuo­la­tos rei­kia pri­žiū­rė­to­jo. Tik aky­lai ste­bi­mi jie pra­de­da ne tik dau­gin­tis, bet dar praus­ti ir val­gy­din­ti vai­kus, rū­pin­tis, kad jiems už­tek­tų duo­nos ir dra­bu­žių.

Tai­gi, iš pri­gim­ties jie lais­vi. Nep­rik­lau­so­ma Lie­tu­va jiems dar pri­dė­jo lais­vės. Nie­kas ne­va­rė dirb­ti, kaip va­ry­da­vo ta­ry­bi­niais lai­kais. Kai ne­dir­bi dar gau­ni ir pa­šal­pą.

Lais­vė są­mo­nin­guo­sius pri­ver­tė la­bai steng­tis ir kon­ku­ruo­ti. O silp­nie­siems lei­do deg­ra­duo­ti.

Glo­bė­jų rei­kia ne tik skriau­džia­miems vai­kams, bet ir jų mo­ti­noms. Rei­kia mo­ti­nos ir vai­ko na­mų, ku­riuo­se pri­žiū­ri­mos so­cia­li­nių dar­buo­to­jų mo­ti­nos pa­čios rū­pin­tų­si vai­kais, tie­siog mo­ky­tų­si tai da­ry­ti. O tė­vai dirb­tų ir iš­lai­ky­tų sa­vo vai­kus. Ir ne­rei­kė­tų glo­bė­jams mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mų. Da­bar deg­ra­da­vę tė­vai vi­siš­kai at­lei­džia­mi nuo at­sa­ko­my­bės, ga­li to­liau šlais­ty­tis ir vė­jais leis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą.

Po Kė­dai­nių tra­ge­di­jos pa­si­kar­to­ji­mo ins­ti­tu­ci­jos iš kar­to pai­ma vai­kus iš šei­mų, ku­rio­se jie pa­ty­rė smur­tą. Tai pa­gir­ti­na, nes iš­ven­gia­ma di­des­nės tra­ge­di­jos, iki ku­rios gal­būt be­bu­vo li­kęs tik vie­nas žings­nis. Ta­čiau kur veš vai­kus, kai vi­siš­kai ne­be­liks vai­kų na­mų? Bu­din­čiais glo­bė­jais su­tin­ka bū­ti tik vie­nas ki­tas.

Ar neat­si­ras glo­bė­jų, ku­rie sve­ti­mus vai­kus pri­glaus tik dėl pi­ni­gų? Gal­būt jie ne­muš glo­bo­ti­nių? Bet var­gu ar my­lės taip, kaip my­li sa­vo vai­kus? Ar ša­lia tik­rų­jų glo­bė­jų vai­kų gy­ve­nan­tys glo­bo­ti­niai ne­jaus sa­vo­tiš­kos disk­ri­mi­na­ci­jos?

Ky­la daug klau­si­mų. To­dėl ne­rei­kė­tų taip stai­ga im­ti ir nai­kin­ti pa­to­gius, mo­der­niai su­tvar­ky­tus vai­kų na­mus. Ko­dėl ne­ga­li eg­zis­tuo­ti dvi ins­ti­tu­ci­jos? Juo­lab kad pro­ble­mos mas­tas – tik­rai di­de­lis. Ar bū­ti­na sek­ti ki­tų vals­ty­bių pa­vyz­džiu? Kiek­vie­no­je vals­ty­bė­je sa­va tvar­ka, sa­vos tra­di­ci­jos ir sa­vo­tiš­kas žmo­nių men­ta­li­te­tas.

Ne­se­niai te­ko bend­rau­ti su mo­te­ri­mi, glo­bo­jan­čia tris sve­ti­mus vai­kus. Pen­ke­rių me­tų glo­bo­ti­nis žy­miai ma­žes­nis už tre­jų me­tų jos pa­čios sū­nų. Užs­kur­dęs vai­kas glaus­to­si lyg ka­čiu­kas, glo­bė­ją va­di­na ma­ma ir vis lau­kia pa­tvir­ti­ni­mo, kad tik­rai yra my­li­mas. Kai prieš ke­lis mė­ne­sius at­va­žia­vo į nau­juo­sius na­mus, ma­žy­lis ste­bė­jo­si, kad tik­rai ga­li­ma vis­ko val­gy­ti, kiek tik no­ri.

Kas­dien te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne bė­gan­čios ei­lu­tės ra­gi­na ne­ty­lė­ti, pra­neš­ti apie skriau­džia­mus vai­kus ir smur­tą ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je. Nuo­lat ska­ti­na­mas pi­lie­tiš­ku­mas gal­būt iš­gel­bės ne vie­no vai­ko gy­vy­bę.

Jei­gu  per ke­lis mė­ne­sius vėl ne­pa­mir­ši­me Kė­dai­nių tra­ge­di­jos, gal­būt pa­vyks iš­veng­ti vaik­žu­džių tau­tos var­do. Ar neuž­ten­ka to, kad pir­mau­ja­me sa­vi­žu­dy­bė­mis ir iš­ge­ria­mo al­ko­ho­lio lit­rais?