Naujausios
Šiauliai atsisveikina su miesto epocha ir legenda
Vakar amžinybėn iškeliavo Šiaulių miesto garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė. Praėjusių metų gegužės 31 dieną jai sukako 104 metai. G. Venclauskaitė buvo tapusi Šiaulių miesto simboliu, optimizmo, aštraus proto pavyzdžiu, tikrąja miesto legenda. Šiandien Šiaulių miesto taryba spręs, ar G. Venclauskaitė amžinojo poilsio galės atgulti šalia savo tėvo – pirmojo Šiaulių miesto burmistro Kazimiero Venclauskio.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Kertiniai asmenybės akmenys
„Didelė netektis. Ji buvo mūsų didžiulė globėja, mecenatė. Jos palaikymas, šviesūs žodžiai, mintys darė didelį įspūdį. Be jokios abejonės, tai buvo didelis žmogus, labai šviesi asmenybė. Manau, kad tokių žmonių Šiauliuose mes nebeturime, arba juos reikėtų skaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai – žmogus, kuris matė istorines epochas. Ir visada išliko žmogiška, jautri, sąžininga sau ir kitiems“, – vakar sakė Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza.
R. Balzai visuomet imponavo G. Venclauskaitės protas, labai konkretūs ir greiti sprendimai, sugebėjimas greitai rasti išeitį. Žavėjo jos gebėjimas jungti istorinę atmintį su dabartiniu gyvenimu: G. Venclauskaitė nuo politinės aktualijos galėdavo pereiti į A. Smetonos laikų įvykius, palyginti klaidas tarpukariu ir šiandien. Ji sugebėdavo vienyti, sujungti ir padaryti bendrą išvadą.
R. Balza ir G. Venclauskaitė gimę tą pačią dieną – gegužės 31-ąją. Daugelį metų gimtadienio proga sveikindavo vienas kitą, tai buvo proga pasimatyti, pasikalbėti.
Muziejininkai nuolat aplankydavo G. Venclauskaitę, ji buvo muziejaus bičiulė ir garbės mecenatė.
Vienas iš muziejaus filialų yra įsikūręs seserų Danutės ir Gražbylės Venclauskaičių dovanotame tėvų name Vytauto gatvėje. Šiuo metu vyksta Venclauskių namo restauracija.
„Gaila, kad Gražbylė nesulaukė restauracijos pabaigos. Taip tikėjomės, kad jai pavyks pamatyti interjerus, kuriuos ji matė augdama šiuose namuose“, – sakė R. Balza.
Muziejus kaupė visą medžiagą, kurią G. Venclauskaitė dovanodavo, perduodavo: „Bet ji buvo žmogus, kuris nemėgo archyvuoti. Ji nebuvo prisirišusi nei prie archyvo, nei prie daiktų. Jai daiktai buvo svarbūs tik tiek, kiek jai tarnavo. Ji gerbė ir mylėjo žmones, bet ne daiktus. Gebėjimas padėti kitiems, atjauta, dorumas, sąžiningumas buvo jos kertiniai asmenybės akmenys.“
Paskutinis G. Venclauskaitės noras buvo amžino poilsio atgulti šalia savo tėvo Kazimiero Venclauskio nebeveikiančiose senosiose Šiaulių kapinėse.
R. Balza kalbėjo su miesto vadovais, kad išimties tvarka būtų galima išpildyti velionės valią. Klausimas įtrauktas į Tarybos darbotvarkę – šiandien sprendimą turės priimti politikai
„Būtų neetiška neišpildyti jos paskutinės valios“, – sakė R. Balza.
Vydūno krikšto dukra
Praėjusių metų lapkričio 29 dieną G. Venclauskaitė iš ekrano sveikino Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusio renginio „Vydūnas Lietuvai ir Šiauliams“ dalyvius. Vydūnas buvo G. Venclauskaitės krikšto tėvas, bendravo su jos mama Stanislava Jakševičiūte-Venclauskiene.
G. Venclauskaitė renginio dalyviams linkėjo visuomeniškumo, pasakojo apie savo krikštynas ir net uždainavo, prisimindama, kaip šeimos augintiniai sveikino grįžusiuosius iš bažnyčios.
Šį įrašą parengė Vydūno draugijos narė Jurgita Gedminienė, praėjusių metų rudenį intensyviai bendravusi su G. Venclauskaite. Pastarąjį kartą ji Šiaulių miesto garbės pilietę lankė ir sveikino Kalėdų antrą dieną.
Norėdama įrašyti G. Venclauskaitės mintis, populiarinti Vydūno atminimą, J. Gedminienė porą savaičių kone kasdien lankėsi pas Vydūno krikšto dukrą.
„Ji sakydavo, kad aš jai duodu energijos ir galiu ateiti, – vakar sakė J. Gedminienė. – G. Venclauskaitė man paliko racionalios, protingos, įžvalgios, aštraus proto, greitos orientacijos asmenybės įspūdį.“
G. Venclauskaitė buvo ir vyriausia Lietuvos skautė, padėjo atkurti Šiaulių skautų organizaciją po nepriklausomybės atkūrimo.
„Mes juokaudavome, kad skautu galima tapti nuo 6 iki 100 metų, bet dabar, kai turime vyresnę skautę, pakėlėme kartelę – nuo 6 iki 106 metų“, – „Šiaulių kraštui“ yra sakęs Šiaulių skautų tunto vadovas Sergejus Staponkus.
Išskirtiniai gimtadieniai
Praėjusių metų gegužės 31 dieną 104-ąjį gimtadienį minėjusi G. Venclauskaitė, kaip ir kasmet, sulaukė gausių sveikinimų. Tarp sveikintojų buvo artimieji, miesto Savivaldybės atstovai, muziejininkai, teisininkai.
Dėmesio ir sveikinimų per gimtadienius garbės pilietė sulaukdavo kasmet. Sukakus 103 metams, juokavo, kad laikas iki 100 metų skriejo greitai, o vėliau – sulėtėjo: „Šimtas metų nėra daug, visi sulauksite!“ Linkėjo nebijoti imti gerų pavyzdžių: ji pati niekada nesigėdijo pasimokyti, jei matydavo, kad žmogus geriau dirba.
„Sūdna diena, kiek sveikintojų, kiek gėlių“, – taip 102-ojo gimtadienio proga sveikintojus namuose pasitiko sukaktuvininkė. Tuometiniam Šiaulių miesto merui ji užrašė savo krikštatėvio Vydūno knygą ir užsiminė, kad labai norėtų, jog bulvare atsirastų paminklas šiam iškiliam žmogui.
Per 101-ąjį gimtadienį G. Venclauskaitė Šiaulius stebėjo per proginio autobuso langą.
„Matau daug apkūnių žmonių mieste. Matyt, visi tingi judėti“, – svarstė. Ilgus metus kasdienis G. Venclauskaitės ritualas buvo pereiti bulvaru. Po šimtmečio dažniau rinkdavosi S. Daukanto gatvę, kurioje gyveno.
Dar viena G. Venclauskaitės aistra buvo šokoladas. Juokaudavo, kad jos valgis buvo visai nevydūniškas: nemėgdavo nei vaisių, nei daržovių.
Ypatingai buvo paminėtas G. Venclauskaitės 100-asis gimtadienis Ch. Frenkelio viloje. Gimtadienio išvakarėse jubiliatė buvo valandai pakeitusi merą.
„Gražbylė – asmuo, kuris slepia savyje daug paslapčių. Tai – ištisa epocha. Du pasauliniai karai, dvi nepriklausomybės – viskas atsispindi šiame asmenyje“, – sakė miesto garbės pilietis, menotyrininkas Vytenis Rimkus.
„Jūsų ilgaamžiškumo paslaptis – ne šokoladas, o meilė ir gerumas“, – per 100-mečio jubiliejų kalbėjo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
Be ilgo gyvenimo recepto
G. Venclauskaitė – žymaus Lietuvos teisininko, advokato, pirmojo Šiaulių miesto burmistro Kazimiero Venclauskio ir aktorės, režisierės, visuomenės ir kultūros veikėjos Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės dukra.
2013 metais Vilniaus rotušėje „Respublikos nacionalinių vertybių“ apdovanojimuose skulptoriaus Viktoro Tunkevičiaus statulėlę „Šakelė“, skirtą filantropei, užauginusiai, išauklėjusiai, išmokslinusiai 100 augintinių, atsiėmė duktė G. Venclauskaitė.
Į šiuos apdovanojimus G. Venclauskaitę lydėjo ir „Šiaulių krašto“ žurnalistai. Po renginio laureatės dukra džiaugėsi, kad buvo įvertintas mamos triūsas, atsidavimas.
„Renginyje buvo verta dalyvauti vien dėl jūsų“, – sakė šventės dalyviai, gyrę G. Venclauskaitę už energiją. „Nesuprantu, kodėl aš žmonėms atrodau išskirtinė“, – su jai būdingu humoru pečiais tąkart gūžtelėjo ponia Gražbylė.
2013 metų Vasario 16-ąją Prezidentė Dalia Grybauskaitė G. Venclauskaitei įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.
Po apdovanojimo Šiaulių miesto savivaldybėje pagerbta G. Venclauskaitė buvo kukli: „Gal mane be reikalo apdovanojo...“
Susitikime ji sakė vis dar sulaukianti klausimų, kodėl 1991 metais Šiaulių miestui dovanojo tėvų namus Vytauto gatvėje. „Žinote, pirštinių atsisakyti sunkiau negu man to namo“, – tuomet paaiškino ponia Gražbylė ir priminė tėvo norą įkurti miesto muziejų.
G. Venclauskaitės biografijoje – ne vienas įvertinimas ar apdovanojimas. Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais G. Venclauskaitei ir seseriai Danutei buvo suteiktas Pasaulio teisuolio vardas. 2000 metų balandžio 28 dieną motina S. Venclauskienė, sesuo D. Venclauskaitė (po mirties) ir G. Venclauskaitė buvo apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
47 metus G. Venclauskaitė dirbo advokate.
„Neturiu aš jokio ilgo gyvenimo recepto. Mano tėvas taip sakė: iki 70 metų reikia dirbti – aš taip ir dirbau. Po to penkerius metus reikia reikalus tvarkyti, o paskui ... (išraiškingai pasižiūri aukštyn). Taip aš nuo septyniasdešimt penkerių ir laukiu, ko galiu sulaukti“, – „Šiaulių kraštui“ yra sakiusi G. Venclauskaitė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Gražbylė Venclauskaitė buvo aštraus proto, taiklaus humoro, optimizmo, sąžiningumo, paprastumo pavyzdys.
Per 100-ąjį jubiliejųį Ch. Frenkelio vilos salėje Gražbylė Venclauskaitė buvo pasitikta plojimais.
Šviesaus atminimo buvusių Šiaulių miesto burmistrų vaikai: Šiaulių miesto garbės piliečiai Saulius Sondeckis ir Gražbylė Venclauskaitė. „G. Venclauskaitė, kai po karo mūsų šeimai buvo labai sunku, neprašoma skyrė mano seseriai stipendiją, kad galėtų baigti universitetą,“ – „Šiaulių kraštui“ yra sakęs S. Sondeckis.
Redakcijos archyvo nuotr.
Gražbylė Venclauskaitė buvo vyriausia Lietuvos skautė. 2012 metais jai įteiktas Lelijos ordinas už nuopelnus Lietuvos skautijai ir skautiškam judėjimui.
2013 metais Gražbylė Venclauskaitė buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Pasiūlymą apdovanoti G. Venclauskaitę, kuri visą gyvenimą tarnavo gimtajam Šiaulių miestui, savo veikloje vadovavosi įstatymu ir sąžine, teikė Savivaldybė.
Gražbylė Venclauskaitė visada buvo jauna savo siela ir širdimi.
Šiaulių miesto garbės pilietės Gražbylės Venclauskaitės 100-asis gimtadienis buvo paminėtas ypatingai. Gimtadienio išvakarėse jubiliatė buvo valandai pakeitusi merą ir vadovavo miestui. „Buvote vyriausia pasaulio merė“, – tąkart sakė Justinas Sartauskas ir įteikė jubiliatei šokoladinį tortą, puoštą užrašu „Gražbylei 100“.
