
Naujausios
Šiukšlių versle – mafijos pamokos
Lietuvoje šiuo metu rengiamasi esminiams atliekų verslo pokyčiams. Aišku, kad rinkliava atliekų turėtojams brangs. Kas pasiims iš šio verslo gardžiausią kąsnį, ar įsikiš Interpolas? Sicilijos mafijos tradicijos ateina ir į Lietuvą?
Apie atliekų verslo pavojus ir pokyčius „Šiaulių kraštas“ kalbėjosi su buvusiu aplinkos ministru, Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nariu Valentinu MAZURONIU.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
– Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (ŠRATC) prašo savivaldybių didinti rinkliavos mokestį, bet Šiaulių rajono tarybos nariai, apsilankę Aukštrakių sąvartyne, pamatė, kad yra resursų kainą ne didinti, o net mažinti. Kodėl pastaruoju metu vyksta bruzdėjimai atliekų versle?
– Pagal europines direktyvas reikia mažinti atliekų vežimą į sąvartynus, o viską, kas įmanoma – perdirbti. Į sąvartynus 2030 metais atliekų jau turėtų beveik nebepatekti.
Vienas iš planuojamų žingsnių – prevencija, kad kuo mažiau atliekų susidarytų. Kitas būdas – plastiko, popieriaus atliekų perdirbimas. Iš to, ko nebeįmanoma perdirbti, reikės gaminti energiją, tai yra atliekas sudeginti. Tačiau su deginimu atsiranda problemų: kur dėti pelenus, tam tikras išsiskyrusias medžiagas.
Europinė atliekų tvarkymo tendencija būtų šie išvardyti žingsniai, tačiau pigiausias atliekų tvarkymo būdas išlieka vežti atliekas į sąvartynus.
Norint, kad būtų rūšiuojamos ir perdirbamos atliekos, turi būti sukurtos tokios ekonominės sąlygos, kad atliekas perdirbti apsimokėtų labiau, nei vežti į sąvartynus.
– Apsilankę Aukštrakių sąvartyne matėme kalnus perdirbti tinkamų atliekų. ŠRATC atstovai teigia, kad tos atliekos bus užkastos sąvartyne, o politikams kilo abejonių, ar jos negali būti išvežtos perdirbti ir kažkas, galimai, gali siekti „užsidirbti individualiai“. Ką jūs manote?
– Lietuvoje veikia dešimt regionų atliekų tvarkymo centrų, kuriuos valdo savivaldybės. Centrai yra savivaldybių įmonės, o realiai būtent valstybė prisiima europinio lygio įsipareigojimus mažinti atliekų srautus į sąvartynus. Būtent valstybė gavo pinigus ir vargais negalais pastatė mechaninio atliekų rūšiavimo gamyklas, o atliekų tvarkymo procesas vyksta centruose, kurie yra valstybei nepavaldūs!
Juos valdo penkios, šešios ar septynios savivaldybės, jie yra sunkiai valdomi arba tiesiog nevaldomi. To pavyzdys yra ir ŠRATC. Atsiveria plyšys, kuris visus šiuos procesus stumia į aklagatvį, žinant, kad atliekos – didžiuliai pinigai.
– Teko girdėti pasisakymų, kad Lietuvos atliekų srityje neva kuriama mafijinė struktūra, vyksta arši kova dėl minėtų pinigų, pelno. Ar girdėjote?
– Nežinau, ar tai mafijinė struktūra, bet kad toje sistemoje yra gaunančių pelno ne visai švariais būdais... Situacija šiandien Lietuvos atliekų tvarkymo srityje iš tikrųjų yra sudėtinga.
Su Aplinkos ministerija kalbama apie tai, kad Europos Parlamente reikia organizuoti konferenciją, nes yra problemų dėl pakuočių perdirbimo. Jos „perdirbamos“ popieriuose.
– Dokumentai yra, kad atliekos perdirbtos, o iš tikrųjų ne?
– Importuotojai ar kiti pakuotėse parduodamų prekių proceso dalyviai pakuotes gali sutvarkyti dviem būdais: mokėdami tam tikrą pinigų sumą valstybei ir tada valstybė tvarko pakuočių atliekas, arba tai gali daryti patys, sudarydami sutartis su įmonėmis, kurios sutinka pakuočių atliekas perdirbti.
Tačiau yra nemažai faktų, kad kai kurios įmonės turi „popierius“, kad perdirbo pakuočių atliekas, bet iš tikrųjų tai nepadaryta. Paimti pinigai už perdirbimą, sutvarkyti dokumentai, bet iš tikrųjų „vaikšto“ tik pinigai ir popieriai, o ne atliekos perdirbamos.
Beje, pinigai bei popieriai „vaikšto“ tarp Europos Sąjungos valstybių ir mūsų aplinkosaugininkams, teisėsaugai kyla didelių problemų tuos procesus sukontroliuoti.
– Kaip tai vyksta?
– Pavyzdžiui, N įmonė Lietuvoje už mokestį priėmė atliekas perdirbti. Įmonės dokumentai rodo, kad atliekas įmonė perdirbti išvežė į Lenkiją ir turi iš lenkų įmonės pažymą, kad lenkų firma tas atliekas perdirba. Bet pažyma viskas ir baigiasi.
Mūsų aplinkosaugininkai ir teisėsaugininkai negali patikrinti lenkų įmonių, o lenkų įmonė jokio perdirbimo nerodo Lenkijos kontroliuojančioms institucijoms. Uždaras didžiulis procesas, todėl Europos Parlamente yra tariamasi, kad Interpolas juose dalyvautų.
Europos Sąjungoje, pavyzdžiui, dėl pavojingų atliekų yra bendras registras: visą tų atliekų judėjimą galima kontroliuoti. O pakuočių atliekų perdirbime tokio registro nėra, atsiranda didelės galimybės piktnaudžiauti.
– Šiaulių rajono tarybos nariams lankantis Aukštrakių sąvartyne matėsi krūvos išrūšiuotų ir jau supresuotų pakuočių. ŠRATC atstovai teigė, kad jos bus užkastos sąvartyne. Ar gali būti jūsų minėta situacija, kai „vaikšto“ tik pinigai ir dokumentai?
– Konkrečios situacijos negaliu vertinti, nes ten tuo metu nebuvau, bet tokie procesai vyksta ir Lietuvos viduje, ir tarp Europos Sąjungos valstybių.
Aplinkosaugininkai man pasakojo, kad atliko patikrinimus: dokumentai rodo, kad vienoje įmonėje yra priimtas tam tikras skaičius tonų atliekų. Jie nuvyksta į atliekas priėmusią įmonę patikrinti, bet jiems sako, kad atliekos jau išvežtos perdirbti. Aplinkosaugininkai tikrina, bet ir toje nėra jokių atvežtų atliekų. Ir tada aplinkosaugininkams yra paaiškinama, kad kelyje tarp abiejų įmonių sugedo automobilis... Tada bandoma ieškoti to sugedusio automobilio, bet jo kelyje tarp šių įmonių nėra. Anekdotiniai pasakojimai, kurie rodo, koks pinigų ir popierių „žaidimas“ vyksta.
– Kodėl naudinga užkasti, pavyzdžiui, pakuočių atliekas sąvartyne, o ne perdirbti, jeigu yra pastatyti veikiantys perdirbimo įrenginiai?
– Paskaičiuokite: įmonė gauna pinigus, bet neturi išlaidų. Jeigu įmonė imsis perdirbti pakuočių atliekas, padangas ar kitokias atliekas, ji dėl perdirbimo turės išlaidų. O dabar atliekos užkasamos sąvartyne, „galai sukišti“ po žeme.
– Priimant į sąvartynus išrūšiuotas atliekas reikia, kad kažkas praleistų pro sąvartyno vartus, užsimerktų, nepamatytų, leistų užkasti? Kaip galima išskaidrinti regioninių atliekų tvarkymo centrų veiklą?
– Manau, kad reikia, jog jie būtų pavaldūs Vyriausybės įgaliotai institucijai – Aplinkos ministerijai.
Būdamas ministru buvau susidūręs su šių centrų statybiniais reikalais, kai statė mechaninio rūšiavimo įrenginius. Didžiuliai pinigai iš Europos buvo skirti – per 400 milijonų litų, bet pradėjo vykti įvairių dalykų. Pasikviečiau į ministeriją centrų vadovus, pagrasinau, kad ministerija pinigų neduos, o jie sėdi ramūs ir svarsto, gal ir nereikia tų pinigų? Gal jie vėliau patys pasistatys... Supratau, kad buvo didžiulis noras nestatyti tų įrenginių iš europinių pinigų, o imti patiems kreditus iš bankų ir statyti už kreditus.
Kita vertus, kaip čia labai diplomatiškai pasakius... Regiono atliekų tvarkymo centro direktorius atranda gerus santykius su kelių savivaldybių merais, kurių kaip dalininkų balsų užtenka sprendimams priimti.
– Ar tai liečia ir ŠRATC?
– Pradiniame projekte mechaninio rūšiavimo gamyklai turėjo būti skirta per 50 milijonų litų, bet jie neparengė programų, nespėjo į grafikus. Galiausiai jie padarė kitokį variantą, ir Aplinkos ministerija nubraukė pusę pinigų. Ir už pusę planuotos sumos ŠRATC pastatė žymiai prastesnį, patį primityviausią įrenginio variantą.
– Kuo jis prastesnis?
– Duoda pinigų pirkti mersedesą, o tu nusiperki tarybinį žiguliuką.
Atliekų tvarkymo sistema sukuria prielaidas neaiškumui, neskaidrumui ir tam tikrų interesų ar atskirų savivaldybių lobistiniams sprendimams.
– Ar ministerijoje, kai buvote aplinkos ministru, teko sutikti atliekų tvarkytojų lobistų su portfeliukais?
– Lobistams ministerijoje nebuvo prasmės stovėti su portfeliukais, nes regionų atliekų tvarkymo centrai yra nepavaldūs ministerijai.
Jeigu valstybėje nėra aiškios jų valdymo schemos, prasideda žaidimai, kuriuos lemia santykiai tarp savivaldybių, jų sugebėjimas ar nesugebėjimas susitarti. Argi ne keista, kad vieniems rajonams toli sąvartynas, o kitiems arčiau ir nuo to priklauso rinkliavos už atliekų tvarkymą dydis. Pagal tokią logiką ir elektra turėtų kainuoti visiems skirtingai, nes kabelių ilgis taip pat skirtingas.
Atliekų tvarkymo struktūra Lietuvoje turi neabejotinai keistis, turi būti vykdoma valstybinė politika, klausimai sprendžiami valstybiniu lygiu, o šiandien Lietuvoje turime prikūrę tokių „taškų“, kurių kiekvienas valdomas pagal savo taisykles ir žaidimus.
Atliekų tvarkymas yra neabejotinai labai dideli pinigai. Visa tai kuo greičiau ir kiečiau reikia perimti į valstybės rankas.
– Leiskite pajuokauti, o šiukšlių verslą valdantys Sicilijos krikštatėviai pagal ką apskaičiuoja mokestį už atliekas?
– Manau, kad ne skaičiuoja, o tiesiog pasako – kaina bus tokia.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr,
Buvęs aplinkos ministras europarlamentaras Valentinas Mazuronis atskleidė, kas vyksta atliekų tvarkymo versle, kurį „suprasti“ prašoma net Interpolo pagalbos.
Europarlamentaras Valentinas Mazuronis mano, kad regioninius atliekų tvarkymo centrus turėtų valdyti Aplinkos ministerija, o ne savivaldybės.
Redakcijos archyvo nuotr.
Ką „veikia“ išrūšiuotos ir supresuotos pakuočių atliekos ŠRATC administruojamame Aukštrakių sąvartyne? Ar, pasak buvusio aplinkos ministro Valentino Mazuronio, „suvaikščiojo tik pinigai ir popieriai“, o vietoj perdirbimo atliekos bus užkastos, o pinigai, sumokėti už perdirbimą, dings lietuviškų „Sicilijos krikštatėvių“ kišenėse?