Paveikslas pasakoja šeimos istoriją

Paveikslas pa­sa­ko­ja šei­mos is­to­ri­ją

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Chai­mo Fren­ke­lio vi­los val­go­mo­je sa­lė­je eks­po­nuo­ja­mas iš­skir­ti­nio dy­džio (220x195,5 cm) Kel­mės dva­ri­nin­kų Gru­ževs­kių šei­mos po­rtre­tas, nu­ta­py­tas apie 1825 me­tus. Pa­veiks­las res­tau­ruo­tas be­veik de­šimt­me­tį.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Su­dė­tin­gas dar­bas

Chai­mo Fren­ke­lio vi­los eks­po­zi­ci­ją „Pro­vin­ci­jos dva­ras“ pa­veiks­las pa­pil­dė ru­de­nį. Nuo 2007-ųjų jis bu­vo res­tau­ruo­ja­mas Pra­no Gu­dy­no res­tau­ra­vi­mo cent­re Vil­niu­je.

Res­tau­ra­vi­mo dar­bai tru­ko il­gai, nes pa­veiks­las bu­vo la­bai pa­žeis­tas: dro­bė stip­riai de­for­muo­ta, pa­ru­da­vu­si, dė­mė­ta, vie­to­mis lo­py­ta. Sus­kai­čiuo­ta per 100 sky­lu­čių, įplė­ši­mų, pra­dū­ri­mų. Port­re­to pa­vir­šius dėl pa­gel­tu­sio la­ko ir ne­šva­ru­mų bu­vo pa­tam­sė­jęs, iš­tru­pė­jęs be­veik treč­da­lis ta­py­bos sluoks­nio.

„Auš­ros“ mu­zie­jaus Res­tau­ra­vi­mo cent­ro va­do­vė Vi­ta And­ru­lie­nė sa­ko, kad prie šio pa­veiks­lo plu­šė­jo ne vie­nas žmo­gus. Pag­rin­di­nius res­tau­ra­vi­mo dar­bus at­li­ko Žy­man­tė Kas­pe­ra­vi­čie­nė. Bu­vo at­lik­ti ir bio­lo­gi­niai, che­mi­niai ty­ri­mai, be to, pa­veiks­lą ty­ri­nė­jo me­no­ty­ri­nin­kai.

Vie­na iš ver­si­jų, kad dai­li­nin­kas pa­veiks­le įam­ži­no krikš­ty­nas. Pa­veiks­lo au­to­rius ne­ži­no­mas. Se­no­sio­se mu­zie­jaus kny­go­se bu­vo įvar­dy­ta, kad jį nu­ta­pė Juo­za­pas Peš­ka (1767–1831).

„Bet ši ver­si­ja bu­vo at­mes­ta: tuo lai­ko­tar­piu jis jau ne­gy­ve­no Lie­tu­vo­je, be to, tai – ne jo brai­žas. Šio pa­veiks­lo dai­li­nin­kas nė­ra la­bai pro­fe­sio­na­lus“, – sa­ko V. And­ru­lie­nė.

Pa­veiks­las dy­džiu pra­noks­ta ki­tus mu­zie­jaus eks­po­na­tus. Dėl iš­skir­ti­nių mat­me­nų jį ne iš kar­to pa­vy­ko par­si­vež­ti iš Vil­niaus.

Šei­mos na­riai

Port­re­tas Kel­mės dva­ro sa­lo­ne ka­bė­jo dau­giau nei 100 me­tų. Į „Auš­ros“ mu­zie­jų pa­te­ko 1940 me­tais, re­gist­ruo­jant ir ap­ra­šant dva­ruo­se li­ku­sias ver­ty­bes.

Mu­zie­jaus Is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja Jo­vi­ta Vi­li­mai­tie­nė sa­ko, kad lan­ky­to­jams įspū­dį da­ro ir po­rtre­to dy­dis, ir įtai­gu­mas, gy­vai ir įdė­miai į žiū­ro­vą žvel­gian­čios de­šimt po­rų akių.

„Lie­tu­vos ir Len­ki­jos dva­ruo­se to­kių di­de­lių sa­vo for­ma­tu ir as­me­nų skai­čiu­mi po­rtre­tų ne­bu­vo daug. Daž­niau­siai vy­ra­vo 2–5 as­me­nys, sie­ja­mi šei­mos, gi­mi­nys­tės ry­šiais. Na­tū­ra­lu – to­kį di­de­lį po­rtre­tą nu­ta­py­ti rei­kė­jo ir dau­giau lė­šų, ir po­zuo­jan­čių as­me­nų kant­ry­bės“, – sa­ko J. Vi­li­mai­tie­nė.

Žvel­giant į paveikslą pir­miau­sia žvilgs­nis už­kliū­va už Jo­kū­bo Er­nes­to Gru­ževs­kio fi­gū­ros: „Dai­li­nin­kas pa­si­rin­ko vaiz­duo­ti šei­mos tė­vą sė­din­tį. Sė­di­ma po­zi­ci­ja bū­din­ga aukš­to ran­go as­me­nims, tai reiš­kia au­to­ri­te­tą, pa­gar­bą. To­kia po­za bu­vo pa­ren­ka­ma ir ta­pant vy­res­nio am­žiaus as­me­nis. Port­re­te J. E. Gru­ževs­kiui – 70 me­tų.“

Sū­nus Ju­lius Gru­ževs­kis tar­si įspraus­tas prie tė­vo. Tai, kad vy­riau­sia­s sū­nus pri­glu­dęs prie de­ši­nės tė­vo ran­kos, ro­do, jog jis yra de­ši­nio­ji tė­vo ran­ka, pa­vel­dė­to­jas.

„Gru­ževs­kiai bu­vo len­kų kil­mės, tė­vo va­lia sū­nus ne­lan­kė ru­siš­kos mo­kyk­los, de­gė aist­ra tar­nau­ti bu­vu­siai Tė­vy­nei –- Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kai, ir bu­vo vie­nas pa­grin­di­nių 1831 me­tų su­ki­li­mo Že­mai­ti­jo­je or­ga­ni­za­to­rių ir ly­de­rių. Su­ki­li­mui pra­lai­mė­jus, jam te­ko trauk­tis į už­sie­nį, nes grė­sė mir­ties baus­mė, trem­tis“, – pa­sa­ko­ja mu­zie­ji­nin­kė.

Kel­mės dva­rui grė­sė kon­fis­ka­ci­ja. Ant­ra­sis Gru­ževs­kių sū­nus Jo­nas Gru­ževs­kis, stu­di­ja­vęs Min­tau­jo­je, grį­žo į Lie­tu­vą, kad iš­sau­go­tų dva­rą. Jo di­de­lių pa­stan­gų dė­ka bu­vo kon­fis­kuo­ta tik 1/4 dva­ro da­lis, tu­rė­ju­si pri­klau­sy­ti Ju­liui.

Pa­sak J. Vi­li­mai­tie­nės, į kon­fis­kuo­ja­mo tur­to są­ra­šą bu­vo įtrauk­tas ir šis šei­mos po­rtre­tas. Ne­ži­no­ma, ko­kių lai­min­gų ap­lin­ky­bių dė­ka jis li­ko dva­re.

Sim­bo­liš­kai nu­ta­py­tas ir jau­niau­sias vai­kas šei­mo­je – Jur­gis Gru­ževs­kis. Jis klū­po tė­vui prie ko­jų ir ran­ko­je lai­ko obuo­lį ar ka­muo­liu­ką. Tai – įpras­ta to lai­ko vai­kų ta­py­mo tra­di­ci­ja – ne­nuo­ra­mas bu­vo pa­pras­čiau ta­py­ti žai­džian­čius.

Ša­lia tė­vo ir bro­lių sto­vi dvi jau­nes­nės šei­mos duk­ros Do­ro­ta ir Oti­li­ja. Do­ro­ta pa­vaiz­duo­ta bal­ta su­kne­le. Bal­ta spal­va mo­te­rų gar­de­ro­be įsi­vy­ra­vo XVIII–XIX am­žių san­dū­ro­je, ši spal­va, kai ta­py­tas pa­veiks­las, dar bu­vo po­pu­lia­ri. Oti­li­ja vil­ki ryš­kią chro­mo spal­vos su­kne­lę, tai mo­der­nu ir nau­ja.

Ki­to­je sta­le­lio pu­sė­je sto­vi duk­ra Liud­vi­ka su vy­ru Ni­ko­la­ju­mi Sal­ty­ko­vu ir sū­nu­mi. Su­tuok­ti­nių ry­šį ro­do na­tū­ra­lus pa­si­su­ki­mas vie­nas į ki­tą.

Ni­ko­la­jaus ap­ran­go­je at­si­spin­di laik­me­čio ma­da: jis vil­ki fra­ką, bal­tus marš­ki­nius, bal­tą lie­me­nę. Pas­ta­ty­ta apy­kak­lė, pa­riš­ta kak­las­ka­rė. Liud­vi­ka dė­vi tuo lai­ku vi­siš­kai nau­jai į ma­dą atė­ju­sią ryš­kią tur­kio rau­do­nio su­kne­lę.

Se­se­riai iš de­ši­nės sto­vi Ema Gru­ževs­ky­tė. Spė­ja­ma, kad prie vy­res­nio­sios se­sers šei­mos ji nu­ta­py­ta neat­si­tik­ti­nai. Tai, kad ji lie­čia sū­nė­no ran­ke­lę, tar­si sa­ko, kad yra pa­si­ruo­šu­si san­tuo­kai.

Mo­te­rų šu­kuo­se­nos – tuo me­tu la­bai po­pu­lia­rūs gar­ba­nė­lių vo­le­liai šo­nuo­se ir ne­di­de­li kuo­de­liai.

Pa­veiks­le nė­ra ma­mos Do­ro­tos Gru­ževs­kie­nės, ji mi­rė bū­da­ma 32-ejų.

Port­re­to de­ši­nia­ja­me kam­pe pa­vaiz­duo­ta Kel­mė. „Gru­ževs­kiai dva­rą val­dė ko­ne ke­tu­ris šimt­me­čius, pa­veiks­le no­rė­jo sa­ve įtvir­tin­ti ir pa­vaiz­duo­ti kaip Kel­mės dva­ro ir mies­to kles­tė­ji­mo bei ge­ro­vės kū­rė­jus“, – sa­ko mu­zie­ji­nin­kė. Ma­ty­ti ir Kel­mės evan­ge­li­kų re­for­ma­tų baž­ny­čia, ku­rią fun­da­vo ir pa­sta­tė Jo­kū­bo Er­nes­to Gru­ževs­kio pro­tė­viai.

Port­re­to cent­re sto­vi sta­le­lis su vai­sių pa­dėk­lu. Vai­siai yra tra­di­ci­nis šei­mos po­rtre­tų sim­bo­lis, sim­bo­li­zuo­jan­tis vai­sin­gu­mą. Vie­nas ar dar ge­riau ke­li vy­riš­kos ly­ties pa­vel­dė­to­jai sim­bo­li­zuo­ja, kad šei­mos var­das ir tur­tai bus iš­sau­go­ti.

Pa­gal me­no­ty­ri­nin­kės Da­lios Ta­ran­dai­tės at­lik­tą Gru­ževs­kių šei­mos po­rtre­to ty­ri­mą mu­zie­jus pa­ren­gė in­te­rak­ty­vų gi­dą lie­tu­vių ir ang­lų kal­bo­mis. Nau­do­jant gi­dą ga­li­ma su­ži­no­ti ne tik apie iden­ti­fi­kuo­tus as­me­nis, bet ir apie to lai­ko ma­dą, so­cia­li­nius ry­šius, gy­ve­ni­mo bū­dą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja Jo­vi­ta Vi­li­mai­tie­nė sa­ko, kad gru­pi­nių po­rtre­tų Lie­tu­vos ir Len­ki­jos dva­ruo­se bū­ta ne­daug, jie daž­niau­siai vaiz­da­vo nuo dvie­jų iki pen­kių as­me­nų. Gru­ževs­kių šei­mos po­rtre­te įam­žin­ta de­šimt šei­mos na­rių.

„Auš­ros“ mu­zie­jaus nuo­tr.

Gru­ževs­kių šei­mos pa­veiks­las prieš res­tau­ra­vimą.