Spalvų orkestras svajoja apie skrydį

Spalvų orkestras svajoja apie skrydį

Spal­vų or­kest­ras sva­jo­ja apie skry­dį

Užg­ro­jus Spal­vų mu­zi­kos or­kest­rui Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės glo­bos na­mų pa­da­li­nio „Go­da“ mu­zi­kos stu­di­ja pri­si­pil­do ne tik gar­sų, bet ir ge­ros nuo­tai­kos. Du de­šimt­me­čius gro­jan­tis or­kest­ras kar­tu yra ir sa­va­ran­kiš­ku­mo mo­kyk­la. Ka­lė­di­niu lai­ko­tar­piu or­kest­ro gra­fi­kas įtemp­tas – kiek­vie­ną sa­vai­tę lau­kia du kon­cer­tai, o gruo­džio 28 die­ną – di­dy­sis ka­lė­di­nis pa­si­ro­dy­mas „Atos­to­gos Al­pė­se“. Ar­tė­jant ste­buk­lų me­tui, or­kest­ras pa­si­da­li­ja sva­jo­ne – no­rė­tų skris­ti lėk­tu­vu.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ruo­šia­si kon­cer­tui

„Ko­kį kū­ri­nį no­ri­te gro­ti?“ – klau­sia Spal­vų mu­zi­kos or­kest­ro va­do­vės Na­ta­li­ja Pu­ga­čie­nė ir Ire­na Bū­da­vai­tė. „Good­bye my lo­ve!“ – at­skrie­ja pa­siū­ly­mas. Po ke­lių aki­mir­kų ap­si­spręs­ta: skam­bės nuo­tai­kin­go­ji „Pen­sil­va­ni­ja“. Mu­zi­kan­tai pa­links­ta prie inst­ru­men­tų ir erd­vę už­pil­do sma­gi me­lo­di­ja.

Ka­lė­di­nis lai­ko­tar­pis or­kest­rui – sma­gus ir įtemp­tas, kon­cer­tas ve­ja kon­cer­tą. Praė­ju­sią sa­vai­tę mu­zi­kan­tai gro­jo vai­kų glo­bos na­muo­se „Šal­ti­nis“, į ku­riuos bu­vo at­vy­kę NA­TO pa­jė­gų in­teg­ra­vi­mo vie­ne­to Lie­tu­vo­je ka­riai, o ki­tą die­ną jau lau­kė kon­cer­tas Šiau­lių tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je. Ir taip – vi­są gruo­dį, po du kon­cer­tus per sa­vai­tę.

Da­bar di­džiau­sias or­kest­ro dė­me­sys su­telk­tas į gruo­džio 28 die­ną Šiau­lių vals­ty­bi­nės ko­le­gi­jos Svei­ka­tos prie­žiū­ros fa­kul­te­te vyk­sian­tį kon­cer­tą „Atos­to­gos Al­pė­se vieš­bu­ty­je Go­da les Al­pės“. Šiuo pa­va­di­ni­mu už­ko­duo­ti no­rai – ato­sto­gos ir ke­lio­nė į už­sie­nį.

Kon­cer­tui ko­lek­ty­vas ruo­šia­si nuo rug­sė­jo. Ir la­bai lau­kia. Da­bar mu­zi­kan­tams svar­biau­sia – ne­su­sirg­ti, tad rū­pi­na­si pro­fi­lak­ti­ka: val­go čes­na­kus, im­bie­rą, vi­ta­mi­nus. Da­ly­vau­ti kon­cer­te vi­siems yra la­bai svar­bu.

Di­džia­ja­me kon­cer­te dai­nuos ne tik „Go­dos“ na­riai, bet ir jų ma­mos, dar­buo­to­jai. „Šį kar­tą no­rė­jo­me ap­jung­ti „Go­dos“ bend­ruo­me­nę, kad vi­si ga­lė­tų su­da­ly­vau­ti mu­zi­ki­nia­me gy­ve­ni­me“, – sa­ko N. Pu­ga­čie­nė.

Spal­vų mu­zi­kos or­kest­ras įkur­tas prieš 20 me­tų. Jo prie­šis­to­rė – 1995-ie­ji. N. Pu­ga­čie­nė teat­rų fes­ti­va­ly­je pa­ma­tė, kaip da­nų neį­ga­lūs žmo­nės gro­ja gru­pė­se. Lie­tu­vo­je to­kių da­ly­kų dar ne­bu­vo. Po ke­lio­nės mo­te­ris į Šiau­lius par­si­ve­žė ir ži­no­ji­mą, ir no­rą pri­tai­ky­ti pa­tir­tį.

Pra­bė­gus me­tams, į tuo­me­ti­nį Die­nos cent­rą at­va­žia­vę olan­dai at­ve­žė du inst­ru­men­tus ir spal­vų mu­zi­kos sis­te­mą. Be­veik vie­nu me­tu olan­dai šią mu­zi­ką iš­po­pu­lia­ri­no Vil­niu­je, Pa­ne­vė­žy­je, Aly­tu­je.

1998 me­tais Šiau­lių spal­vų mu­zi­kos or­kest­ras ta­po Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio neį­ga­lių­jų Spal­vų mu­zi­kos or­kest­ro na­riu, o 1999 me­tais –  Eu­ro­pos or­kest­ro FE­CO na­riu.

Olan­dų pa­siū­ly­ta mu­zi­kos sis­te­ma fan­tas­tiš­kai tin­ka vi­siems žmo­nėms.

„Sis­te­ma ypa­tin­ga tuo, kad žmo­gus, nė kar­to ne­gro­jęs, sės­tų prie inst­ru­men­to ir per 15 mi­nu­čių pui­kiai su­gro­tų mu­zi­ki­nį kū­ri­nį. Ji pa­pras­ta ir kartu ge­nia­li. Tai – tos pa­čios na­tos, tas pa­ts inst­ru­men­tas, o pa­slap­tis glū­di spal­vo­se“, – sa­ko I. Bū­da­vai­tė.

Mu­zi­ka su­tei­kia ga­li­my­bę bū­ti sa­va­ran­kiš­kam, at­sa­kin­gam, ži­no­mam, svar­biam. Or­kest­ro na­riai ma­no, kad tai yra jų pro­fe­si­ja: lan­ko re­pe­ti­ci­jas, mo­ko­si dau­gy­bės įgū­džių, kad bū­tų ly­gia­ver­čiai so­ciu­mo na­riai.

„Dar vie­nas svar­bus mo­men­tas – žmo­gus yra gru­pės na­rys, to­dėl tu­ri ati­tin­ka­mai elg­tis, kad pri­tap­tų. Rei­kia pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę, įsi­pa­rei­go­ji­mus, juos vyk­dy­ti, – sa­ko I. Bū­da­vai­tė. – Na­muo­se jis glo­bo­ja­mas, o čia pa­ten­ka į pa­sau­lį, kuriame vi­si yra ly­gūs. Rei­kia už­si­spy­ri­mo, va­lios, per­lip­ti per sa­vo no­rą, kad ta­vi­mi rū­pin­tų­si. Čia tu­ri pa­ts rū­pin­tis sa­vi­mi. Tai be ga­lo svar­bu. Ir tai pa­vyks­ta. Jie la­bai užau­ga.“

Mu­zi­kos ta­len­tai

„Go­dos“ pa­da­li­nys tu­ri apie 70 lan­ky­to­jų. Spal­vų mu­zi­kos or­kest­re pro­fe­sio­na­liais inst­ru­men­tais da­bar gro­ja 22 mu­zi­kan­tai. Or­kest­ras re­pe­tuo­ja du kar­tus per sa­vai­tę – po dvi va­lan­das.

Ne vi­si ga­li il­gai iš­lai­ky­ti dė­me­sį, sa­va­ran­kiš­kai sek­ti na­tas – pa­gal jų ga­li­my­bes yra su­bur­tas ant­ras or­kest­ras. Pa­sak I. Bū­da­vai­tės, po 10–15 me­tų kiek pri­blės­ta mu­zi­kan­tų in­te­re­sas, ma­žė­ja jė­gų, su­si­tel­ki­mo, tam­pa per sun­ku.

Or­kest­ro su­dė­tis kin­ta, bet yra ir sen­bu­vių: „Mū­sų Lai­mo­nas gra­žiai sa­kė: aš esu jau ve­te­ra­nas, daug ke­lia­vau, daug kon­cer­ta­vau. Su mie­lu no­ru už­lei­džiu vie­tą.“

Per du de­šimt­me­čius or­kest­ras iš­mai­šė vi­są Eu­ro­pą. Ypač daž­nai marš­ru­tas su­kda­vo į Olan­di­ją. Pas­ta­rai­siais me­tais vyks­ta pas ar­ti­mes­nius kai­my­nus – į Len­ki­ją.

„Ke­lio­nės į už­sie­nį yra di­džiu­lė pa­ska­ta. Vi­sus me­tus tau­po – kaip tai dis­cip­li­nuo­ja! Įsi­vaiz­duo­ja­te, vie­nas mū­sų žmo­gus, kad ga­lė­tų ke­liau­ti, me­tė rū­ky­ti! At­ro­dė, neį­ma­no­ma“, – šyp­so­si I. Bū­da­vai­tė.

Mu­zi­kan­tai kas­met pa­ruo­šia ke­tu­rias pro­gra­mas. Vie­na pro­gra­ma – or­kest­ro gro­ja­mi įvai­rūs kū­ri­niai – kla­si­ka, po­pu­lia­rios dai­nos. Ki­ta pro­gra­ma – liau­diš­kos mu­zi­kos, ji grei­tes­nė, ga­li­ma pa­šėl­ti. Tre­čia – per­ku­si­nė, at­lie­ka­ma vien būg­nais. Šia pro­gra­ma bu­vo pa­svei­kin­ti į Šiau­lius grį­žę olim­pie­čiai. Mu­zi­kan­tams, sa­ko I. Bū­da­vai­tė, per­ku­si­nė pro­gra­ma la­bai tin­ka ir pa­tin­ka. Mo­kan­tis rit­mo, mo­ko­ma­si ir as­me­ny­bės tvir­tu­mo, pa­sto­vu­mo.

Ket­vir­to­ji pro­gra­ma – so­li­nė. Ga­liau­siai ku­ria­ma ir teat­ri­nė pro­gra­ma – spek­tak­lis. Per­nai ko­lek­ty­vas Ka­lė­doms pa­sta­tė gran­dio­zi­nį spek­tak­lį „Sprag­tu­kas“.

Or­kest­re yra ryš­kių ta­len­tų – mu­zi­kos gry­nuo­lių. „Nau­jai atė­jęs vai­ki­nas, tik pa­ro­džius na­tas, iš kar­to su­gro­jo. Jis – ge­nia­lus. Tik­ras ta­len­tas, tu­ri vi­sa­pu­siš­ką Die­vo do­va­ną mu­zi­kai, mu­zi­kan­tas nuo plau­kų  iki pirš­tų ga­liu­kų. Idea­li klau­sa, nuo­sta­biai in­to­nuo­ja, bal­sas švel­nus“, – gi­ria va­do­vės.

Dar vie­nas ta­len­tas – gi­ta­ris­tas. Jam pa­kan­ka pa­žiū­rė­ti į na­tas ir jos jau „įra­šy­tos“ į at­min­tį. Mu­zi­kan­to no­rą gro­ti bo­si­ne gi­ta­ra iš­pil­dė ge­ra­da­ris, ku­ris pi­ni­gus au­ko­jo iš sa­vo pen­si­jos.

Ku­rį lai­ką mu­zi­kos stu­di­jo­je sto­vė­jo olan­dų at­vež­ti būg­nai, kol pa­ga­liau at­si­ra­do būg­ni­nin­kas, tu­rin­tis idea­lų rit­mo po­jū­tį. Dar vie­na or­kest­ran­tė pui­kiai gro­ja me­lo­di­jas – jai ne­rei­kia na­tų, 2–3 va­lan­dų truk­mės re­per­tua­ras su­dė­tas gal­vo­je.

Tu­ri sva­jo­nę

Ru­de­nį N. Pu­ga­čie­nei ir I. Bū­da­vai­tei tuo­me­tė so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­rė Al­gi­man­ta Pa­be­dins­kie­nė įtei­kė reikš­min­giau­sią mi­nis­te­ri­jos ap­do­va­no­ji­mą – „Ge­ru­mo žvaigž­dę“. Dar­buo­to­jos bu­vo pa­gerb­tos už sie­kį pa­ly­dė­ti ne­ga­lią tu­rin­čius as­me­nis į mu­zi­kos pa­sau­lį.

„Ne­ti­kė­tas komp­li­men­tas. Bu­vo jau­di­nan­tis įtei­ki­mas, kai at­vy­ko pa­ti mi­nist­rė. Bu­vo jaut­ru“, – apie įver­ti­ni­mą sa­ko I. Bū­da­vai­tė.

O ma­žų ir di­des­nių džiaugs­mų ko­lek­ty­vas pa­ti­ria nuo­lat. Mu­zi­kan­tai va­do­vėms kas­dien at­ne­ša lin­kė­ji­mų: „Ko tik ne­pa­žįs­ta mū­siš­kiai! Jų drau­gai – ir Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis, ir gru­pė „Co­lours of Bubb­les“.

La­bai svar­būs drau­gai – au­to­bu­sų vai­ruo­to­jai. Mu­zi­kan­tai, nuo­lat va­ži­nė­jan­tys au­to­bu­sais, vai­ruo­to­jus pa­kvie­čia į kon­cer­tus. Or­kest­ran­tus pa­žįs­ta ir tarp­mies­ti­nių au­to­bu­sų vai­ruo­to­jai – or­kest­ras kas­met va­žiuo­ja į Kau­ną. Šią va­sa­rą vai­ruo­to­jas net ne­pra­šo­mas pa­ve­žė pa­pil­do­mą at­stu­mą.

„Žmo­nės ta­po lais­ves­ni, o po­žiū­ris – pla­tes­nis. Jie prii­ma, mėgs­ta mū­siš­kius. Ir to­kių prii­man­čių yra la­bai daug“, – sa­ko I. Bū­da­vai­tė.

Di­de­lė mu­zi­kan­tų aist­ra – krep­ši­nis. Or­kest­ras tu­ri tra­di­ci­ją – sto­vyk­lą Drus­ki­nin­kuo­se, kur gy­ve­na sa­na­to­ri­jo­je, o krep­ši­nio ei­na žiū­rė­ti di­de­lia­me ek­ra­ne.

Mo­te­rys juo­kia­si pri­si­mi­nu­sios, kaip kar­tą krep­ši­nio čem­pio­na­to re­zul­ta­tus se­kė kon­cer­to me­tu: re­zul­ta­to į už­ku­li­sius nu­bėg­da­vo pa­žiū­rė­ti klar­ne­tis­tas. Su­ži­no­ję, kaip rink­ti­nei se­ka­si, mu­zi­kan­tai gro­da­vo ki­tą kū­ri­nį.

Ne vi­si or­kest­ro na­riai tu­ri tė­vus: gro­ja aš­tuo­ni naš­lai­čiai, užau­gę „Šal­ti­ny­je“. Di­džiau­sia mu­zi­kan­tų sva­jo­nė – skris­ti lėk­tu­vu.

„Ka­žin, kaip ten bū­tų lėk­tu­ve, jei įlip­čiau? Žiū­rė­čiau pro lan­gus į de­be­sis“, – sva­jo­ja ir spė­lio­ja mu­zi­kan­tai.

„Jie taip no­ri! Jie taip sva­jo­ja! Nes­var­bu, kur, iš Pa­lan­gos į Ry­gą bū­tų ro­jus!“ – or­kest­ro sva­jo­ne pa­si­da­li­ja va­do­vės. Ir ti­ki­si, kad vie­ną die­ną ją pa­vyks iš­pil­dy­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Spalvų muzikos orkestro vadovė Na­ta­li­ja Pu­ga­čie­nė su or­kest­ru nu­spren­dė: gros „Pen­sil­va­ni­ją“.

Rak­tą į mu­zi­ką or­kest­ran­tams su­tei­kia spal­vos.

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės glo­bos na­mų pa­da­li­nio „Go­da“ spe­cia­lis­tė užim­tu­mui, Spal­vų or­kest­ro va­do­vė Na­ta­li­ja Pu­ga­čie­nė džiau­gia­si lais­ve ir kū­ry­ba: čia atei­na žmo­nės, ku­riems jų veik­la pa­tin­ka.

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės glo­bos na­mų pa­da­li­nio „Go­da“ spe­cia­lis­tė užim­tu­mui, Spal­vų or­kest­ro va­do­vė Ire­na Bū­da­vai­tė sa­ko, kad mu­zi­ka or­kest­ro na­riams su­tei­kia ga­li­my­bę bū­ti sa­va­ran­kiš­kiems, at­sa­kin­giems, ži­no­miems, svar­biems.

Spal­vų mu­zi­kos or­kest­ro nuo­tr.

Įdo­mi pa­tir­tis – kon­cer­tas Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do sa­lo­je. „Kaip su­si­tal­pin­si­me?! Ne­ženk žings­nio, van­duo!“ – va­do­vės iki šiol sma­giai pri­si­me­na emo­ci­jas kon­cer­to me­tu.

Spal­vų mu­zi­kos or­kest­ras kon­cer­tuo­ja įvai­rio­se erd­vė­se.