Šiandien išmetė šunį, rytoj – vaiką?

AS­ME­NIŠ­KAI

Šian­dien iš­me­tė šu­nį, ry­toj – vai­ką?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Tai bu­vo ei­li­nis sa­vait­ga­lio pa­si­vaikš­čio­ji­mas į miš­ką. Šu­nys džiaugs­min­gai šo­ki­nė­jo, ga­lė­da­mi pa­bė­gė­ti to­liau nuo na­mų. Stai­ga jie nu­lė­kė prie bu­vu­sios ko­lū­kio fer­mos. Kaž­kas gai­liai suinkš­tė. Po laip­tais tu­pė­jo du ma­ži, iš­si­gan­dę šu­ne­liai. Pa­ma­tę žmo­nes ir sve­ti­mus šu­nis nu­lin­do į dar tam­ses­nį kam­pu­tį.

Vė­liau kai­my­nai pa­sa­ko­jo, jog penk­ta­die­nio va­ka­rą ne­di­de­lio mū­sų kai­me­lio ke­liu­ku va­žia­vo ne­ma­ty­tas pra­ban­gus au­to­mo­bi­lis. Vei­kiau­siai juo bu­vo at­vež­ti ir ba­do mir­čiai pa­lik­ti du ma­žy­čiai gy­vū­nė­liai.

Kai­my­nams šu­ne­lių ne­rei­kia. Ne­se­niai par­si­ve­žė ka­ly­tę iš prie­glau­dos. Mums jų ir­gi ne­rei­kia. Tu­ri­me du sa­vo šu­nis. Bet ar ga­lė­jau gy­vū­nus pa­lik­ti su­šal­ti ir nu­gaiš­ti iš ba­do? Ne­gerb­čiau pa­ti sa­vęs.

Ži­no­ma, pik­ta, kad yra gud­ruo­lių, ku­rie nu­si­kra­to gy­vū­nė­lių, at­vež­da­mi juos prie kai­mo gy­ven­to­jų na­mų. Ko­dėl ne­pa­si­rū­pi­no pa­tys? Gal yra ne­tur­tin­gi, ne­pa­jė­gūs iš­mai­tin­ti po­ros šu­niu­kų? Tam yra prie­glau­dos ir ne­mo­ka­mi skel­bi­mai apie do­va­no­ja­mus gy­vū­nus. Gal la­bai už­siė­mę? Bet rei­kė­jo gal­vo­ti anks­čiau – ste­ri­li­zuo­ti ma­žy­lius at­si­ve­du­sią pa­te­lę.

Tai ne pir­mas ir ne vie­nin­te­lis at­ve­jis, kai žmo­nės sa­vo au­gin­ti­nių at­si­kra­to nu­vež­da­mi juos į miš­ką ar­ba pa­leis­da­mi kai­mo gy­ven­vie­tė­se.

Prieš po­rą me­tų laip­ti­nė­je kaž­kas pa­lei­do ma­žą be­jė­gę bal­tą ka­ty­tę. Vos ati­da­riau du­ris, ji įė­jo tie­siai į bu­tą. Klau­siau kie­mo vai­kų: gal ži­no kie­no šis gy­vū­nė­lis? Vai­kai pa­pa­sa­ko­jo bai­sią is­to­ri­ją. Esą ka­ty­tę vie­nas dė­dė no­rė­jo už­muš­ti to­dėl, kad ji – ne ka­ti­nė­lis. Pro ša­lį ėjęs ber­niu­kas iš­gel­bė­jo, pa­sa­kęs, kad ka­ty­tę pa­siims ir au­gins. Bet kai par­si­ne­šė na­mo, ma­ma ne­lei­do jos lai­ky­ti. Pa­lei­do dau­gia­bu­čio kie­me.

Gai­les­čio dar ne­pra­ra­dę kie­mo vai­kai vaikš­čio­jo po dau­gia­bu­čių laip­ti­nes, pra­šė, kad kas nors pri­glaus­tų ka­ty­tę. Nep­rig­lau­dė. Vai­kams ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip pa­leis­ti gy­vū­nė­lį laip­ti­nė­je, kad jis pa­ts su­si­ras­tų šei­mi­nin­ką.

Ge­rai, kad są­ži­nės tu­rin­čių žmo­nių dau­giau ne­gu tų, ku­rie jos ne­tu­ri. An­tai Bal­de­giuo­se gy­ve­nan­ti Lai­ma Ra­lie­nė iš kuk­lių sa­vo pa­ja­mų še­ria apie dvi­de­šimt ka­čių pa­mes­ti­nu­kių.

Mi­nu­pių kai­mo mo­te­rys, kiek­vie­ną ru­de­nį išė­ju­sios į miš­ką gry­bau­ti, ran­da ten iš­se­ku­sių nuo ba­do šu­niu­kų ir ka­čiu­kų. Kei­kia juos pa­li­ku­sius nie­ka­dė­jus, bet gy­vū­nus gelbs­ti.

Ne kar­tą yra nu­skam­bė­ju­sios is­to­ri­jos apie į mai­šą su ak­me­niu įdė­tą ir pa­skan­din­tą ka­ti­ną, ku­ris mir­ties baus­mės nu­si­pel­nė, nes pa­pjo­vė viš­čiu­ką. Apie pro dau­gia­bu­čio lan­gą iš­me­ta­mus gy­vū­nus. Apie ūki­nius gy­vu­lius, lai­ko­mus ant snie­go. Apie ne­pri­žiū­ri­mus, ne­še­ria­mus, tvar­te už­da­ry­tus iš­se­ku­sius gal­vi­jus.

Ži­nau, ši­tos bai­sios is­to­ri­jos di­so­nuo­ja su prieš­ka­lė­di­nės sa­vai­tės su­si­kau­pi­mu ir dva­sin­gu­mu. Bet ar ne nuo žiau­raus el­ge­sio su gy­vū­nais pra­si­de­da ir kū­di­kių mu­ši­mas, jų žu­dy­mas, me­ti­mas į šu­li­nį? Juk ir vie­nu, ir ki­tu at­ve­ju tai ne­pa­gar­ba gy­vy­bei, žiau­ru­mas be­jė­giam vai­kui ar gy­vū­nui, ku­rie tam­pa sa­vo­tiš­kais suau­gu­sių­jų įkai­tais, pri­klau­so­mais nuo tė­vų ar šei­mi­nin­kų ma­lo­nės?

Kil­min­gi, pa­sus tu­rin­tys gy­vū­nai ne­re­tai gy­ve­na ge­riau už vai­kus. Jie ve­žio­ja­mi au­to­mo­bi­liais, skrai­di­na­mi lėk­tu­vais, ap­gy­ven­di­na­mi gy­vū­nų vieš­bu­čiuo­se, lai­do­ja­mi gy­vū­nų ka­pi­nė­se... An­tai nu­šau­tam pa­sie­nie­čių šu­niui bus sta­to­mas pa­mink­las.

O ką da­ry­ti ne to­kiems kil­min­giems?

Kel­mė­je ne­se­niai pri­si­min­tas švie­tė­jas, pe­da­go­gas ir pa­sto­rius Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas, ku­ris, be vi­sų ki­tų in­te­lek­ti­nių sa­vo do­ry­bių, iš­si­sky­rė ir tuo, kad pri­glaus­da­vo iš­mes­tus gy­vū­nus, juos iš­gy­dy­da­vo ir vaikš­čio­da­vo po Kel­mę ieš­ko­da­mas jiems šei­mi­nin­ko.

Šian­dien rei­kė­tų bent tūks­tan­čio to­kių kur­na­taus­kų, ku­rie ro­dy­tų mei­lės vis­kam, kas gy­va, pa­vyz­dį.