Emigracija – susigrąžinti viltį

Emig­ra­ci­ja – su­si­grą­žin­ti vil­tį

Šiau­lie­čių Eg­lės ir Eu­ge­ni­jaus Min­kų šei­ma emig­ra­vo į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją prieš pu­sant­ro mė­ne­sio. Prie­žas­tys? Švie­ti­mo sis­te­ma pa­gal ka­rei­vi­nių stan­dar­tus. Mo­kes­čiai in­di­vi­dua­liam vers­lui di­des­ni už pa­ja­mas. Ir ne­vil­tis. „Ne­ga­li žmo­gus bū­ti lai­min­gas, jei­gu ne­be­tu­ri jo­kių vil­čių. Iš­va­žia­vo­me su­si­grą­žin­ti vil­tį“, –  tri­jų vai­kų ma­ma mano į Lie­tu­vą grį­šian­ti ta­da, kai įsi­ti­kins, kad čia jos vai­kai bus lai­min­gi.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

„Ga­na. Ne­be­ga­liu. Va­žiuo­jam“

Praė­jo be­veik pu­sant­ro mė­ne­sio, kai šiau­lie­tė Eg­lė Min­ku­vie­nė sa­vo pa­sky­ro­je so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ įkė­lė nuo­trau­ką su ke­liais iš­ri­kiuo­tais la­ga­mi­nais ir prie­ra­šu „Štai ir vis­kas“.

Ke­tu­rias­de­šimt­me­tė mo­te­ris su tri­mis sū­nu­mis – aš­tuo­ne­rių, ket­ve­rių ir de­vy­nių mė­ne­sių – iš­skri­do į Ports­mu­to mies­tą pie­tų Ang­li­jo­je pas vy­rą Eu­ge­ni­jų, ku­ris ke­lią į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją šei­mai pra­my­nė šią va­sa­rą.

Eg­lės pa­sa­ko­ji­mu, bū­tent Eu­ge­ni­jus vie­ną die­ną, grį­žęs iš pa­si­vaikš­čio­ji­mo su sū­nu­mi, žmo­nai pa­sa­kė: „Ga­na. Ne­be­ga­liu. Va­žiuo­jam“.

Ne vie­ną pro­fe­si­ją – teat­ro gar­so re­ži­sie­riaus, mez­gi­mo ma­ši­nų meist­ro, te­kin­to­jo – įval­dęs vy­ras Šiau­liuo­se ne­te­ko dar­bo: šiau­lie­čių įmo­nė, ku­rio­je dir­bo, bank­ru­ta­vo. Pa­gal sa­vo spe­cia­ly­bes dar­bo ir at­ly­gi­ni­mo, iš ku­rio ga­lė­tų iš­lai­ky­ti dau­gia­vai­kę šei­mą, Šiau­liuo­se ne­ra­dęs vy­ras iš Lie­tu­vos iš­vy­ko rug­sė­jo mė­ne­sį.

Bi­lie­tą į vie­ną pu­sę šei­ma nu­pir­ko tą pa­čią die­ną, kai Eu­ge­ni­jus pa­sa­kė „ga­na“.

„Vy­ras la­bai daug kuo Lie­tu­vo­je nu­si­vy­lė, ne­be­ga­lė­jo ma­ty­ti, nei kas vyks­ta Lie­tu­vos po­li­ti­ko­je, nei kaip čia gy­ve­na dau­gu­ma žmo­nių. Ma­no kri­te­ri­jus bu­vo op­ti­mis­tiš­kes­nis – rei­kia pa­ban­dy­ti! Emig­ra­ci­ja – ne kaip bė­gi­mas, nei­gi­mas, o kaip – ga­li­my­bė!“ – pa­sa­ko­jo nau­jo­ji emig­ran­tė.

Nuo Ak­me­nės iki Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos

Eg­lė gi­mu­si ir au­gu­si Klai­pė­do­je, Eu­ge­ni­jus – šiau­lie­tis, čia gy­ve­na jo tė­vai.

Eg­lė su Eu­ge­ni­ju­mi trum­pai yra gy­ve­nę Is­pa­ni­jo­je 2007 me­tais, ta­čiau Eg­lės nos­tal­gi­ja par­ve­dė po­rą į Lie­tu­vą.

Po­ra su­si­tuo­kė Vil­niu­je. Tu­rė­jo nuo­sa­vą vie­no kam­ba­rio bu­tą, dar­bus. Ta­čiau gi­mus sū­nui, šei­ma ne­beiš­si­te­ko vie­no kam­ba­rio bu­te. Di­des­nio būs­to Vil­niu­je ne­si­ti­kė­jo įsi­gy­ti. To­dėl par­da­vė  bu­tą Vil­niu­je ir 2011 me­tais at­va­žia­vo gy­ven­ti į Šiau­lius. Už vie­no kam­ba­rio vil­niš­kį bu­tą Šiau­liuo­se įpir­ko dvie­jų kam­ba­rių bu­tą ir dar pi­ni­gų šiek tiek li­ko.

Gi­mus tre­čia­jam vai­kui šei­ma ir vėl „išau­go bu­tą“. Di­des­niam įsi­gy­ti san­tau­pų ne­tu­rė­jo, būs­to pa­sko­los im­ti ne­no­rė­jo.

„Mes net svars­tė­me, gal Ak­me­nė­je ieš­ko­ti di­des­nio bu­to, kai­nos žy­miai ma­žes­nės, nei Šiau­liuo­se. Bet at­si­sa­kė­me tos min­ties. Ir dėl dar­bo pa­si­rin­ki­mo, ir dėl vai­kų atei­ties“, – pa­sa­ko­jo Eg­lė.

Mo­te­ris už­si­mi­nė, kad iš­vyk­da­mi jie vis­ką par­da­vė: nuo vai­kiš­ko ve­ži­mė­lio iki bu­to.

Eg­lė da­bar jau ži­no, kad tik ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­tū­rų rek­la­mo­se „ak­ty­vė­ja“ ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­ka ir vi­si sku­ba pirk­ti bu­tus Šiau­liuo­se, o bu­tų kai­nos tik „ky­la“. Tik­ro­vė esan­ti vi­sai ki­to­kia – par­duo­da­mų mies­te bu­tų dau­gy­bė. To­dėl šei­ma sa­vo bu­tą bu­vo pri­vers­ta par­duo­ti ga­na pi­giai, vis ma­ži­no kai­ną.

„Mė­ne­siais „žais­ti“ mes ne­tu­rė­jo­me lai­ko. No­rė­jo­me grei­čiau vis­ką už­baig­ti ir kur­ti nau­ją gy­ve­ni­mą“, – pa­sa­ko­jo Eg­lė.

Jų bu­tą pir­ko pa­gy­ve­nu­si po­ra ne sau gy­ven­ti, o „lais­vų pi­ni­gų in­ves­ti­ci­jai“ – gal ka­da ja­me no­rės gy­ven­ti jų vai­kas.

Kol kas šei­ma Ang­li­jo­je nuo­mo­ja­si tri­jų kam­ba­rių būs­tą, ta­čiau jau va­sa­rą pla­nuo­ja kel­tis į di­des­nį, su kie­me­liu, kad vai­kams bū­tų kur žais­ti lau­ke.

„Mes va­žia­vo­me ir to­dėl, kad su­si­grą­žin­tu­me bent vil­tį, nes su­pra­to­me, kad net vil­čių Lie­tu­vo­je tik ma­žė­jo“, – sa­kė E. Min­ku­vie­nė.

Emig­ran­tų lėk­tu­vai ir ei­lės

Eg­lė pa­kan­ka­mai ge­rai mo­ka ang­lų kal­bą. „Jei­gu ir pra­sčiau kal­bė­čiau, su­pra­tau, kad tai ne­truk­dy­tų“, – sa­kė mo­te­ris.

Kai ji ėmė at­si­pra­ši­nė­ti vie­no­je val­diš­ko­je įstai­go­je už ne vi­sai to­bu­lą sa­vo ang­lų kal­bą, jai tar­nau­to­ja bri­tė pa­sa­kė: „Jūs žy­miai ge­riau kal­ba­te ang­liš­kai, nei aš lie­tu­viš­kai. Aš juk lie­tu­vių kal­bos vi­sai ne­mo­ku!“.

Eg­lė sa­ko, jog bri­tai yra pri­pra­tę prie gau­sy­bės emig­ran­tų ir ger­bia žmo­nes, ku­rie bent ban­do kal­bė­ti jų kal­ba.

Eg­lės vy­ras Eu­ge­ni­jus taip pat ge­rai kal­ba ang­liš­kai, nors dar­be dau­giau­sia – taip pat emig­ran­tai.

Eg­lė su vai­kais į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją skri­do iš Ry­gos.

„Lėk­tu­vas pil­nu­tė­lis. Ne­ži­nau, ar vi­si ke­lei­viai – emig­ran­tai, ar tik­rai iš Lie­tu­vos kas­dien emig­ruo­ja ma­žiau­siai po lėk­tu­vą žmo­nių, bet kad emig­ra­ci­jos mas­tai te­bė­ra la­bai di­de­li, su­pra­tau nu­vy­ku­si gau­ti „in­su­ran­ce num­ber“ (drau­di­mo nu­me­ris), su ku­riuo ga­li gau­ti le­ga­lų dar­bą. Prie to drau­di­mo nu­me­rio – di­džiu­lės emig­ran­tų ei­lės“, – pa­sa­ko­jo Eg­lė.

To­je ei­lė­je ne vien lie­tu­viai. Da­lis žmo­nių – su pa­ly­do­vais, nes ne­mo­ka ang­lų kal­bos.

„Ei­lė­je – dau­gy­bė jau­nų žmo­nių, ieš­kan­čių ga­li­my­bių. Emig­ra­ci­ja di­džiu­lė“, – įsi­ti­ki­nu­si Eg­lė.

Ro­žy­tės mo­kes­tis

Eg­lė Min­ku­vie­nė Šiau­liuo­se tu­rė­jo ne­di­de­lį vers­lą – pa­gal in­di­vi­dua­lios veik­los pa­žy­mą pre­kia­vo sa­vo su­kur­tais rank­dar­biais: pa­puo­ša­lais ir ta­py­to šil­ko dir­bi­niais.

Iš po­li­me­ri­nio mo­lio mo­te­ris kū­rė vie­ne­ti­nius aus­ka­rus, kak­lo pa­puo­ša­lus. Pa­ti me­ni­nin­kė mai­šė įvai­rias spal­vas, pa­ti ga­mi­no iš mo­lio smul­kius žied­la­pius, o ta­da la­pe­liai bu­vo ve­ria­mi į ro­žy­tę, ro­žy­tės kom­po­nuo­ja­mos į pa­puo­ša­lą. „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je dau­gy­bė nuo­trau­kų su Eg­lės kur­tais pa­puo­ša­lais, šia­me so­cia­li­nia­me tink­le ir rek­la­muo­tas jos vers­las, or­ga­ni­zuo­ta pa­puo­ša­lų pre­ky­ba.

Su­kur­tų pa­puo­ša­lų nuo­trau­kos su­lauk­da­vo dau­gy­bės „li­ke“, bu­vo de­ra­ma­si dėl kai­nų, vyk­do­mos įvai­rios ak­ci­jos. Iš ša­lies žiū­rint, Eg­lės pa­puo­ša­lų vers­las tie­siog vir­te vi­rė, vie­ne­ti­niai dir­bi­niai su­ra­do sa­vo ni­šą. Ta­čiau rea­ly­bė bu­vo ki­to­kia.

„Bu­vo mė­ne­sių, kai se­kė­si par­duo­ti, bu­vo ir la­bai pra­stų mė­ne­sių, kai be­veik nie­ko ne­pirk­da­vo. Ta­čiau apie tai, kad ga­li­ma bū­tų iš­gy­ven­ti iš to­kios kū­ry­bos Lie­tu­vo­je – ne­rei­kia net sva­jo­ti. Tai vi­siš­kai neį­ma­no­ma. Mo­kes­čius su­mo­ki ir tau, dir­bu­siai vi­są mė­ne­sį – be­veik nie­ko ne­be­lie­ka. Kai mo­kes­čiai len­kia pa­ja­mas – ne­nor­ma­lu. Jie smul­kie­siems Lie­tu­vo­je yra vi­siš­kai nea­dek­va­tūs“, – ma­no mo­te­ris.

Iš­to­bu­li­nu­si sa­vo kū­ry­bą Lie­tu­vo­je, ji ti­ki tuo pa­čiu už­siim­ti ir Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ir gal­būt at­si­da­ry­ti sa­vo rank­dar­bių krau­tu­vė­lę.

„Pir­muo­sius me­tus čia smul­kia­jam vers­li­nin­kui vi­sai ne­rei­kia mo­kė­ti jo­kių mo­kes­čių. O po me­tų mo­kes­čiai la­bai ne­di­de­li. Tik­rai ban­dy­siu kur­ti. Ti­kiuo­si, kad mo­kes­čiai ma­no ro­žy­čių „ne­su­val­gys“ taip, kaip Lie­tu­vo­je“, – vi­lia­si bu­vu­si šiau­lie­tė.

Šyp­se­nos ir lai­mės ma­tas

Vy­riau­sias Min­kų sū­nus aš­tuon­me­tis Ma­ri­jo­nas prieš sa­vai­tę pra­dė­jo lan­ky­ti ang­liš­ką mo­kyk­lą.

„Vai­kas su aša­ro­mis išė­jo į mo­kyk­lą, o grį­žo pla­čiai šyp­so­da­ma­sis. Ko­kia pa­slap­tis, kad vai­kas stai­ga ta­po lai­min­gas, aš dar neį­mi­niau“, – sa­kė E. Min­ku­vie­nė.

Į mo­kyk­lą aš­tuon­me­tis va­žiuo­ja pa­spir­tu­ku, ly­di­mas ma­mos ir bro­lių. No­riai iš­si­ruo­šia anks­čiau, nes prie mo­kyk­los mo­ki­niams pa­sta­ty­ta pui­ki žai­di­mų aikš­te­lė – prieš pa­mo­kas vai­kai jo­je žai­džia.

„Sū­nus pa­sa­ko­ja, kad per pa­mo­ką jie ga­li sė­dė­ti ne suo­le, o ant ki­li­mo! Tie­siog ant grin­dų! Aš ne­ži­nau, ar ga­li bū­ti, kad vai­kai lie­tu­viš­ko­se mo­kyk­lo­se stre­suo­ja dėl ka­rei­vi­nes pri­me­nan­čios draus­mės, kai vai­kams rei­kia iš­sė­dė­ti be­veik va­lan­dą ne­ju­dant, bet sū­nus la­bai lai­min­gas, kad pa­mo­ko­je ga­li jau­tis lais­vai, o mo­ky­mo­si re­zul­ta­tai yra pui­kūs“, – svars­tė ma­ma.

Eg­lės pa­sa­ko­ji­mu, jo­kių mo­ky­mo­si prie­mo­nių, va­do­vė­lių ar pra­ty­bų są­siu­vi­nių pirk­ti ne­rei­kia – sū­nus vis­ką gau­na mo­kyk­lo­je. „Pir­ko­me tik mo­kyk­li­nės uni­for­mos bliu­zo­ną“, – pa­tiks­li­no Eg­lė.

Kol kas du jau­nes­nie­ji vai­kai ne­lan­ko dar­že­lio: nė­ra lais­vų vie­tų, o vie­na die­na dar­že­ly­je kai­nuo­ja apie 50 sva­rų ster­lin­gų. To­dėl Eg­lė kol kas ne­dir­ba.

Pak­laus­ta, ko­kios prie­žas­tys šei­mą su­grą­žin­tų gy­ven­ti į Lie­tu­vą, Eg­lė at­sa­kė: „Ten, kur bus ge­riau ma­no vai­kams, ten aš ir va­žiuo­siu. Pri­tap­siu, pri­pra­siu, pa­si­steng­siu bū­ti lai­min­ga, jei­gu ma­ty­siu, kad ma­no vai­kams bus už­tik­rin­tes­nė, sta­bi­les­nė, lai­min­ges­nė atei­tis. No­rė­čiau, kad ta ša­lis bū­tų Lie­tu­va“.

Šei­mos al­bu­mo nuo­tr.

Eg­lė Min­ku­vie­nė prie sa­vo na­mų du­rų Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Šei­ma tu­ri erd­ves­nį būs­tą, nei įsten­gė tu­rė­ti Šiau­liuo­se.

Eg­lė Min­ku­vie­nė sa­ko, jog gy­vens ten, kur jos vai­kams bus ge­res­nė atei­tis.

Pir­ma­sis šei­mos gal­va Eu­ge­ni­jus Min­kus iš­ta­rė „ga­na“ ir iš­va­žia­vo į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją. Prieš pu­sant­ro mė­ne­sio emig­ra­vo vi­sa šei­ma.

Eg­lės Min­ku­vie­nės kur­ti dar­bai tu­rė­jo pa­klau­są. Ta­čiau mo­te­ris už in­di­vi­dua­lią veik­lą mo­kes­čių ne­re­tai su­mo­kė­da­vo dau­giau, nei gau­da­vo pa­ja­mų iš sa­vo kū­ry­bos. Mo­te­ris ti­ki­si sa­vo vers­lą plė­to­ti emig­ra­ci­jo­je.