Pasauliui reikia raminamųjų

Pa­sau­liui rei­kia ra­mi­na­mų­jų

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ
reginamus@skrastas.lt

Sos­ti­nė­je ki­lo skan­da­las. Dar­že­li­nu­ko ma­ma įta­ria, jog vai­kas dar­že­ly­je bu­vo „vai­ši­na­mas“ ra­mi­na­mai­siais vais­tais, kad bū­tų pa­klus­nes­nis ir ra­mes­nis. Pra­ne­ša­ma, kad ra­mi­na­mų­jų vais­tų ras­ta ir auk­lė­to­jų ran­ki­nė­se. Neaiš­ku, ką pa­ro­dys ty­ri­mas. Ar vi­sos auk­lė­to­jos ser­ga ner­vų li­go­mis? O gal vi­sos vai­kus draus­min­da­vo ra­mi­na­mai­siais vais­tais?

Be­je, pa­na­šūs skan­da­lai nė­ra nau­jie­na. Pa­me­nu, dar so­vie­ti­niais lai­kais vie­no at­kam­paus ra­jo­no dar­že­lio auk­lė­to­ja taip pat vai­kams prieš pie­tų mie­gą su­šer­da­vo po tab­le­ti­kę, kad ge­riau mie­go­tų. Bu­vo iš­kel­ta bau­džia­mo­ji by­la, bet lais­vės pe­da­go­gė ne­pra­ra­do. Vi­sa ori to­liau dir­bo vals­ty­bi­nė­se įstai­go­se.

Pa­na­šu, jog si­tua­ci­jos kar­to­ja­si vi­so­se san­tvar­ko­se, nes vis­kas pri­klau­so nuo žmo­gaus po­žiū­rio į sa­vo dar­bą.

Ra­mi­na­mų­jų vais­tų, ko ge­ro, rei­kė­tų ir ma­moms, ku­rios pa­ti­ki vai­kus dar­že­liui, o pa­čios sku­ba į dar­bą „įpjau­ta“ šir­di­mi. Juo­lab, kad vi­sais lai­kais apie dar­že­lius skli­do ne­ per g­ra­žiau­sios kal­bos: nuo vai­kų va­gia mais­tą, ran­ką prieš vai­kus ke­lia auk­lė­to­jos ir auk­ly­tės.

De­ja, pi­ges­nio bū­do de­rin­ti mo­ti­nys­tę ir kar­je­rą nė­ra. Ga­li­ma pa­si­sam­dy­ti į na­mus atei­nan­čią auk­lę. Bet vie­na šei­ma, pa­si­sam­džiu­si auk­lę jau pir­mą die­ną ją ra­do be­si­vo­lio­jan­čią gir­tą šei­mi­nin­kų lo­vo­je, o kū­di­kį pa­lik­tą lau­ke, ve­ži­mė­ly­je. To­kių at­ve­jų, vei­kiau­siai, pa­si­tai­ko ne vie­nas. Tik ki­tos šei­mos jų ne­gar­si­na.

To­kios, kad ir pa­vie­nės si­tua­ci­jos kal­ba apie žmo­gaus pa­ti­ki­mu­mą. Apie tai, kad trūks­ta pa­ti­ki­mų, ge­rų dar­buo­to­jų, ku­riais ga­lė­tų pa­si­kliau­ti ir darb­da­vys, ir klien­tas.

Praė­ju­sią sa­vai­tę vi­sas pa­sau­lis graibs­tė­si ra­mi­na­mų­jų, kai Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­tu bu­vo iš­rink­tas Do­nal­das Tram­pas. Ru­so Ži­ri­novs­kio to­nu kal­ban­tis, ka­te­go­riš­kas min­tis reiš­kian­tis ir dras­tiš­kų sa­vo už­ma­čių ne­sle­pian­tis mi­li­jar­die­rius įva­rė bai­mės ga­lin­gų vals­ty­bių ly­de­riams. Pa­čio­je Ame­ri­ko­je vyks­ta pro­tes­to ak­ci­jos.

O čia dar kaip ty­čia Bul­ga­ri­ja ir Mol­do­va iš­si­rin­ko pro­ru­siš­kus pre­zi­den­tus.

Pa­sau­lio bai­mė su­pran­ta­ma. Ne ­juo­kas, kai ne­pa­ti­ki­mo­se ran­ko­se at­si­du­ria dar­že­li­nu­kas. Ta­čiau dar la­biau ne­ juo­kas, kai ne­pa­ti­ki­mo­se ran­ko­se ga­li at­si­dur­ti ato­mi­nės bom­bos myg­tu­kas.

Ar­šių fa­na­ti­kų, to­kių kaip Hit­le­ris ir Sta­li­nas pa­sau­lis jau ma­tė. Dar ne­pa­mir­šo, kiek gy­vy­bių kai­na­vo jų veik­la.

Tik ar D. Tram­pas pa­na­šus į juos? Jis atė­jo iš vi­siš­kai ki­to­kios ter­pės ne­gu anie du. Vei­kiau­siai ar­šu­mas bu­vo tik rin­ki­mų po­za. Tad iš anks­to grieb­tis ra­mi­na­mų­jų gal ir ne­ver­ta. Jei­gu iš tik­rų­jų bū­tų ne­prog­no­zuo­ja­mas ir ne­pa­ti­ki­mas, var­gu, ar iš­lai­ky­tų sa­vo vers­lo im­pe­ri­ją ir mi­li­jar­die­riaus sta­tu­są.

Be­je, po rin­ki­mų at­ro­do, kad ir pa­čiam D. Tram­pui su­gir­dy­ta ra­mi­na­mų­jų do­zė. Suš­vel­ni­no to­ną. Gal tre­čio­jo pa­sau­li­nio ka­ro ne­su­kels? O dau­giau tvar­kos li­be­ra­liz­me, ne­tei­sy­bė­je ir chao­tiš­ko­je de­mok­ra­ti­jo­je pa­kly­du­siam pa­sau­liui tik­rai bū­tų ne­pro­šal.

Ame­ri­ką šiur­pi­na D. Tram­pas. Lie­tu­vo­je neats­lūgs­ta emo­ci­jos dėl R. Kar­baus­kio ir Sei­mo nau­jo­kų, jo bend­ra­par­tie­čių. Kaip drįs­ta su­griau­ti nu­si­sto­vė­ju­sią tvar­ką, tiks­liau, ab­so­liu­čią ne­tvar­ką!

Val­dan­čią­ją koa­li­ci­ją su­for­ma­vę „vals­tie­čiai“ no­ri, kad pir­miau­sia tau­tos iš­rink­tie­siems bū­tų ma­žiau priei­na­mas al­ko­ho­lis, kad sei­mo­riai per po­sė­džius mik­lin­tų sme­ge­nis ir dirb­tų tau­tos la­bui, o ne mai­gy­tų mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus, žval­gy­tų­si po ero­ti­nius in­ter­ne­to tink­la­pius, snaus­tų, krapš­ty­tų no­sį ar­ba vaikš­čio­tų po sa­lę kaip ko­kio­je are­no­je ar sa­vo mie­ga­ma­ja­me.

Ko­kia pa­ni­ka ki­lo! Kaip ga­li taip su­var­žy­ti Sei­mo na­rio lais­vę! Sen­bu­viai ėmė šai­py­tis. Vie­toj vy­no tau­rės per priė­mi­mus esą grau­šią obuo­lius. Jei­gu tie sei­mo­riai to­kie hi­pe­rak­ty­vūs, gal dar­že­lio auk­lė­to­jos galėtų atei­tų į Sei­mą, iš­kra­ty­tų sa­vo ran­ki­nu­kus, ir sei­mo­riams, o ne dar­že­li­nu­kams su­šer­tų po tab­le­tę ra­mi­na­mų­jų, kad nu­mig­tų ir pa­ga­liau su­pras­tų, kam ir ko atė­jo į Sei­mą.

O atė­jo pir­miau­sia tam, kad ro­dy­tų tik­ro dar­bo var­dan tos Lie­tu­vos pa­vyz­dį. Taip, kaip ra­šė Va­sa­rio 16-osios Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras Sa­lia­mo­nas Ba­nai­tis: „Jei­gu su­plyš rū­bai, su­si­lo­py­kit, jei ba­tai pra­kiurs – pa­si­tai­sy­kit, bet Lie­tu­vai nie­ka­da pi­ni­gų ne­gai­lė­ki­te.“ Re­gio­nai su vil­ti­mi iš­ly­dė­jo sa­vo iš­rink­tuo­sius į Sei­mą. Kad pa­ga­liau at­si­gręž­tų į žmo­gų ir jo gy­ve­ni­mą.

Kad kvies­tų su­si­telk­ti ir kar­tu dar­buo­tis Lie­tu­vo­je li­ku­sius lie­tu­vius, dar ne­vir­tu­sius glo­ba­li­niais pe­rė­jū­nais, ku­rių jau pil­nas pa­sau­lis.

Kad gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je dar tik pra­de­dan­tys kū­di­kiai ir vai­kai ne­virs­tų neat­sa­kin­go, aso­cia­laus suau­gu­sių­jų gy­ve­ni­mo, ku­ris dau­ge­liu at­ve­ju pri­klau­so ir nuo val­džios in­ves­ti­ci­jų į žmo­gų, įkai­tais.

Kad „pe­da­go­gės“ jų ne­gir­dy­tų ra­mi­na­mai­siais vais­tais, aso­cia­lūs tė­vai – al­ko­ho­liu. Kad pa­ga­liau tie ma­žy­liai tu­rė­tų tė­vą ir mo­ti­ną, o ne­bū­tų su­gy­ven­ti­nio, pa­slys­tan­čio ant alaus bu­te­lio, vai­kai.

Sa­ko­ma, jog žmo­gus pa­ts sa­vo li­ki­mo kal­vis. Bet ne kiek­vie­nam Die­vas da­vė to­kį ap­suk­ru­mą ir ta­len­tą gra­žiai ir lai­min­gai gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Tie pa­tys di­de­liais ta­len­tais ne­pa­si­žy­min­tys, tik svei­kas ran­kas ir ko­jas bei la­šą pro­to dar tu­rin­tys lie­tu­viai, iš­va­žia­vę į už­sie­nius, kaž­ko­dėl pra­gy­ve­na ir yra lai­min­gi. Va­di­na­si, daug kas pri­klau­so nuo žmo­gui su­teik­tų są­ly­gų ir ga­li­my­bių.

Žmo­nių lū­kes­čiai orien­tuo­ti į la­bai pa­pras­tą da­ly­ką – jų ir jų vai­kų vie­nin­te­lį gy­ve­ni­mą. Ar to ne­su­vo­kia val­džios? Ar ne­no­ri, ar ne­ga­li to pa­keis­ti? Ar to pa­da­ry­ti tie­siog ne­lei­džia pa­ti ka­pi­ta­liz­mo pri­gim­tis? To­dėl ser­ga­me ki­tų vals­ty­bių li­go­mis? Ge­ria­me ra­mi­na­muo­sius dėl Tram­po?!

„Bend­rau­ti pra­smin­ga su vi­su pa­sau­liu, bet klum­pes ver­ta lai­ky­ti sa­vo na­muo­se ir ne­de­gio­ti žva­ke­lių sve­ti­mo­je baž­ny­čio­je. (...) kiek­vie­nas esa­me sa­vo li­ki­mo kal­vis, ar ti­kė­ti­na, kad ra­sis kal­vis, ku­ris už mus mo­juo­tų sun­kiu mū­sų atei­ties kū­ju?“ – klau­sia Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras Al­gir­das End­riu­kai­tis sa­vo kny­gos „Li­be­ra­liz­mas kaip vi­suo­me­nės griū­tis“ įžan­go­je.

Iš tie­sų, kas ge­riau pa­mo­juos mū­sų atei­tį ka­lan­čiu kū­ju, jei ne mes pa­tys?