Japonai susidomėjo istoriko tyrimu

Japonai susidomėjo istoriko tyrimu

Ja­po­nai su­si­do­mė­jo is­to­ri­ko ty­ri­mu

Šiau­lių uni­ver­si­te­to is­to­ri­ką dr. Si­mo­ną Strel­co­vą moks­li­nis ty­ri­mas nu­ve­dė į Ja­po­ni­ją. Te­kan­čios Sau­lės ša­ly­je dės­ty­to­jas pil­dė me­džia­gą apie gar­sų­jį ja­po­nų kon­su­lą Či­ju­nę Su­gi­ha­rą, pa­bė­gė­lius ir 1939–1940 me­tų Lie­tu­vą. Pla­nuo­ja­ma, kad ki­tą­met Ja­po­ni­jo­je bus iš­leis­ta šiau­lie­čio is­to­ri­ko kny­ga.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Dar­bo įver­ti­ni­mas

Vil­nius-Var­šu­va-To­ki­jas. Šiuo 10-ies tūks­tan­čių ki­lo­met­rų marš­ru­tu spa­lio 1 die­ną Ja­po­ni­ją pa­sie­kė S. Strel­co­vas. Is­to­ri­kas vi­są mė­ne­sį dir­bo moks­li­nį dar­bą, skai­tė pa­skai­tas stu­den­tams ir su­si­rgo ne­pa­gy­do­ma mei­lės Ja­po­ni­jai li­ga.

S. Strel­co­vą su Ja­po­ni­ja su­sie­jo dip­lo­ma­to Č. Su­gi­ha­ros, ku­riam 1984 me­tais bu­vo su­teik­tas Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio var­das, as­me­ny­bė.

Is­to­ri­ko dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ja bu­vo skir­ta 1939–1940 me­tų pa­bė­gė­lių Lie­tu­vo­je te­mai, jis iš­lei­do ir mo­nog­ra­fi­ją „Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bė­gė­liai Lie­tu­vo­je 1939–1940 me­tais“.

„Nė­ra Č. Su­gi­ha­ros is­to­ri­jos, jei nė­ra Lie­tu­vos. Yra du do­mi­nuo­jan­tys na­ra­ty­vai: žy­dų gel­bė­ji­mas ir Lie­tu­vos Res­pub­li­ka“, – sa­ko do­cen­tas.

Ga­li­my­bė ap­si­lan­ky­ti Ja­po­ni­jos ar­chy­vuo­se ir tęs­ti pa­si­rink­tą te­mą at­si­ra­do per­nai, kai kon­fe­ren­ci­jo­je Var­šu­vo­je S. Strel­co­vas su­si­pa­ži­no su pro­fe­so­riu­mi Chi­ha­ru Ina­ba iš Ja­po­ni­jos.

2015 me­tų pa­bai­go­je S. Strel­co­vas pa­tei­kė pa­raiš­ką Ja­po­ni­jos fon­dui, o šių me­tų pa­va­sa­rį su­lau­kė tei­gia­mo at­sa­ky­mo.

„Man ne­ži­no­mas at­ve­jis, kai fon­das re­mia hu­ma­ni­ta­rą, is­to­ri­ką iš Lie­tu­vos. Kai ta­vo ty­ri­mai pri­pa­žįs­ta­mi la­bai to­li, va­di­na­si, dir­bi tei­sin­gai“, – sa­ko S. Strel­co­vas.

Is­to­ri­kas Ja­po­ni­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos dip­lo­ma­ti­jos ar­chy­ve ap­ti­ko ne­ma­žai Lie­tu­vos pėd­sa­kų – vi­sas fon­das yra skir­tas žy­dų pa­bė­gė­liams.

„Pri­si­lies­ti prie ori­gi­na­lų yra la­bai svar­bu. Ne­ma­ža da­lis in­for­ma­ci­jos, ku­ri sklan­do in­ter­ne­te, yra ko­pi­jos, ne­ži­nai, ko­kia do­ku­men­tų se­ka. Ki­tas jaus­mas, kai pa­ts at­si­ver­ti by­lą ir ver­ti la­pą po la­po.“

Č. Su­gi­ha­ra Ja­po­ni­jo­je yra pir­mo ryš­ku­mo is­to­ri­jos žvaigž­dė, jo as­me­ny­bė yra per­smel­ku­si vi­są ša­lies edu­ka­ci­nę sis­te­mą. Č. Su­gi­ha­ra įtrauk­tas ir į ja­po­niš­ką „100 žy­miau­sių pa­sau­lio žmo­nių“ ver­si­ją. Dė­me­sys dip­lo­ma­tui ypač išau­go per­nai, pa­si­ro­džiu­s fil­mui „Per­so­na Non Gra­ta“.

S. Strel­co­vo at­lie­ka­mas ty­ri­mas Ja­po­ni­jo­je su­lau­kė ži­niask­lai­dos dė­me­sio. In­ter­viu is­to­ri­kas da­vė ir mi­li­jo­ni­nius ti­ra­žus tu­rin­čiam laik­raš­čiui, ir ša­lies nau­jie­nų agen­tū­rai.

Vi­zi­ti­nė kor­te­lė

S. Strel­co­vas ti­ki­si, kad ki­tais me­tais Ja­po­ni­jo­je pa­si­ro­dys jo kny­ga apie Lie­tu­vą, pa­bė­gė­lius ir Č. Su­gi­ha­rą. Tai ga­lė­tų tap­ti Lie­tu­vos vi­zi­ti­ne kor­te­le Ja­po­ni­jo­je.

Vieš­na­gės me­tu jis įsi­ti­ki­no, kad ja­po­nai ži­no, jog dip­lo­ma­tas dir­bo Kau­ne, o Kau­nas yra Lie­tu­vo­je. Bet čia ži­nios ir bai­gia­si.

„Ma­no tiks­las – su­teik­ti vie­tai pra­smę. Kad ja­po­nai, ku­rie tūks­tan­čiais va­žiuo­ja ap­lan­ky­ti Č. Su­gi­ha­ros na­mo, ži­no­tų, kur va­žiuo­ja. Nes kar­tais ten­ka skai­ty­ti iš­ve­džio­ji­mų, kad Lie­tu­va 1939–1940 me­tais bu­vo na­cis­ti­nė vals­ty­bė, kur ne­tgi par­kuo­se žy­dams bu­vo už­draus­ta vaikš­čio­ti. Toks na­ra­ty­vas au­gi­na nei­gia­mą po­žiū­rį į mū­sų ša­lį.“

S. Strel­co­vas lan­kė­si Jaot­su mies­te, Gi­fu pre­fek­tū­ro­je, įsi­kū­ru­sia­me Č. Su­gi­ha­ros mu­zie­ju­je. Čia te­ko kon­sul­tuo­ti ko­le­gas, nes eks­po­zi­ci­jo­je pa­ste­bė­jo nea­ti­ti­ki­mų, su­si­ju­sių su Lie­tu­va.

Is­to­ri­kas skai­tė pa­skai­tas dvie­juo­se Ja­po­ni­jos uni­ver­si­te­tuo­se: se­no­jo­je sos­ti­nė­je Ki­jo­te ir Va­se­dos uni­ver­si­te­te To­ki­ju­je. Ja­me yra stu­di­ja­vęs ir Č. Su­gi­ha­ra. Is­to­ri­ko pa­skai­tos taip pat bu­vo su­sie­tos su pa­bė­gė­lių te­ma Lie­tu­vo­je, Lie­tu­va ir jos san­ty­kiais su ar­ti­miau­siais kai­my­nais XX am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je.

Pa­vyz­di­nė tvar­ka

Ja­po­ni­jo­je S. Strel­co­vas gy­ve­no nuo spa­lio 1 iki 31 die­nos. Sos­ti­nė­je To­ki­ju­je pra­lei­do 26 die­nas. Šiau­lie­tis dė­kin­gas drau­giš­kam ir be ga­lo pa­slau­giam ko­le­gai ja­po­nui pro­fe­so­riui, ku­ris di­džią­ją lai­ko da­lį „ve­džio­jo už ran­kos“ ir pa­dė­jo pa­žin­ti ša­lį.

„Gal­vo­jau, kad Ja­po­ni­ja man bus žy­miai la­biau sve­ti­ma – gal­būt ki­ta sto­te­lė po hu­ma­noi­di­nės eros. Da­bar ma­nau, kad ne­pa­mil­ti Ja­po­ni­jos neį­ma­no­ma, tai – pa­ti nuo­sta­biau­sia ma­no ap­lan­ky­ta ša­lis.“

La­biau­siai šiau­lie­tį su­ža­vė­jo žmo­nės, jų san­ty­kiai. Ne­re­gė­tas man­da­gu­mas. Ge­bė­ji­mas ra­miai į vis­ką pa­si­žiū­rė­ti, įver­tin­ti tai, ką tu­ri. Pa­gar­ba vis­kam, kas su­pa ap­link. Tvar­ka ir punk­tua­lu­mas. Sun­kiai pro­tu su­vo­kia­ma šva­ra.

Per vi­są mė­ne­sį šiau­lie­tis ne­ma­tė nu­mes­tos kram­to­mo­sios gu­mos ar nuo­rū­kos. Ma­ža to, šiukš­lia­dė­žių nė­ra, jos tik sto­ty­se. Šiukš­lės rū­šiuo­ja­mos tik per­ma­to­muo­se mai­še­liuo­se. Nė­ra kon­tei­ne­rių. Nė­ra ir jo­kio kva­po.

S. Strel­co­vui te­ko skai­ty­ti pa­ly­gi­ni­mą: va­ka­rie­tis, pa­ma­tęs gra­žią gė­lę pie­vo­je, nu­si­skins. Ja­po­nas ga­li pri­tūp­ti ir il­gai ste­bė­ti. Tuo įsi­ti­ki­no sa­vo aki­mis. Par­ke „ofi­si­nis“ žmo­gus su kos­tiu­mu, kak­la­raiš­čiu pri­tū­pė prie ro­žy­no, iš­si­trau­kė ma­žy­tes žirk­lu­tes, nu­kar­pė nu­vy­tu­sius la­pe­lius, su­si­dė­jo į vo­ką ir nuė­jo.

Ja­po­nams la­bai svar­bu tvar­ka, punk­tua­lu­mas. Ge­riau at­va­žiuo­ti šiek tiek anks­čiau ir paaiš­kin­ti, kad ne­bu­vo spūs­čių: „Ir iš tie­sų jie ne­vė­luo­ja! Po­rą kar­tų bu­vo, kai iki nu­ma­ty­to su­si­ti­ki­mo li­kus mi­nu­tei, pa­šne­ko­vas pa­skam­bi­no pa­sa­ky­ti, kad šiek tiek vė­luos. Tas šiek tiek – 1,5 mi­nu­tės.“

Lauk­da­mi trau­ki­nio, ja­po­nai su­sto­ja vie­nas pa­skui ki­tą į tvar­kin­gą ei­lę. Pa­ma­tęs, kad ša­lia for­muo­ja­si ant­ra ei­lu­tė, šiau­lie­tis iš­siaiš­ki­no, kad šie žmo­nės jau lau­kia ki­to trau­ki­nio.

„To­ki­ju­je ofi­cia­liai gy­ve­na 13 mi­li­jo­nų, met­ro­po­li­te­no te­ri­to­ri­jo­je – dar 25 mi­li­jo­nai žmo­nių, pu­sė iš jų va­žiuo­ja dirb­ti. Trans­por­to sis­te­ma iš­plė­to­ta fan­tas­tiš­kai“, – apie ja­po­nų gy­ve­ni­mo subtily­bes pa­sa­ko­ja S. Strel­co­vas.

Smo­gas gy­ven­to­jų ne­kan­ki­na. Nė­ra ir di­džiu­lių spūs­čių. Au­to­mo­bi­lių par­kas yra la­bai nau­jas, S. Strel­co­vo aki­mis, ma­žiau­siai pu­sė au­to­mo­bi­lių yra hib­ri­di­niai. Mies­te yra daug par­kų, par­ke­lių, iš jų di­džiau­sias – Im­pe­ra­to­riaus par­kas. Pa­čia­me To­ki­ju­je yra šim­tai šven­tyk­lų, vi­sos jos sto­vi par­kuo­se.

Ja­po­nai la­bai di­džiuo­ja­si, kad 2020 me­tais pas juos vyks olim­pi­nės va­sa­ros žai­dy­nės.

Bal­sa­vo am­ba­sa­do­je

„Ke­lio­nė bu­vo la­bai sėk­min­ga ir dėl to, kad ma­ne še­fa­vo pro­fe­so­rius, ku­ris tu­ri mil­ži­niš­ką ra­tą pa­žįs­ta­mų žmo­nių. Te­ko sve­čiuo­tis ir kal­nų pa­pė­dės na­me­liuo­se, ir pa­čia­me To­ki­ju­je“, – nau­jo­mis pa­žin­ti­mis džiau­gia­si S. Strel­co­vas. Bu­vo ma­lo­nu, kai ja­po­nai priim­da­vo ne­pai­sy­da­mi skir­tin­gų kul­tū­rų, sun­kiai iš­ta­ria­mų var­dų, jau ne­kal­bat apie pa­var­des.

Ja­po­ni­jo­je do­cen­tas ta­po kul­tū­ros am­ba­sa­do­riu­mi, pa­sa­ko­ju­siu apie Lie­tu­vą ir ra­gi­nu­siu ap­si­lan­ky­ti. Juo­kia­si: jei bent pu­sė pa­ža­dė­ju­sių­jų at­va­žiuos į Šiau­lius, ja­po­nų tu­riz­mas ki­tais me­tais mies­te at­si­gaus.

S. Strel­co­vo vieš­na­gės Ja­po­ni­jo­je me­tu Lie­tu­vo­je vy­ko Sei­mo rin­ki­mai. Šiau­lie­tis nu­vy­ko bal­suo­ti į am­ba­sa­dą, čia pa­bend­ra­vo su am­ba­sa­do­riu­mi Egi­di­ju­mi Mei­lū­nu, įga­lio­tą­ja mi­nist­re Vio­le­ta Gai­žaus­kai­te.

Su­ži­no­jo, kad To­ki­ju­je gy­ve­na 60–80 lie­tu­vių. Da­lis jų su­kū­rė miš­rias san­tuo­kas, ki­ti stu­di­juo­ja, dir­ba. Am­ba­sa­do­je su­si­ti­ko su stu­den­tais, at­vy­ku­siais į kul­tū­ri­nių mai­nų sa­vai­tę iš Vil­niaus: bu­vo pui­ki pro­ga pa­kal­bė­ti lie­tu­viš­kai.

Ja­po­ni­jo­je S. Strel­co­vas bend­ra­vo ang­lų kal­ba. Lan­ky­tuo­se mi­li­jo­ni­niuo­se mies­tuo­se To­ki­ju­je, Na­go­jo­je, Osa­ko­je, Ki­jo­te vi­sa bū­ti­na in­for­ma­ci­ja pa­tei­kia­ma dviem kal­bo­mis.

„Jei tik tru­pu­tį ga­li pa­sa­ky­ti ja­po­niš­kai, jie vis tiek ne­ka­lbės su ta­vi­mi sa­vo kal­ba, ir ačiū jiems už tai“, – šyp­so­si S. Strel­co­vas.

Jis bu­vo di­džiai nu­ste­bin­tas, kai po vie­nos pa­skai­tos priė­jęs ja­po­nas pa­si­svei­ki­no lie­tu­viš­kai: „La­bas va­ka­ras!“

Pri­sis­ta­tęs paaiš­ki­no, jog yra To­ki­jo uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tas, ra­šan­tis di­ser­ta­ci­ją apie Lie­tu­vių ak­ty­vis­tų fron­tą, po­rą me­tų sta­ža­vę­sis Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Pui­kiai kal­ban­tis ir skai­tan­tis lie­tu­vių kal­ba.

Kai­nos neiš­gąs­di­no

To­ki­ju­je S. Strel­co­vas ap­si­gy­ve­no pri­va­čiuo­se iš­si­nuo­mo­tuo­se apar­ta­men­tuo­se. Ja­po­nų vir­tu­vės – ma­žy­tės, nu­ste­bi­no, kad nė­ra or­kai­čių, ku­rios dėl vie­ti­nės vir­tu­vės re­cep­tū­ros tie­siog ne­rei­ka­lin­gos.

Paaiš­kė­jo, kad val­gy­ti mies­te pi­giau nei pirk­ti par­duo­tu­vė­je ir ga­min­ti pa­čiam. Mai­ti­ni­mo įstai­gos – 4–6 sta­liu­kai, bet vie­no­je ne­di­de­lė­je gat­vė­je jų dau­giau nei vi­sa­me Šiau­lių mies­te. To­ki­ju­je, ku­ris, ja­po­nų nuo­mo­ne, yra ne­nor­ma­liai bran­gus mies­tas, S. Strel­co­vas pie­tau­da­vo už 6–7 eu­rus. Is­to­ri­kas juo­kia­si tiek gar­džios žu­vies ne­val­gęs per vi­są gy­ve­ni­mą.

Spa­lio mė­ne­sį tem­pe­ra­tū­ra svy­ra­vo apie 25–26 laips­nius, tad šil­dy­ti bu­to dar ne­rei­kė­jo. Dau­giau­sia ja­po­nai šil­do­si oro kon­di­cio­nie­riais, o pri­va­čiuo­se na­muo­se – elekt­ra, du­jo­mis ar­ba naf­tos pro­duk­tais. Ja­po­nams di­džiau­sias šo­kas bū­da­vo iš­gir­dus, kad na­muo­se S. Strel­co­vas kū­re­na me­die­ną – jiems at­ro­dė tas pa­ts, kaip mė­ty­ti auk­si­nes ply­tas.

Ku­ro kai­nos – kaip Lie­tu­vo­je. Bet at­ly­gi­ni­mai – ne kaip Lie­tu­vo­je. „Kal­bė­jau­si su žmo­gu­mi, ne­su­si­ju­siu su aka­de­mi­niu pa­sau­liu, jis sa­kė už­dir­bąs apie 4 tūks­tan­čius eu­rų „į ran­kas“. Jei dir­bi aka­de­mi­nį dar­bą, pa­vyz­džiui, pro­fe­so­riaus, už­mo­kes­tis sie­kia apie 7–8 tūks­tan­čius eu­rų“, – sa­ko S. Strel­co­vas.

Šiau­lie­tį nu­ste­bi­no, kad ja­po­nai, ne­pai­sant mū­sų įsi­vaiz­da­vi­mo apie tech­no­lo­gi­jų ša­lį, daž­niau­siai at­si­skai­to gry­nai­siais. Ste­bi­no ir itin griež­tas in­ter­ne­to ry­šio sau­gu­mas, ypač – at­vi­ros Wi-Fi priei­gos uni­ver­si­te­tuo­se.

Ja­po­ni­jos li­ga

S. Strel­co­vas tu­rė­jo ir ga­li­my­bių pa­ke­liau­ti po ša­lį. Po­pu­lia­riau­sia ak­ty­vaus lais­va­lai­kio for­ma Ja­po­ni­jo­je – lip­ti į kal­nus. Is­to­ri­kas su bend­ra­žy­giais įko­pė į 2 578 met­rų aukš­čio virš jū­ros ly­gio vir­šū­nę. Prieš tai į kal­no pa­pė­dė­je sto­vin­čios tro­be­lės pa­što dė­žu­tę įme­tė už­ra­šy­tą sa­vo var­dą ir pa­var­dę. Tai pa­da­ro kiek­vie­nas li­pan­ty­sis – jei kas nu­tik­tų.

Ste­bi­no ja­po­nų sen­jo­rų fi­zi­nis ak­ty­vu­mas: „Nors ne­su na­mie sė­din­tis ant fo­te­lio, ste­bi­no pro ša­lį pra­le­kian­tys sen­jo­rai su ti­lin­džiuo­jan­čiais var­pe­liais. Pa­si­ro­do, jie rei­ka­lin­gi lau­ki­niams lo­kiams at­bai­dy­ti. Vie­to­mis, pa­žiū­rė­jus nuo ta­ke­lio že­myn, lin­ko ko­jos. O jie leng­vai skrie­ja!“

S. Strel­co­vas lan­kė­si ir vie­na­me iš žy­miau­sių – Ni­ko – na­cio­na­li­nia­me par­ke, ža­vė­jo­si nuo­sta­biu se­nuo­ju Ki­jo­to mies­tu. Įs­pū­dį pa­li­ko di­džiau­sias Ja­po­ni­jo­je for­ti­fi­ka­ci­nis sta­ti­nys – Osa­kos pi­lis su la­bai šiuo­lai­kiš­ka eks­po­zi­ci­ja.

Iš­si­mau­dė Ra­mia­ja­me van­de­ny­ne. Mau­dy­nės spa­lio vi­du­ry­je vie­ti­niams kė­lė nuo­sta­bą, bet van­dens tem­pe­ra­tū­ra le­pi­no kaip Bal­ti­jos jū­ro­je lie­pą.

Pa­ty­rė ir ne­pa­mirš­ta­mą aki­mir­ką, kai vie­ną die­ną pra­dė­jo ju­dė­ti vi­sas na­mas – pra­si­dė­jo že­mės dre­bė­ji­mas. Per trum­pą lai­ką rei­kė­jo priim­ti spren­di­mą: vis­ką mes­ti ir bėg­ti iš na­mų (kaip bu­vo mo­kę ja­po­nai) ar lie­tu­viš­kai nu­spręs­ti, kaip ir ką iš­si­neš­ti. Jaus­mas, kai stai­ga ima ju­dė­ti ir dre­bė­ti vi­sas su­pan­tis pa­sau­lis, žo­džiais ne­nu­sa­ko­mas.

S. Strel­co­vas šyp­so­si: ne­bei­šei­na ne­gal­vo­ti apie Ja­po­ni­ją. Tai yra li­ga. Tik ši li­ga da­ro gy­ve­ni­mą ma­lo­nes­nį ir švie­ses­nį.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to is­to­ri­kas Si­mo­nas Strel­co­vas mė­ne­sį gy­ve­no ir moks­li­nį dar­bą dir­bo Ja­po­ni­jo­je.

Si­mo­no STREL­CO­VO nuo­tr.

Si­mo­nas Strel­co­vas prie Ja­po­ni­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos dip­lo­ma­ti­jos ar­chy­vo pa­sta­to.

Si­mo­nas Strel­co­vas Im­pe­ra­to­riš­ka­ja­me par­ke To­ki­ju­je.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Gy­ny­bos ir ka­ry­bos edu­ka­ci­jos cent­rui va­do­vau­jan­tį Si­mo­ną Strel­co­vą itin su­do­mi­no Osa­kos tvir­to­vė.

As­me­nu­kė prie šven­tyk­los Kijo­te.

Šven­tyk­los var­tai Kijo­te.

Ni­ko na­cio­na­lis par­kas, nu­si­da­žęs spa­lio spal­vo­mis.

De­be­sys ant vir­šu­kal­nių Ni­ko na­cio­na­li­nia­me par­ke.

Po pa­skai­tos Si­mo­nas Strel­co­vas ra­gi­na stu­den­tus pa­teik­ti tris klau­si­mus.

Si­mo­nas Strel­co­vas su ko­le­go­mis, už­ko­pę į Ši­ra­ne kal­ną.

Si­mo­nas Strel­co­vas po pa­skai­tos su ko­le­go­mis ir stu­den­tais.