Gėlės salotoms netinka

Gė­lės sa­lo­toms ne­­tin­­ka

Re­gi­na MUS­­NEC­­KIE­­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kol po­li­ti­kai gin­či­ja­si, rei­kia ar ne­rei­kia al­ko­ho­lio Sei­mo bu­fe­te, kal­bi­nin­kai su­rė­mė ie­tis dėl žo­džio „sa­ma­go­nas“. Vie­niems at­ro­do, jog ši­tuo žo­džiu kaip at­gra­sy­mo prie­mo­ne ga­li­ma va­din­ti ne­le­ga­lų al­ko­ho­lį, ki­tiems, kad ne. Rei­kia su­gal­vo­ti ko­kį nors bjau­rų, bet lie­tu­viš­ką pa­va­di­ni­mą, kad net lat­riu­kas ne­no­rė­tų to gė­ra­lo pu­sėn žiū­rė­ti!

Įki­šiu ir aš sa­vo trig­ra­šį. Na­mi­nį gė­ra­lą rei­kė­tų pa­va­din­ti smar­ve ar­ba žu­di­ke. Ma­no vai­kys­tės kai­me sa­ma­go­ną vi­rė ir pils­tu­ku pre­kia­vo kai­my­nai. Kai­mo vy­rai ten trauk­da­vo vir­ti­nė­mis kaip į ba­rą. So­dy­bos šei­mi­nin­kai juos pa­so­din­da­vo vi­ra­li­nė­je. Sa­ma­go­no įpil­da­vo pa­gal po­rei­kį ar­ba pa­gal tai, kiek jų „ba­ro“ lan­ky­to­jas su­krapš­ty­da­vo pi­ni­gų.

Pro lan­gą ma­ty­da­ma iš kai­my­nų kie­mo iš­šli­ti­niuo­jan­čius gir­tus vy­rus ma­ma ne­ga­lė­da­vo už­mig­ti svars­ty­da­ma, ar tie vy­rai jau šią­nakt nu­mirs ar ateis iš­ger­ti dar vie­nos sa­vo gy­ve­ni­mo „čier­kos“.

Kai­mas sklei­dė­si nuo kal­bų, jog į sa­ma­go­ną de­da­ma dus­to ar­ba įpurš­kia­ma mu­sių nuo­dų, kad jis bū­tų stip­res­nis. Kai ding­da­vo kie­no nors ka­ti­nas, pa­lin­guo­da­vo gal­vas: „Tur­būt jau pa­merk­tas į sa­ma­go­ną.“

Vy­rai mir­da­vo vie­nas po ki­to. Jų žmo­nos ir mo­ti­nos gė­ra­lą va­di­no ša­mar­lia­ku, smar­da­ly­ne ir ki­to­kiais bjau­riais žo­džiais. Ne kar­tą iš­dau­žė ba­rą at­sto­ju­sios vi­ra­li­nės lan­gus. Kei­kė kai­my­nus. Sa­ky­da­vo, jog jie min­ta tų vy­rų vai­kų ir žmo­nų aša­ro­mis.

Bet li­ku­sie­ji gy­vi vis tiek trauk­da­vo į „ba­rą“. Po to iš­vin­gu­riuo­da­vo lauk. Kai kas nu­griū­da­vo čia pat už var­tų. Ir jau neat­si­kel­da­vo. Tai tę­sė­si daug me­tų. Kol vie­ną die­ną, su­ži­no­jęs, jog už ne­le­ga­lią veik­lą gre­sia di­de­li ne­ma­lo­nu­mai, kai­my­nas pa­si­ko­rė. Gir­dyk­la už­si­da­rė. Ar ga­lė­jo ji už­si­da­ry­ti anks­čiau ko­kiu nors dar bai­ses­niu žo­džiu pa­va­di­nus ten par­da­vi­nė­ja­mą al­ko­ho­lį?

Tai­gi, ir da­bar kal­bi­nin­kai, ko ge­ro, vel­tui eik­vo­ja ener­gi­ją. Kol yra daik­tas, bus ir jo pa­va­di­ni­mas. Ne kal­bi­nin­kų pri­mes­tas. O pa­čios tau­tos su­gal­vo­tas ir nuo se­nų se­no­vės var­to­ja­mas.

Po vie­no ko­le­gos ko­men­ta­ru apie Ra­mū­ną Kar­baus­kį, per pa­sta­ruo­sius Sei­mo rin­ki­mus Lie­tu­vą paė­mu­sį kul­tū­ra, ki­tas ko­men­ta­to­rius pa­ra­šė: „Kul­tū­ros ant duo­nos neuž­si­tep­si.“

Na, ži­no­ma. Ir iš gė­lių sa­lo­tų ne­pa­si­da­ry­si. Ir už „ačiū“ nie­ko ne­nu­pirk­si. Ta­čiau be gė­lių ir be žo­džio „ačiū“ dau­gu­ma neį­si­vaiz­duo­ja­me sa­vo gy­ve­ni­mo.

Tai­gi, ir tos kul­tū­ros bent plo­nu sluoks­ne­liu tu­rė­tu­me už­si­tep­ti ant sa­vo vei­do, ant lie­žu­vio, ant min­čių ir bend­ra­vi­mo su ki­tais žmo­nė­mis. Lie­tu­va jos pa­siil­go.

O ką ji ma­to? Tik te­le­vi­zo­rių! Ku­ria­me „24 va­lan­das“ ar­ba „TV pa­gal­bą“ su gir­tais, rė­kau­jan­čiais, be­si­mu­šan­čiais he­ro­jais čia, že­mė­je, ir ži­nias bei po­kal­bių lai­das su tru­pu­tį aukš­tes­nio ly­gio, ra­fi­nuo­tes­nė­mis, bet klas­tin­ges­nė­mis rie­te­no­mis Sei­me, mi­nis­te­ri­jo­se ir ki­to­se vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­se! Ar to­kie da­ly­kai de­da­si ne dėl kul­tū­ros sto­kos?

Ne­be­li­ko pa­gar­bos nie­kam: nei mo­ky­to­jui, nei gy­dy­to­jui, nei ku­ni­gui... Tai pa­ju­tę kai ku­rie ir pa­tys nu­sto­jo gerb­ti sa­vo pro­fe­si­ją.

Ne­be­li­ko pa­gar­bos ir kal­bai. Nuo se­no var­to­ja­mas žo­dis „sa­ma­go­nas“ – tai tik smulk­me­na, pa­ly­gi­nti su ki­to­mis li­be­ra­lė­ji­mo ir glo­ba­lė­ji­mo įneš­to­mis nau­jo­vė­mis.

Lie­tu­vių kal­ba iš­si­ski­ria sa­vo se­no­viš­ku­mu, me­lo­din­gu­mu. Už­sie­nie­čių šei­mo­se dir­ban­tys emig­ran­tai kar­tais pa­sa­ko­ja, kaip go­džiai jų šei­mi­nin­kai klau­so lie­tu­vių kal­bos, kai jų „ver­gai“ kal­ba­si su sa­vo na­miš­kiais.

Mū­sų kal­ba uni­ka­li ir sa­vo pa­var­dė­mis, ku­rios lei­džia at­skir­ti mo­te­rį nuo vy­ro, iš­te­kė­ju­sią po­nią nuo ne­te­kė­ju­sios pa­ne­lės. De­ja, nei kal­bos ins­pek­ci­ja, nei pa­ski­ri kal­bi­nin­kai ne­su­ge­bė­jo pa­si­prie­šin­ti pir­ma­jai li­be­ra­liz­mo ban­gai, kai mo­te­rys pa­no­ro pa­slėp­ti sa­vo šei­my­ni­nę pa­dė­tį ir iš­te­kė­ju­sios ta­po ne „-ie­nė­mis“, o „-ec­kė­mis“, „-on­kė­mis“ ir „-un­kė­mis“, „-ič­kė­mis“. Nors vy­res­nio­ji kar­ta net „klec­ku­čių“ sriu­bos ne­va­di­no klec­ke, nes tai bū­tų tu­rė­ję pa­nie­ki­na­mą­jį at­spal­vį, nau­jo­viš­kų mo­te­rų pa­var­džių ma­da plin­ta pa­siu­tu­siu grei­čiu. Ar tik se­no­sios „-ie­nės“ grei­tai ne­lik­si­me ma­žu­ma Lie­tu­vo­je?

Si­tua­ci­ja dėl lie­tu­viš­kų var­dų šiek tiek ge­res­nė, nes dau­ge­lis in­te­li­gen­tų jau at­vir­to į lie­tu­vius ir sa­vo vai­kus pa­va­di­na lie­tu­viš­kais, tvir­tais, tra­di­ci­niais se­ne­lių var­dais. Dar­že­liuo­se ir mo­kyk­lo­se yra ir Jo­nu­kų, ir An­ta­nu­kų, ir Jur­giu­kų, ir Kat­rių, ir El­zių, ir Ele­ny­čių.

Ta­čiau ne­ma­žai ir šo­ki­ruo­jan­čių iš už­sie­nie­tiš­kų se­ria­lų paim­tų var­dų: Mil­to­nų, Nei­to­nų, Ta­jų, Aren­tų.

Į re­dak­ci­ją daž­nai pa­skam­bi­nan­ti Šiau­lių ra­jo­no mo­ky­to­ja ne kar­tą pik­ti­no­si ir ste­bė­jo­si trum­pi­niais LR, LRT, LTV ir ki­tais, ku­rių vy­res­nio am­žiaus žmo­gus nė ne­sup­ran­ta. „Ne­gi taip tin­gi­me ap­vers­ti lie­žu­vį ir iš­tar­ti: „Lie­tu­vos Res­pub­li­ka“, „Lie­tu­vos ra­di­jas ir te­le­vi­zi­ja“? – klau­sė mo­ky­to­ja.

O gal Lie­tu­vos jau ir ne­bė­ra? Did­mies­čiuo­se mir­ga mar­ga neo­ni­niai už­sie­nie­tiš­ki ban­kų, par­duo­tu­vių, vieš­bu­čių, res­to­ra­nų ir ba­rų pa­va­di­ni­mai. Jei ne lie­tu­viš­ki už­ra­šai ant gat­vių ro­dyk­lių, pa­si­mes­tum – gal vaikš­tai po ko­kį Ang­li­jos mies­tą.

Net Kel­mės ra­jo­ne ne­trūks­ta mo­te­lių, ho­te­lių. O mies­to cent­re pa­tup­dy­tas pa­što kios­ke­lis iš to­lo švie­čia „Pay­Post“. Ar ga­li nu­spė­ti jo pa­skir­tį ang­lų kal­bos ne­mo­kan­tis žmo­gus? Ir ar vi­si pri­va­lo­me mo­kė­ti ang­lų kal­bą? Ar kios­ke­lis nu­sto­tų ver­tės, jei bū­tų pa­va­din­tas tie­siog mo­kė­ji­mų pa­štu?

Keis­ta, jog kal­bi­nin­kai lei­do vi­so­kiais ne­gra­biai iš ke­lių žmo­nių var­dų skie­me­nų su­durs­ty­tais be­pras­miais žo­džiais pa­va­din­ti įmo­nes ir bend­ro­ves. Sun­ku to­kius pa­va­di­ni­mus įsi­min­ti ir pa­tiems sa­vi­nin­kams, ir jų klien­tams, ir kont­ro­liuo­jan­čioms įmo­nėms. O kaip jos „įsi­pai­šo“ į lie­tu­vių kal­bos žo­dy­nus ar gra­ma­ti­ką – iš vi­so neaiš­ku. Ar blo­giau bū­tų, jei bend­ro­vę pa­va­din­tų ko­kiu nors jų veik­lą at­spin­din­čiu lie­tu­viš­ku, gal­būt net liau­diš­ku žo­džiu?

To­kių įmo­nių vie­na ki­ta yra. Pa­vyz­džiui, „Šau­kė­nų duo­na“, „Ku­ku­tis“, „Sal­di­šius“ ir t.t. Ta­čiau dau­ge­lis nau­jų­jų lie­tu­vių vers­li­nin­kų bend­ro­vės pa­va­di­ni­me no­ri at­spin­dė­ti jos pri­klau­so­my­bę, o ne veik­los pa­bū­dį.

Nau­ja­sis in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų am­žius – tai dar vie­nas že­mės dre­bė­ji­mas po lie­tu­vių kal­bos pa­ma­tais. Vai­kai at­pran­ta kal­bė­tis gy­vai, reikš­ti sa­vo min­tis. „Ką tu?“ – toks daž­niau­sias SMS ži­nu­te drau­gui siun­čia­mas klau­si­mas. Aš jo ne­sup­ran­tu. O jūs?

Drau­gas tik­riau­siai su­pras, ko jo klau­sia. Pa­ra­šys at­sa­ky­mą su tik pa­čiam jau­ni­mui su­pran­ta­mais trum­pi­niais, nu­kąs­da­mas po pu­sę žo­džio. Kad bū­tų grei­čiau... Ar­ba at­sa­kys trum­pai: „Ne kaž­ką.“ Nes jau­ni­mas jau tin­gi daug ra­šy­ti ir il­gai kal­bė­ti.

Ne­se­niai te­ko bū­ti ren­gi­ny­je, į ku­rį priė­jo daug vai­kų ir jau­ni­mo. Ket­vir­tą kla­sę tur­būt jau per­si­ri­tu­si mer­gai­tė sa­vo drau­gei iš­tie­sė eu­rą ir įsa­kė: „De­bi­le, eik nu­pirk­ti po­pkor­nų!“

Kaip to­li pa­žen­gė nau­jo­ji kar­ta! Ko­kiais ter­mi­nais pa­si­pil­dė jų kal­ba! Mes vai­kys­tė­je vie­na ki­tą iš­va­din­da­vo­me pa­pras­tes­niais žo­džiais – kvai­lė­mis ar­ba dur­nė­mis. Ir tai tik ta­da, kai la­bai su­pyk­da­vo­me. Be­je, ir „po­pkor­nų“ ta­da ne­bū­da­vo...