Seimo rekordininkas pakelia rinkimų kilimą

Sei­mo re­kor­di­nin­kas pa­ke­lia rin­ki­mų ki­li­mą

Šiau­lie­tis Va­le­ri­jus Si­mu­lik į Sei­mą penk­tą kar­tą iš­rink­tas vien­man­da­tė­je apy­gar­do­je. To­kių re­kor­di­nin­kų Sei­me – tik du. Vi­si ki­ti Sei­mo sen­bū­viai – „są­ra­ši­niai“, į Sei­mą pa­te­kę su par­ti­jų trau­ki­niu.

Šiuos rin­ki­mus V. Si­mu­lik Sau­lės rin­ki­mų apy­gar­do­je lai­mė­jo prieš so­cial­de­mok­ra­tą Ar­vy­dą Moc­kų.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

– Penk­tą kar­tą lai­mi­te Sei­mo rin­ki­mus vien­man­da­tė­je apy­gar­do­je. Šį­kart net jū­sų apy­gar­dos, ku­rio­je ke­tu­ris kar­tus bu­vo­te iš­rink­tas – ne­be­li­ko. Lai­mė­jo­te to­je apy­gar­do­je, kur jū­sų opo­nen­tas jau bu­vo lai­mė­jęs rin­ki­mus. Ko­kia jū­sų sėk­mės prie­žas­tis?

– Yra Sei­mo sen­bū­vių ir dau­giau ka­den­ci­jų dir­ban­čių, bet jie į Sei­mą atei­na per są­ra­šus ir to­kių „są­ra­ši­nių“ yra ne­ma­žai, tarp jų šį­kart net ir So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos pir­mi­nin­kas Al­gir­das But­ke­vi­čius.

O aš ir An­ta­nas Ma­tu­las – vie­nin­te­liai vien­man­da­ti­nin­kai, dirb­sian­tys Sei­me jau penk­tą­ją ka­den­ci­ją.

Re­cep­tas – dirb­ti su žmo­nė­mis iš tik­rų­jų, o ne vai­din­ti. Pa­vyz­džiui, Sa­vi­val­dy­bė siun­čia žmo­nes už so­cia­li­nes iš­mo­kas va­ly­ti gat­vių, par­kų, o rin­ki­mų ko­le­ga nu­si­fo­tog­ra­fuo­ja su jais kos­tiu­mu gra­žiai pa­si­puo­šęs, kai ap­lin­kui vi­si su ša­kė­mis!

Jei­gu su sa­va­no­riš­kais sau­gos bū­riais ne­bu­dė­čiau kar­tu, jei­gu ne­neš­čiau kar­tu ne­pa­si­tu­rin­tiems mais­to pro­duk­tų, jei­gu nei­čiau pas žmo­nes, bū­tų ki­taip.

Tie, kas tik vai­di­na pa­gal­bą žmo­nėms – pri­si­vai­di­na.

– Pag­rin­di­nis prie­kaiš­tas Jums rin­ki­mų kam­pa­ni­jos me­tu bu­vo tai, kad kei­čia­te par­ti­jas. Į šiuos rin­ki­mus iš tie­sų ėjo­te jau su tre­čia po­li­ti­ne jė­ga.

– Ma­no „bė­gio­ji­mas per par­ti­jas“ tė­ra tik skam­bus lo­zun­gas, ku­riuo nau­do­jo­si ma­no opo­nen­tai. Aš po­li­ti­nė­je veik­lo­je nuo 1999 me­tų – tais me­tais su­si­kū­rė „Nau­jo­ji Są­jun­ga“ (NS). 2000-ai­siais lai­mė­ti rin­ki­mai į Sei­mą su NS, 2004 me­tais – su NS, 2008 me­tais – su ta pa­čia par­ti­ja.

Bet 2011 me­tais NS bu­vo lik­vi­duo­ta, kaip ju­ri­di­nis as­muo, o aš ta­pau ne­par­ti­nis.

Ma­ne su ko­man­da ta­da kvie­tė pri­si­jung­ti še­šios ar sep­ty­nios par­ti­jos. Ka­dan­gi mes ge­riau­siai dir­bo­me su so­cial­de­mok­ra­tu Ed­var­du Ža­ka­riu, po­nas Al­gir­das But­ke­vi­čius, kai su­sė­do­me de­rė­tis, pa­sa­kė, jei­gu mes tik­rai lai­mė­si­me Šiau­liuo­se rin­ki­mus, Šiau­liams pa­dė­sim tuo ir anuo.

Aš pa­ti­kė­jau ir mū­sų ko­man­dos žmo­nės pa­ti­kė­jo, ku­rie vi­suo­ti­nia­me su­si­rin­ki­me pa­tys gir­dė­jo, ką A. But­ke­vi­čius sa­kė. Atė­jo­me į So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­ją ir po jų vė­lia­va 2012 me­tais lai­mė­jau Sei­mo rin­ki­mus.

Ta­čiau dėl pa­ža­dų Šiau­liams mus ap­ga­vo, pa­ma­čiau, kad nie­ko dėl Šiau­lių ne­da­ro, ne­si­sten­gia, net ven­gia Šiau­lių. Iš so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos išė­jau ly­giai su ta pa­čia ko­man­da, su ku­ria ir atė­jau pas juos – su 272 žmo­nė­mis ir mes ta­po­me ne­prik­lau­so­mi. Ir Sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se mes da­ly­va­vo­me kaip ju­dė­ji­mas. Šiau­lių mies­to ta­ry­bo­je dir­ba ke­tu­ri mū­sų ju­dė­ji­mo na­riai.

Nors bu­vo Sei­mui pa­teik­tas įsta­ty­mas, kad ne­prik­lau­so­mi kan­di­da­tai ga­lė­tų ir Sei­mo rin­ki­muo­se tu­rė­ti sa­vo są­ra­šą, bet so­cial­de­mok­ra­tai ir kon­ser­va­to­riai ne­pra­lei­do to įsta­ty­mo. To­dėl su­si­da­rė pa­ra­dok­sas: ne­prik­lau­so­mi kan­di­da­tai Eu­ro­pos par­la­men­to rin­ki­muo­se ga­li da­ly­vau­ti, Sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se – ga­li, o rin­ki­muo­se į Sei­mą – ne!

Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos pir­mi­nin­kas Ra­mū­nas Kar­baus­kis pa­kvie­tė ne­prik­lau­so­mų ju­dė­ji­mų ly­de­rius drau­ge da­ly­vau­ti Sei­mo rin­ki­muo­se, be jo­kių iš­ly­gų ir rei­ka­la­vi­mų dirb­ti ko­man­do­je, ir tik gar­bės rei­ka­lu įvar­di­jo, ar ga­vus man­da­tą ne­prik­lau­so­mi bus su par­ti­ja, ar at­ski­ra frak­ci­ja. Toks par­ti­jos ly­de­rio el­ge­sys yra gar­bin­gas.

Ma­no opo­nen­tas šiuo­se rin­ki­muo­se nau­do­jo prieš ma­ne „per­bė­gė­lio“ eti­ke­tę, nors rea­liai tai tik emo­ci­jos ir me­las, nes pa­ts opo­nen­tas tuo nau­do­jo­si.

– Ką tu­ri­te ome­ny­je?

– Bent du žmo­nės man sa­kė, kad so­cial­de­mok­ra­tas A. Moc­kus pa­ts ieš­ko­jo ki­tų par­ti­jų. Ri­ma Baš­kie­ne vi­suo­ti­nia­me su­si­rin­ki­me, ku­ria­me bu­vo apie 120 na­rių ir bu­vo ta­ria­ma­si tarp pir­mo­jo ir ant­ro­jo tu­ro, vie­šai pa­sa­kė su­lau­ku­si Ar­vy­do Moc­kaus skam­bu­čio. Jis pa­siū­lęs, kad Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga ne­be­rem­tų Va­le­ri­jaus Si­mu­lik ar­ba pa­sa­ky­tų, kad V. Si­mu­lik jau tu­ri man­da­tą ir iš­va­žiuo­tų il­sė­tis. O jei­gu A. Moc­kus lai­mė­siąs ant­ra­ja­me tu­re – pe­rei­tų į Vals­tie­čių ža­lių­jų są­jun­gos par­ti­ją ir frak­ci­ją Sei­me.

Dar vie­nas liu­dy­to­jas – Li­be­ra­lų są­jū­džio są­ra­šo ly­de­ris Eu­ge­ni­jus Gent­vi­las. Aš pa­ts bu­vau pra­šęs, kad ant­ra­ja­me tu­re li­be­ra­lai pa­rem­tų ma­ne. Ta­da Eu­ge­ni­jus pa­sa­kė, kad jie lai­ky­sis neut­ra­liai ma­no at­žvil­giu. O jau po ke­lių die­nų pa­sa­kė, kad li­be­ra­lai ofi­cia­liai re­mia Ar­vy­dą Moc­kų.

Su­si­ti­kau Eu­ge­ni­jų, pa­sa­kiau, kad ne­si­lai­ko­ma žo­džio ir tai ne­gar­bin­ga. Ir pa­klau­siau, ką jam pa­ža­dė­jo A. Moc­kus, kad jis jį su­ti­ko pa­lai­ky­ti. Man Eu­ge­ni­jus pa­sa­kė, kad A. Moc­kus pa­ža­dė­jo atei­ti į Li­be­ra­lų są­jū­džio frak­ci­ją, par­ti­ją.

Tai kam apie ku­rį kal­bė­ti?

Jei­gu aš ma­čiau, kad ne­ge­rai, at­si­sto­jau ir išė­jau iš soc­de­mų, ne­si­sten­giau pa­tai­kau­ti, ne­si­sten­giau val­dy­ti ar­ba ati­mi­nė­ti kaž­kie­no po­stų. Tie­siog mes su ko­man­da su­pra­to­me, kad ne ten pa­tai­kė­me, kad esa­me ne­rei­ka­lin­gi, to­dėl ir išė­jo­me. Ma­nau, kad tai gar­bin­giau kur kas, ne­gu me­luo­ti, šan­ta­žuo­ti.

– Rin­kė­jai ko­men­tuo­ja, kad šiuo­se rin­ki­muo­se bu­vo la­bai van­gi rin­ki­mų kam­pa­ni­ja, nes rin­ki­mai bu­vo per­si­kė­lę „po ki­li­mu“. Kuo kan­di­da­tams šie Sei­mo rin­ki­mai bu­vo ki­to­kie?

– Pa­vyz­džiui, R. Kar­baus­kis, R. Baš­kie­nė ir aš pa­pra­šė­me vie­no­je mies­to gim­na­zi­jo­je iš­si­nuo­mo­ti sa­lę už mo­kes­tį. Tam gimn­na­zi­jos di­rek­to­riui bu­vo as­me­niš­kai pa­skam­bin­ta ir paaiš­kin­ta, kad ne­ban­dy­tų nuo­mo­ti sa­lės. Toks te­ro­ri­za­vi­mas... to­kia bai­mė... To­dėl mes su­si­ti­ki­mus da­ry­da­vo­me kie­muo­se – prie mo­kyk­los, tarp dau­gia­bu­čių. Kiek žmo­nių atė­jo – su tiek ir šne­kė­jo­me.

O A. Moc­kus tu­rė­jo iš­skir­ti­nę tei­sę ei­ti į bet ku­rią įstai­gą, net prem­je­ras at­va­žia­vo dar­bo me­tu ir Sa­vi­val­dy­bės įstai­gų „Šiau­lių van­de­nys“, „Šiau­lių ener­gi­ja“ žmo­nes ati­trau­ki­nė­jo nuo dar­bo tam, kad pa­si­ma­ty­tų su po­nu Moc­ku­mi, su po­nu But­ke­vi­čiu­mi ir su ki­tais so­cial­de­mok­ra­tų kan­di­da­tais. Ir vis­kas vy­ko su me­ro ži­nia! Kas tai? Apie eti­ką jau ne­kal­bu! Tik apie tei­si­nius da­ly­kus! Taip ne­ga­li bū­ti, nes rin­ki­mi­nė­je kam­pa­ni­jo­je vi­si tu­ri bū­ti vie­no­di. O šiuo at­ve­ju vie­nas bu­vo iš­skir­ti­nis. Ta­čiau žmo­nės jį „pa­sta­tė į vie­tą“.

To­dėl prie­var­ta, bai­mė, ku­ri Šiau­liuo­se tvy­ro iš cent­ri­nio bokš­te­lio, vė­liau ar anks­čiau su­po­nuos „spro­gi­mą“, nes ne­ga­li vie­nas žmo­gus vis­ko ži­no­ti ir vis­ką spręs­ti! Me­rui rei­kė­tų pa­var­ty­ti po­li­ti­kų eti­kos ko­dek­są.

– Ar po Sei­mo rin­ki­mų si­tua­ci­ja ga­li keis­tis ir mies­to Ta­ry­bo­je?

– Ke­tu­ri mū­sų ne­par­ti­nio ju­dė­ji­mo na­riai lik­si­me opo­zi­ci­jo­je ir vie­ny­si­me opo­zi­ci­nes jė­gas. Jei­gu klau­si­mus me­ri­ja siū­lys spręs­ti ar­gu­men­tuo­tai, aiš­kiai, mes tik­rai pa­lai­ky­sim. Bet jei­gu bus ban­do­ma žais­ti vi­so­kiais po­van­de­ni­niais gąs­di­ni­mais – kir­to­me ir kir­si­me.

Ma­ne va­di­no grio­vė­ju, kad aš vos mies­to ne­sug­rio­viau!... Bū­tų įdo­mu iš­girs­ti, ką šios ka­den­ci­jos me­ras pa­da­rė mies­tui. Tęs­ti­niai dar­bai, pra­dė­ti prie Jus­ti­no Sar­taus­ko, Ge­na­di­jaus Mik­šio – tę­sia­si, bai­gia­mi. O kas nau­jo yra pa­da­ry­ta be „ver­ken­čios mer­gai­tės“ gal­vos? Pa­sa­ky­ki­te nors vie­ną in­ves­ti­ci­nį pro­jek­tą, dar­bą, ku­rį jie pra­dė­jo ir da­ro.

Gat­ves re­mon­tuo­ja iš­ti­sai, o ne lo­po ga­ba­liu­kais – šau­nuo­liai! Bet se­niai aiš­ku, kad tie gat­vių lo­py­mai tik blo­gai gat­vėms ir bran­giau. Tai vie­nin­te­lė vie­ta, ku­ria ga­li­ma pa­si­džiaug­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Penk­tą kar­tą vien­man­da­tė­je į Sei­mą iš­rink­tas šiau­lie­tis Va­le­ri­jus Si­mu­lik sa­kė, kad rei­kia iš tie­sų dirb­ti su žmo­nė­mis, o ne vai­din­ti prie „ša­kių“ pa­si­puo­šus su kos­tiu­mu.

Per mero rin­ki­mus Va­le­ri­jus Si­mu­lik su Ar­tū­ru Vi­soc­ku run­gė­si at­vi­rai. Per Sei­mo rin­ki­mus ko­vos per­si­kė­lė „po ki­li­mu“.

Ar­vy­das Moc­kus – „NE“

– Ar per rin­ki­mų kam­pa­ni­ją prieš pir­mą­jį ar prieš ant­rą­jį tu­rą ban­dė­te ieš­ko­ti ry­šių su ki­to­mis par­ti­jo­mis ir ar ža­dė­jo­te ei­ti į jų par­ti­jas ar frak­ci­jas, jei lai­mė­si­te rin­ki­mus? – klau­sė­me Ar­vy­do Moc­kaus.

– Tik­rai ne! Pa­lai­ky­mo pra­šiau li­be­ra­lų... Pas „vals­tie­čius“ tik­rai ne­si­pra­šiau, nes net ne aš kal­bė­jau te­le­fo­nu – o vi­sai ki­tas žmo­gus... Bet nie­kam nie­ko ne­ža­dė­jau, nes aš tu­riu sa­vo tiks­lų so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jo­je. O kad ei­čiau ir vie­niems ar ki­tiems ža­dė­čiau, bū­tų ne tik ne­są­ži­nin­ga, bet, tik­riau­siai, ir ne­pro­tin­ga.

Rima Baš­kie­nė – „TAIP“

Ri­ma BAŠ­KIE­NĖ: „Taip. Po­kal­bis bu­vo. Jis skam­bi­no man te­le­fo­nu. Tai bu­vo jau po pir­mo­jo rin­ki­mų tu­ro. Bu­vo tei­gi­nys: jei­gu „vals­tie­čiai“ ne­rem­tų V. Si­mu­lik, tai jis ga­lė­tų bū­ti pui­kus mū­sų ko­man­dos žmo­gus, ir jis tą ga­li pa­si­ra­šy­ti, kad jis po lai­mė­ji­mo ta­pęs Sei­mo na­riu su­tik­tų atei­ti į mū­sų frak­ci­ją Sei­me. Aš tik nu­si­juo­kiau sa­ky­da­ma, kad ne­ga­li taip bū­ti.

Eugenijus Gent­vi­las – „TAIP“

Eu­ge­ni­jus GENT­VI­LAS: Krei­pė­si Ar­vy­das Moc­kus dėl li­be­ra­lų pa­lai­ky­mo. Ir ne kar­tą. Praei­tą ka­den­ci­ją Sei­me jis daž­nai pa­bal­suo­da­vo taip, kaip li­be­ra­lai, mes jo pro­jek­tams esa­me pri­ta­rę – žo­džiu ne­blo­gai su­si­žval­gy­da­vo­me. Aš da­viau jam tą pa­ra­mą, bet pa­sa­kiau, kad po rin­ki­mų bus ga­li­ma rim­čiau kal­bė­ti dėl kaž­ko­kių bend­rų veiks­mų. Jis sa­ko: „Ge­rai, sė­dam“. Nors tie­sio­gi­nės kal­bos apie na­rys­tę mū­sų par­ti­jo­je ne­bu­vo, bet, sa­ky­čiau, bū­tų ga­li­ma su­pras­ti, kad į frak­ci­ją aš bū­čiau drį­sęs jį įkal­bin­ti, jei­gu bū­tų pa­kliu­vęs į Sei­mą.