Laisvojo miesto žmonės nori pagarbos

Lais­vo­jo mies­to žmo­nės no­ri pa­gar­bos

Po Sei­mo rin­ki­mų pro­vin­ci­ja ga­vo py­los, ne­va „run­ke­liai iš­rin­ko val­džią“. Šiau­lių ra­jo­no Ša­ky­nos mies­te­lio her­be, gau­ta­me iš Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ka­ra­liaus Sta­nis­lo­vo Au­gus­to Po­nia­tovs­kio dar 1792 me­tais, – jo­kio run­ke­lio nė­ra. „Už tei­sin­gu­mą ir lais­vę“ – lo­ty­niš­kai įra­šy­ta Ša­ky­nos her­be. „Už pa­gar­bą žmo­gų“, – ak­tua­li­zuo­ja gy­ven­to­jai šian­die­ni­nį pa­lin­kė­ji­mą nau­jam Sei­mui.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Mag­de­bur­go tei­sė ir ku­ni­gaikš­tys­tės že­mė­la­pis

Šiau­lių ra­jo­no Ša­ky­nos mies­te­lis – Lie­tu­vos pa­kraš­tys: iki Lat­vi­jos – apie 15 ki­lo­met­rų.

Pa­si­tin­ka ri­bo­ženk­lis su se­no­jo Ša­ky­nos her­bo ri­te­riu, ant ku­rio sky­do lo­ty­niš­kas už­ra­šas „Pro le­ge et li­be­ra­te“ (liet. „Už tei­sin­gu­mą ir lais­vę"). Ri­te­rio skulp­tū­ra – ko­pi­ja iš se­no­jo 1792 me­tų Ša­ky­nos her­bo.

1792 me­tų bir­že­lio 12 die­ną Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ka­ra­lius Sta­nis­lo­vas Au­gus­tas Po­nia­tovs­kis Ša­ky­nai su­tei­kė lais­vo­jo mies­to tei­ses ir her­bą, nes 1791 me­tais Sei­mas priė­mė lais­vų­jų (feo­da­lams ne­pa­val­džių) mies­tų val­dy­mo ir su­tvar­ky­mo nuo­sta­tus, ku­rie su­vie­no­di­no mies­tų ad­mi­nist­ra­ci­jos ir teis­mo or­ga­nus.

Be­je, Mag­de­bur­go tei­sės pri­vi­le­gi­ją be­veik tuo pat me­tu (1791 me­tais) Sta­nis­lo­vas Au­gus­tas pa­tvir­ti­no ir Šiau­liams, nors jie šią tei­sę bu­vo ga­vę anks­čiau, bet ji bu­vo li­ku­si ne­rea­li­zuo­ta.

Ka­da pir­mą kar­tą Ša­ky­na ga­vo Mag­de­bur­go (lais­vo­jo mies­to) tei­sę, tiks­lių duo­me­nų nė­ra, aiš­ku tik tai, kad du­kart, 1792-ai­siais pa­tvir­tin­ta pa­kar­to­ti­nai.

Pir­mą kar­tą ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se Ša­ky­na pa­mi­nė­ta 1613 me­tais Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės di­di­ko, Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos vals­ty­bės ka­ri­nio vei­kė­jo, kar­tog­ra­fo Mi­ka­lo­jaus Kris­tu­po Rad­vi­los Naš­lai­tė­lio. Jo pra­kil­ny­bės brai­žy­ta­me že­mė­la­py­je Ša­ky­na prieš 400 me­tų va­din­ta No­we­mias­tecz­ko, vė­liau – Nau­ja­mies­čiu, 1806 – Scha­ki­now ir tik apie 1911 me­tus – Ša­ky­na.

Skan­di­na­viš­ko sti­liaus Ša­ky­nos Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čia pa­sta­ty­ta 1790 me­tais, bet tai jau tre­čio­ji Ša­ky­nos baž­ny­čia. Pir­mo­ji, me­di­nė, bu­vo pa­sta­ty­ta dar iki 1636 me­tų.

Le­ni­no „vi­rė­jos“ jau val­dė

„Skau­du“, – apie pa­ty­čias iš žmo­nių, ku­rie esą nu­lė­mė šių Sei­mo rin­ki­mų re­zul­ta­tus sa­ko Ša­ky­nos bib­lio­te­kos vy­res­nio­ji bib­lio­te­ki­nin­kė Zi­na Ke­tu­ra­ky­tė.

Jai ne­keis­ta, vei­kiau – at­virkš­čiai, kad lai­mė­ju­sie­ji Sei­mo rin­ki­mus no­ri kur­ti pro­fe­sio­na­lų vy­riau­sy­bę.

„Kas čia keis­to ir ver­to pa­si­ty­čio­ji­mo? Le­ni­nas sa­kė, kad kiek­vie­na vi­rė­ja ga­li val­dy­ti vals­ty­bę. Keis­ta bu­vo ma­ty­ti „vi­rė­jas“ vy­riau­sy­bė­je, o ne pro­fe­sio­na­lus“, – įsi­ti­ki­nu­si ša­ky­nie­tė.

Il­ga­me­tė Ša­ky­nos bib­lio­te­ki­nin­kė ži­no, kad de­monst­ruo­ja­ma aro­gan­ci­ja ga­li pri­deng­ti ži­nių, iš­si­la­vi­ni­mo sto­ką, o „plū­go ran­ke­nos ky­šo ma­žiau­siai 80 pro­cen­tų Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čių žmo­nių“.

Z. Ke­tu­ra­ky­tė yra su­rin­ku­si me­džia­gą apie žy­miau­sius Ša­ky­nos žmo­nes. Pran­ciš­kus Lipš­tas-Lipš­ta­vi­čius, moks­li­nin­kas, pir­ma­sis iš lie­tu­vių pa­ra­šęs moks­li­nį straips­nį iš gam­tos moks­lų sri­ties „Ap­ras­zi­mas ze­mes tur­tu“. P. Lipš­tas-Lipš­ta­vi­čius gi­mė Ša­ky­no­je, čia ir pa­lai­do­tas.

Apie Ša­ky­nos kle­bo­ną, Li­vo­ni­jos gar­bės ka­nau­nin­ką Juo­za­pą Va­ra­na­vi­čių sklan­do le­gen­dos ne tik Ša­ky­no­je. Ša­ky­no­je gi­mė ir žy­mus skulp­to­rius, ku­ni­gas An­ta­nas Ri­ma­vi­čius, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jas – sa­va­no­ris pul­ki­nin­kas Kons­tan­ti­nas Šal­kaus­kas, Lie­tu­vos po­li­ci­jos kū­rė­jas Vla­das Jan­kaus­kas.

Su Ša­ky­na su­si­ję net pen­kio­li­kos knyg­ne­šių gy­ve­ni­mas, žy­miau­sias jų – Ig­na­cas Nor­man­tas. Dau­ge­lis jų bu­vo ne tik knyg­ne­šiais, bet ir da­rak­to­riais. O pir­mo­ji pa­ra­pi­nė mo­kyk­la Ša­ky­no­je įsteig­ta 1804 me­tais – prieš 212 me­tų.

„Ar­tė­ja Lie­tu­vos vals­ty­bės šimt­me­tis. Vil­nius tur­būt švęs šią da­tą po­mpas­tiš­kai. Ar be knyg­ne­šių, be jų veik­los, be pir­mų­jų mo­kyk­lų, o tik ty­čio­jan­tis vie­niems iš ki­tų, iš vi­so bū­tų su­kur­ta Lie­tu­vos vals­ty­bė prieš 100 me­tų?“ – re­to­riš­kai klau­sė bib­lio­te­ki­nin­kė.

Ap­mir­ti ar kur­ti

Apie 30 me­tų Ša­ky­no­je bib­lio­te­ki­nin­ke dir­ban­ti Z. Ke­tu­ra­ky­tė pa­sa­ko­jo ta­pu­si „vy­žo­tu ža­liu žmo­ge­liu­ku“, to­kiais bu­vo iš­va­din­ti bal­sa­vu­sie­ji „ne už tuos“ už Sei­mo rin­ki­muo­se.

„Aš vi­sa­da pa­lai­kiau li­be­ra­lus ir tik už juos bal­suo­da­vau... iki to mo­men­to, kol li­be­ra­lų ly­de­ris Eli­gi­jus Ma­siu­lis ne­pa­sa­kė, kad ma­žiau nei už 5 000 li­tų dir­ba ar­ba be­pro­čiai, ar­ba va­gys. 106 tūks­tan­čiai eu­rų dė­žu­tė­je ma­nęs jau ne­be­nus­te­bi­no“.

Bib­lio­te­ki­nin­kė ne iš nuo­gir­dų ži­no, kas at­si­tin­ka su mies­te­liu, kai ja­me už­da­ro­ma mo­kyk­la, gre­ti­muo­se Ža­rė­nuo­se taip at­si­ti­ko: „Ža­rė­nai be vai­kų die­no­mis at­ro­do lyg ap­mi­rę“.

Mo­kyk­los už­da­ry­mas, pa­sak Z. Ke­tu­ra­ky­tės, bu­vo tik pa­sek­mė. Prie­žas­tis – „iš­va­ry­ti iš ma­žų mies­te­lių jau­ni žmo­nės į už­sie­nį ar di­džiuo­sius mies­tus“.

Zi­na skai­čiuo­ja, kad Ša­ky­no­je ir ap­lin­ki­niuo­se kai­muo­se su­si­da­ry­tų apie 20 dar­že­li­nu­kų gru­pė, bet dar­že­lio Ša­ky­no­je nė­ra.

„Su­si­ti­ki­me su kan­di­da­tais į Sei­mo na­rius vie­nas jų sa­kė: „Kur­ki­te dar­že­lį pa­tys!“ Mie­lai kur­tu­me!“, – sa­kė Zi­na. Ir ėmė skai­čiuo­ti, ko rei­kia: pa­tal­pų, pri­tai­ky­tų pa­gal ypa­tin­gus rei­ka­la­vi­mus, įvai­rių lei­di­mų, rei­kė­tų ati­tik­ti dau­gy­bę hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mų.

„Vai­kų mai­ti­ni­mui tek­tų skelb­ti vie­šuo­sius pir­ki­mus, nes vai­kų juk ne­be­ga­li­ma pa­gir­dy­ti net na­tū­ra­liu kar­vės pie­nu – nu­si­nuo­dys!“ – iro­ni­za­vo Z. Ke­tu­ra­ky­tė.

Ji sa­kė ne­pa­žįs­tan­ti Ša­ky­no­je žmo­gaus, ku­ris ryž­tų­si pe­rei­ti tiek biu­rok­ra­ti­nių rei­ka­la­vi­mų ir įkur­tų pri­va­tų vai­kų dar­že­lį.

„O kai nė­ra dar­že­lio – nie­kas čia ne­trau­kia jau­nų šei­mų, o kai ma­žė­ja jau­nų šei­mų, ta­da... nyks­ta mies­te­lis, trau­kia­si, ma­žė­ja Lie­tu­va“, – už­bur­to ra­to me­cha­niz­mą at­sklei­dė bib­lio­te­ki­nin­kė.

Mo­kyk­lai rei­kia sta­bi­lu­mo

„Sta-bi-lu-mo“, – ak­cen­tuo­da­ma kiek­vie­ną skie­me­nį į klau­si­mą, ko la­biau­siai rei­kia mo­kyk­lai at­sa­kė Ša­ky­nos mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui Jur­gi­ta Ja­nuš­ke­vi­čie­nė.

La­biau­siai švie­ti­mo bend­ruo­me­nė no­ri, kad taip daž­nai ne­si­keis­tų rei­ka­la­vi­mai mo­ky­to­jams, mo­kyk­lų ad­mi­nist­ra­ci­joms, kad bū­tų kuo ma­žiau po­pie­riz­mo.

„Ži­no­ma, mes su­pran­ta­me, kad po­pie­riz­mo ne­pa­vyks vi­siš­kai iš­veng­ti, bet rei­kia, kad jis bū­tų lo­giš­kas ir aiš­kus, o ne ra­šo­ma ir krau­na­ma į nie­kie­no ne­skai­to­mas, be­reikš­mes stir­tas“, – aiškino pa­va­duo­to­ja.

Pe­da­go­gė nea­be­jo­ja, kad mo­kyk­lo­se su pa­ty­čio­mis ko­vo­ti yra be­pras­miš­ka, kai pa­ty­čias pro­pa­guo­ja ži­no­mi žmo­nės, jau­ni­mo „die­vu­kai“.

„Keis­ta, kad iš vai­kų rei­ka­lau­ja­ma kul­tū­ros, pa­kan­tu­mo, o to ne­tu­ri net aukš­tus po­stus vals­ty­bė­je uži­man­tys žmo­nės, po­li­ti­kai, eli­ti­niai žur­na­lis­tai ir po­li­to­lo­gai“, – ste­bė­jo­si J. Ja­nuš­ke­vi­čie­nė.

Pe­da­go­gė ma­no, jog Lie­tu­vo­je „žmo­nių sta­bi­lu­mas ir bu­vo iš­de­rin­tas dėl am­ži­nų­jų svars­tyk­lių, ku­rio­se sta­bi­liai su­po­si il­gus me­tus kon­ser­va­to­riai su so­cial­de­mok­ra­tais“.

J. Ja­nuš­ke­vi­čie­nės nuo­mo­ne, šiuo­se rin­ki­muo­se žmo­nės bal­sa­vo prieš to­kias svars­tyk­les, nes „Lie­tu­vo­je jau per daug nu­si­vy­lu­sių žmo­nių, per daug iš­va­žia­vu­sių“.

„Pa­ruoš­tu­kas“ sme­ge­nims

Dvi­de­šimt vie­ne­rių me­tų Jus­ti­nas Ma­žei­ka la­ki­nai grį­žo į tė­vų na­mus Ša­ky­no­je iš Jung­ti­nės ka­ra­lys­tės, kur stu­di­ja­vo bio­me­di­ci­ną. Te­ko pa­da­ry­ti per­trau­ką, nes nak­ti­mis dirb­da­mas, o die­no­mis stu­di­juo­da­mas ne­sėk­min­gai iš­lai­kė eg­za­mi­nus.

„Bal­suo­ti rin­ki­muo­se – vie­nin­te­lis bū­das kaž­ką pa­keis­ti. Esa­me pi­lie­čiai ir pri­va­lo­me bū­ti pi­lie­tiš­ki. To­kie rin­ki­mų re­zul­ta­tai ma­nęs ne­la­bai ten­ki­na, nes ma­niau, kad kon­ser­va­to­riai su li­be­ra­lais gaus val­dan­čią­ją dau­gu­mą, ir tai ma­ne liū­di­na“, – sa­kė vai­ki­nas.

Il­gai spė­lio­ti ne­rei­kė­jo, kad Jus­ti­nas – so­cia­li­nio tink­lo „Fa­ce­book“ žmo­gus, jis pa­ts paaiš­ki­no, kad ieš­ko­jęs in­for­ma­ci­jos už ką bal­suo­ti ir ją su­ra­dęs bū­tent šia­me so­cia­li­nia­me tink­le.

Jus­ti­nas pri­ta­ria, kad kri­ti­nis mąs­ty­mas, pa­tir­tis, ži­nios pa­de­da at­si­jo­ti „pa­ruoš­tu­kus“, ku­riuos sten­gia­ma­si „ins­ta­liuo­ti“ į žmo­nių sme­ge­nis.

Re­for­ma, kai pa­cien­tai ga­li mir­ti

„Mū­sų kar­tos gy­dy­to­jų ne­ve­žė į Si­bi­rą, mes ne­ma­tė­me ka­ro, bet mes jau 25-erius me­tus gy­ve­na­me svei­ka­tos re­for­mo­je“, – sa­ko nuo 1991 me­tų Ša­ky­nos am­bu­la­to­ri­jo­je dir­ban­ti gy­dy­to­ja Lo­re­ta Ge­da­mins­kie­nė.

Gy­dy­to­ja skai­čia­vo, jog taip il­gai re­for­muo­jant svei­ka­tos sis­te­mą „po­pie­rių krū­vos tik di­dė­ja, Lie­tu­vo­je žmo­nių ma­žė­ja, bet ser­gan­čių­jų tik dau­gė­ja“, žmo­nės la­bai ge­ria, dar­bo nė­ra, vi­suo­me­nė sens­ta.

„Pa­ban­dy­kit se­ną žmo­gų da­bar pa­gul­dy­ti į li­go­ni­nę... Oku­pa­ci­jos lai­kais pa­gul­dy­ti žmo­gų į li­go­ni­nę ne­bu­vo pro­ble­ma, iš­va­žiuo­ti į sa­na­to­ri­ją ne­bu­vo pro­ble­ma. O da­bar kas da­ro­si?!“ – nuo­skau­do­mis da­li­jo­si mies­te­lio gy­dy­to­ja.

Po­kal­bį vis per­trauk­da­vo pa­cien­tų skam­bu­čiai: pa­gy­ve­nę žmo­nės skam­bi­no pa­si­tiks­lin­ti, kaip ger­ti vais­tus, pa­si­sa­ky­ti, kaip da­bar jau­čia­si. Kant­riai vi­sų iš­klau­siu­si gy­dy­to­ja tę­sia: „Be­pi­gu dirb­ti Vil­niu­je, kai San­ta­riš­kės die­ną nak­tį ati­da­ry­tos. O ką da­ry­ti pro­vin­ci­jo­je? Skam­bi­ni gy­dy­to­jai į mies­tą ir la­bai pra­šai at­lik­ti ko­kią nors echos­ko­pi­ją sa­vo li­go­niui, nes jei­gu jis lauks ei­lė­je, ar­ba ne­be­su­lauks, ar­ba ne­bus nuo­šir­džiai iš­tir­tas. Ar­gi taip tu­rė­tų bū­ti?“

Gy­dy­to­ja su vy­ru au­gi­na ke­tu­ris vai­kus: jau­niau­siems dvy­nu­kams – po dvy­li­ka me­tų, vy­riau­siam – pen­kio­li­ka.

„Priei­ta iki to, kad mo­kyk­los dėl vai­kų pe­ša­si, nes jie yra ne vai­kai, o mo­ki­nio krep­še­liai“, – ste­bė­jo­si L. Ge­da­mins­kie­nė.

Vy­riau­sias šei­mos sū­nus Gruz­džių gim­na­zi­jo­je mo­ko­si nuo pra­di­nės mo­kyk­los, bet tik šie­met ki­lo pro­ble­ma dėl pa­ve­žė­ji­mo mo­kyk­li­niu au­to­bu­su, nes „vai­kai tu­ri lan­ky­ti mo­kyk­lą Ša­ky­no­je“. Tė­vai sū­nų į Gruz­džius ve­žio­ja pa­tys.

„Aš ne­no­riu, kad ma­no vai­kai kai­ta­lio­tų mo­kyk­lą. Be to, jie pri­va­lės įgy­ti vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą, nes Lie­tu­vai už­ten­ka veis­ti kvai­lius. Aš no­riu, kad ma­no vai­kai iš­si­la­vin­tų, su­pras­tų, kad ga­li­ma gy­ven­ti Lie­tu­vo­je“, – pa­sa­ko­jo gy­dy­to­ja, pri­si­pa­ži­nu­si, jog pyks­ta ant val­džios.

– Ko­kių už­duo­čių duo­tu­mė­te nau­ja­jai val­džiai? – klau­sia­me mies­te­lio dak­ta­rės, dau­gia­vai­kės mo­ti­nos.

– Pra­dė­ti gerb­ti žmo­gų. Kad žmo­gus įgau­tų vil­tį, nes da­bar Lie­tu­vos pro­vin­ci­jo­je žmo­nės ne­be­tu­ri jo­kių vil­čių. „Či­ke­nus“ ("chic­kens“ angl. – viš­čiukai) kur nors Ang­li­jo­je pe­šan­tis, sa­lo­tas rau­nan­tis ir įsi­vaiz­duo­jan­tis ten esąs ne­pa­mai­no­mas spe­cia­lis­tas, grį­žęs į Lie­tu­vą juo­kia­si iš mū­sų gy­dy­to­jų, mo­ky­to­jų, bib­lio­te­ki­nin­kų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ri­te­ris, skel­bian­tis nuo sa­vo sky­do, kad Ša­ky­na yra „Už tei­sin­gu­mą ir lais­vę“, yra tiks­li se­no­jo her­bo ko­pi­ja.

Ša­ky­nos am­bu­la­to­ri­jos ve­dė­ja, šei­mos gy­dy­to­ja Lo­re­ta Ge­da­mins­kie­nė no­rin­ti, kad nors kiek pa­si­keis­tų „na­cio­na­li­nės ver­ty­bės“, po ke­tu­rias ka­den­ci­jas sė­din­čios Sei­me ir ne­be­ži­nan­čios, kaip iš tie­sų gy­ve­na Lie­tu­va ir jos žmo­nės“. Jos nuo­mo­ne bū­ti­na at­si­sa­ky­ti rin­ki­mų pa­gal są­ra­šus, nes į Sei­mą pa­ten­ka žmo­nės, ku­rių rin­kė­jas ne­rin­ko.

Ro­mas Bur­nys sa­kė lai­ki­nai ne­tu­rin­tis dar­bo, ga­vo pa­šal­pą, to­dėl už ją ten­ka ati­dirb­ti. Pa­šluo­sian­tis šven­to­rių, bet ti­ki­si grei­tai gau­ti sta­ty­bi­nin­ko dar­bo. „Ša­ky­no­je to­kio dar­bo ne­gau­siu, teks va­ži­nė­ti į ko­man­di­ruo­tes“, – pa­sa­ko­jo vy­ras. Jis šiek tiek nu­si­vy­lęs, nes bal­sa­vo „už Lands­ber­gį“, bet tas ne­lai­mė­jęs.

Ša­ky­nos bib­lio­te­ki­nin­kė Zi­na Ke­tu­ra­ky­tė pa­sa­ko­jo, kiek daug iš­skir­ti­nių as­me­ny­bių bu­vo su­si­ję su Ša­ky­na. Žy­mių Lie­tu­vos is­to­ri­jai ša­ky­nie­čių są­ra­šas – sto­ras seg­tu­vas.

Ša­ky­nos mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui Jur­gi­ta Ja­nuš­ke­vi­čie­nė: mo­kyk­la la­biau­siai lau­kia sta­bi­lu­mo.

Jus­ti­nas Ma­žei­ka sa­ko, kad jau­ni­mas in­for­ma­ci­jos apie rin­ki­mus ran­da so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

Ša­ky­na skai­čiuo­ja jau penk­tą šimt­me­tį. Su­tei­kus Mag­de­bur­go tei­sę Ša­ky­na ta­po Lais­vuo­ju mies­tu.