Naujausios
Su kuo obuoliauti eis „valstiečiai“?
Regina Musneckienė
„Neik su velniu obuoliauti, o neteksi ir maišo, ir obuolių“, – sako liaudies patarlė.
Dilema, su kuo eiti obuoliauti arba su kuo sudaryti valdančiąją koaliciją, iškilo rinkimus laimėjusiems Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovams.
„Piršliai“, apsimetę protingais politikais, žurnalistais ar politologais, liežuvius smailino jau rinkimų naktį. Vieni norėjo įpiršti žaliai ir dar palyginti jaunai politinei jėgai nepilnavertiškumo kompleksą, primindami partijos lyderių antieuropines ir antinatiškas pažiūras, patirties stoką.
Kiti primygtinai siūlė „tekėti“ už labiau patyrusių konservatorių. Treti rinkimus triuškinama pergale laimėjusios partijos lyderiui prikaišiojo verslą su Rusija, tarsi jis ten pirktų ne trąšas, o bombas.
Kaip besinertų iš kailio ir kaip begąsdintų karalių karūnas po pirmojo rinkimų turo jau matavęsi politikai ir įžvalgų kūrėjai rinkėjų valios nepakeitė ir jau nebepakeis.
Belieka laukti, ką į Lietuvos valdytojų pulką pakvies rinkimų laimėtojai. Rinkimų vakarą "valstiečių" lyderio laikysena buvo gana santūri. Nei rodė perdėto džiaugsmo, nei dalijo ministrų portfelių, nei kūrė koalicijų.
Lėta valstietiška išmintis, kai kerpama tik dešimt kartų pamatavus, teikia vilties, jog „valstiečiai ir žalieji“ išmintingai pasirinks, su kuo eiti obuoliauti. Pasirinkę nepatikimus pakeleivius gali netekti ir maišo, ir obuolių kaip toje patarlėje sakoma.
Viena derybininkų grupė – derėtis su socialdemokratais, kita – su konservatorais. Tačiau pastarieji dar nenurijo nuoskaudos dėl pralaimėjimo, todėl labai kategoriški – jeigu "valstiečiai" derėsis ir su jais, ir su socialdemokratais, jie į valdančiąją koaliciją neis. (Tik pagalvok, koks nuostolis tautai!)
Tarp konservatorių ir „valstiečių“ jau rinkimų vakarą lakstė žiežirbos. Jaunas ir ambicingas konservatorių vedlys nemokėjo nuslėpti apmaudo, jog jo partija liko antra. Davė suprasti, jog su „valstiečiais“ negalėtų įgyvendinti savo programos.
Konservatorių draugai liberalai nugalėtojams taip pat negailėjo kritikos strėlių. Todėl net politikoje nenusimanančiam prašalaičiui kyla abejonių, ar su dešiniaisiais būtų įmanoma koalicija. Jeigu vedybos ir įvyktų su kokia nors išankstine sutartimi, meilė veikiausiai neįsižiebtų.
„Nervingas sutuoktinis“ nuolat žemintų „valstiečius“, kaišiotų jiems pagalius į ratus, rodytų savo kaprizus ir ambicijas, regztų intrigas. Ar darbuotųsi tokia koalicija vardan tos Lietuvos, kai nebūtų nei vienybės, nei darnos? Nesutaptų charakteriai! Netruktų ir išsiskirti.
Socialdemokratų lyderis rinkimų vakarą nesipiršo rinkimų laimėtojams į draugus. Kuklinosi, jog gerbiąs rinkėjų valią. Nenorėjo jų matyti valdžioje, tai ir nereikia... Tačiau kategoriškų replikų nelaidė. Dargi stengėsi užstoti „valstiečių“ lyderį nuo kandžių, pavydo pritvinkusių oponentų replikų.
Bent iš viešų pasisakymų susidarė įspūdis, jog kairieji Lietuvą valdysiantiems naujokams būtų tėviškai pakantesni. Kai kuriose situacijose naujokus gal pamokytų, jiems patartų. Bent jau teoriškai sutaptų kai kurios abiejų politinių jėgų į žmogų orientuotos vertybės. Kartu stabilesnė būtų ir koalicija.
Dar po pirmojo rinkimų turo „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis neatmetė ir plačios koalicijos, kurioje prie jų prisišlietų ir dešinieji, ir kairieji, galimybės. Vargu ar konservatoriams rodant kaprizus šie pamintijimai taps kūnu?
Kyla ir kitas klausimas – ar iš abiejų pusių apsistačiusi aršiais senbuviais, rinkimų laimėtoja neleistų savęs praryti? Juk jau dabar oponentai, žvelgdami į Seimo nario mandatus pelniusių „valstiečių ir žaliųjų“ sąrašą, sako nematantys asmenybių, kurios būtų vertos ministrų portfelių. Taigi, tuos portfelius mielai išsidalytų ne laimėtojai, o pakeleiviai koalicijos partneriai.
Bet ar tikrai tarp „valstiečių“ nėra asmenybių? Taip, jų sąrašas labiausiai atmieš Seimo koridorius naujais čia dar nebuvusiais veidais ir naujomis pavardėmis. Tik ar nauja pavardė reiškia mažiau gebantį žmogų? Gal kaip tik jie, dar neapsivilkę prie kūno priaugančių biurokratinių kostiumų, praktiškiau žiūrės į valdymą ir „nusausins“ kai kurias užpelkėjusias problemas? Juolab kad tarp „valstiečių“ yra ir mokslininkų, ir politikų, ir puikių savo srities žinovų.
Iki šiol mus valdžiusių partijų elitas amžiams atsisėdo Seimo nario kėdėse. Neišrenka jų vienmandatėse, bet į Seimą jie patenka pagal partijos sąrašą. Antai konservatorių sąraše iš 31 mandato bent jau 18 atiteko nepajudinamiems Seimo senbuviams.
Socialdemokratų sąraše iš 17 mandatų 14 taip pat atiteko nuolatiniams seimūnams. Panaši situacija ir kitose, mažesnėse partijose.
Ar nepertraukiamas stažas Seime tikrai prideda senbuvių asmenybėms svorio? O gal kaip tik nervina rinkėją, kuris metų metus maitina „neįgalius“, kitur darbo negalinčius susirasti seimūnus, atrodo tiesiog gimusius būti Seimo nariu ir niekuo kitu?
Su trenksmu į valdžią iššovusi nauja politinė jėga tvirtina, jog valstybę privalo valdyti profesionalai. Ir nebūtinai partiniai. Tai teikia už juos balsavusiems žmonėms vilčių, kad savo sritį išmanantys profesionalai valdys geriau negu „by tik savi“.
„Valstiečiams“ lieka teisingai pasirinkti, su kuo formuoti koaliciją. Ar pakeleiviai bus patikimi? Ar pralaimėjimo žaizdas besilaižantys partneriai neįsineš sprogmenų į tikslan plaukiantį valdžios laivą? Ar dirbs vardan Lietuvos? Ar rodys savo „unorą“ ir ambicijas?
O gal taps klastingu Trojos arkliu, nušluosiančiu visas rinkėjų viltis? Idant įrodytų prastą jų pasirinkimą.
Belieka tikėti – jeigu „valstiečiams“ užteko proto laimėti rinkimus, gal jo nepristigs ir renkantis partnerius. Juk negalime gyventi nuolatine nusivylimo būsena ir nuodytis skepsiu.
Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius (kairėje) ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr
