Naujausios
Kada kitas fakelas?
Visi Radviliškio katastrofos padariniai, nors gaisras užgesintas, iki šiol neaiškūs. Gaisras „Gairelitos“ įmonėje virto ekologine katastrofa. Biokatilinių Šiaulių krašte daugėja, biokuro kalnai auga. Ar įmanoma nauja katastrofa? Kur ji pirmiausia gali įvykti? Vienas fakelas jau „paruoštas“ netoli Šiaulių.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Kairiuose žmonės bijo virsti fakelais
Vos apie 10 kilometrų nuo Šiaulių, Kairių miestelyje, beveik šalia pagrindinės gatvės ir gyvenamųjų namų – kelių metrų aukščio ir keliasdešimties metrų ilgio medžio drožlių kalnai. Teritorija atvira.
Už keliasdešimties metrų nuo degių kalnų – kolektyviniai sodai, daugelis namų gyvenami ištisus metus, kuriasi jaunos šeimos su mažamečiais vaikais.
„Kai pamatėme per televizorių degančias krūvas Radviliškyje, kaip kulkos šovėme prie langų žiūrėti, ar mes dar nedegame“, – pasakojo kolektyvinių sodų gyventojai. Žmonės įsibaiminę.
„Radviliškyje tie kalnai kažkiek toliau nuo namų, o čia su mūsų tvoromis beveik ribojasi. Degių medžiagų teritorija neaptverta, nesaugoma! Fakelais virstume visi!“ – sakė gyventojai.
Jie pasakojo, kad anksčiau trukdydavo tik nemalonus pūvančios, suplėkusios medienos kvapas. O dabar bijo ir dėl namų, ir dėl gyvybės.
Žmonės tikino nežinantys, kieno medžio drožlių krūvos ir kodėl jos čia? Po Radviliškio katastrofos su gyventojais niekas nei iš seniūnijos, nei iš specialiųjų tarnybų nekalbėjęs, neaplankęs.
Seniūno paslaptis
Kas supylė degius kalnus Kairių miestelyje?
Kairių seniūnas Artūras Šulčius išliko paslaptingas: „Žinot žinom, bet sakyti negalim. Deja... Jis – ne Kairių gyventojas... Negalime tokios informacijos teikti... Na, toks yra Duomenų apsaugos įstatymas...“ – išlaikydamas ilgas pauzes dėstė A. Šulčius.
Seniūnas užsiminė, jog „pas privatų žmogų yra pasiprašę prisiglausti bendrovė“ ir tas „privatus žmogus“ leidžia sandėliuoti bendrovei medžio pjuvenas.
Kodėl tai vyksta miestelyje? A. Šulčius svarstė, gal „po Radviliškio įvykių prasidės iš aplinkosaugininkų kažkokie dalykai“.
„Ne seniūnija juk turi kontroliuoti, galima čia taip, negalima! Iki to įvykio niekam neužkliuvo, nors čia jau kiek... kokį penketą metų ar daugiau tos pjuvenos supiltos ir jokių incidentų, jokių nelaimių nebuvo“, – pasakojo A. Šulčius.
Seniūnas negalėjo pasakyti, kodėl teritorija neaptverta ir ką jis pats galėtų padaryti.
„Ar aš turėčiau tą daryti? Iš aukščiau gal turėtų pasakyti, vat, aplinkosaugininkai liepė, tada mes įpareigoti, einam, ieškom tų savininkų ir bandom... bet ir tai, ar mes čia, ar aplinkosaugininkai turi tą daryti?“ – svarstė seniūnas. Ir pripažino: „Po šitokių įvykių gal ir reikėtų aptverti.“
– Ar bandysite susitikti su žemės savininkais, pjuvenų savininkais?
– Jeigu bus toks poreikis, darysim.
– Iš kur tas poreikis turėtų atsirasti?
– Nežinau, galbūt gyventojai kažkokį tokį nuogąstavimą turėtų pareikšti, kaip čia baisu?
Šiaulių rajono savivaldybės vyriausiasis specialistas darbo ir civilinei saugai, mobilizacijai Jonas Kiriliauskas sakė, kad apie degų objektą Kairiuose Savivaldybėje nėra duomenų. Bet nustebo dėl seniūno pozicijos: „Gal ten kažkas paties seniūno yra, kad bijo įvardyti savininką?“
Bendradarbiauja su tikrintojais
Tokių kalnų kalnelių uždarose ir atvirose teritorijose apie Šiaulius – ne vienas.
Buvusios Daugėlių plytų gamyklos teritorijoje įsikūrusios privačios bendrovės „Granulta“ komercijos direktorius Armandas Kazlauskas geranoriškai rodo teritoriją.
Granulių gamybos žaliava – po stogu, medžio drožlės, naudojamos bendrovės katilinei, lauke, bet kelios atskiros krūvos – nedidelės.
„Aišku, kad reagavome į tai, kas įvyko Radviliškyje. Bet pas mus to paties negali įvykti, nes nėra tokių didžiulių medžio drožlių kalnų“, – sako A. Kazlauskas. Jau kitą dieną po Radviliškio gaisro jų bendrovėje lankėsi priešgaisrinės tarnybos pareigūnas – pažeidimų ir trūkumų nerado.
Granules, briketus kurui gaminančios įmonės komercijos direktoriaus teigimu, pas juos vyko didelės ugniagesių pratybos, buvo treniruotasi, kaip gesinti gaisrą.
Po stogu ir su apsauga
Didžiausias biokuro vartotojas – „Šiaulių energija“. Nors bendrovėje medžio drožlių kalnai didžiuliai, bet jie – uždaruose sandėliuose.
Užlipus į patį „Šiaulių energijos“ biokatilinės žaliavos sandėlio viršų – maždaug penkiolikos metrų aukštį, palubėse matosi išvedžioti vamzdžiai. Jais teka vanduo, daugybė purkštukų. Sandėlis yra filmuojamas, kameros yra ir biokuro transporteriuose, budėtojai kompiuterių ekranuose mato visas sandėlio erdves, daugelyje vietų įtaisyti įvairūs davikliai.
„Fotografą reikėtų perspėti, kad jis nefotografuotų su blykste, nes įrengti davikliai reaguoja į menkiausią žiežirbos švieselę. Nespėsime nė kojos žengti, kai įjungs vandenį ir būsime visi šlapi“, – pasakojo, kaip veiktų ugnies gesinimo sistema didžiuliame sandėlyje bendrovės pietinės katilinės, naudojančios biokurą, viršininkas Rolandas Kiškūnas.
Įmonės biokuro sandėlis – 8,5 tūkstančio kubinių metrų, jame telpa 2,5 tūkstančio tonų biokuro. Su tokiu kiekiu kuro galima šildyti miestą apie tris paras. Įmonė biokurą perka per biržą, mažesnės įmonės – tiesiai iš biokuro gamintojų.
Pasak R. Kiškūno, biokuras Šiaulių regione yra bene pigiausias visoje Lietuvoje, nes Šiaulių regionas yra miškingesnis nei kiti Lietuvos regionai, daug lapuočių medžių, o biokuro degintojų gana nedaug. Todėl, pasak specialisto, kaupti didžiulius biokuro kiekius ir kelti didžiulį gaisro pavojų įmonei ir gyventojams nėra jokio reikalo.
R. Kiškūnas skaičiavo, kad energetinių objektų biokuro katilines privalo tikrinti daugybė tikrintojų – nuo aplinkosaugininkų, priešgaisrinės tarnybos iki energetikos tarnybos.
„Per ketverius darbo metus nė karto nesame gavę baudos. O Radviliškio įmonėje – baudų galybė“, – stebėjosi pietinės katilinės vadovas, kaip ta įmonė veikė.
Prie garuojančių pjuvenų
„Galite pamojuoti, mus stebi kameros Šiauliuose ir budėtojai mato, kad vaikštome po teritoriją, atidarėme biokuro sandėlio dangtį“, – sako AB „Šiaulių energija“ Tilvyčio katilinės Kuršėnuose viršininkas Gintautas Bilevičius.
Čia biokuras saugomas uždengtoje duobėje, kurios tūris – 320 kubinių metrų, joje telpa apie 100 tonų biokuro. Toks kiekis žiemos metu sukūrenamas maždaug per tris paras.
Tilvyčio biokatilinė – pačiame Kuršėnų miesto centre, netoli bažnyčios, ligoninės, turgaus.
Šviežiai supiltas biokuras sandėlio duobėje garuoja. Kaista? „Drėgnas! Jo nei su degtuku, nei su nuorūka neuždegtumei ir labai norėdamas“, – paaiškina G. Bilevičius.
Viršininkas sako, jog dalis kuršėniečių net nežino, kad čia biokatilinė yra. „Nei čia kokios smarvės, nei kažkokių ypatingų dūmų, jokio triukšmo“, – tvirtina viršininkas.
Kas vyksta biokatilinėje, stebima kelių kompiuterių ekranuose. „Jeigu kažkur pasirodė dūmai, kūrikas iš karto gauna signalą, be signalo dar yra įrengtas automatinis katilo gesinimas“, – pasakojo G. Bilevičius.
Rinka su pavojais?
Aplankęs ne vieną biokuro katilinę „Šiaulių kraštas“ kalbėjosi ir su regiono verslininkais, kurie žino situaciją biokuro rinkoje. Pašnekovai siekė būti neįvardyti, nes esą viešai kalbėti yra pavojinga ir dėl verslo, ir dėl keršto galimybės.
Verslininkų manymu, didžiuliai kiekiai medžio drožlių įmonėje „Gairelita“ galėjo susikaupti todėl, kad bendrovė turėjo sudariusi išankstines sutartis su žaliavos tiekėjais, tikėdamasi dirbti didesniu pajėgumu. Nepavykus padidinti medžio granulių gamybos apimčių, žaliava pagal sutartį vis tiek buvo vežama į įmonę.
Nutraukus sutartis, tenka mokėti milijonus eurų netesybų. Verslininkams esą geriau apsimoka mokėti baudas, nes baudos esą minimalios. Redakcijos pašnekovai spėliojo, kodėl tarnybos dėjo tik „menkas baudeles“ dėl tokio milžinišką pavojų keliančio objekto? Jie pasigedo kai kurių tarnybų atsakingų pareigūnų, o kai kurių reakcijos ilgą laiką nė nebuvo, nors milžiniškas gaisras pridarė didžiulių nuostolių ir sukėlė ekologinę katastrofą.
Verslininkai neabejoja, kad Radviliškyje turėtų būti tiriama ir padegimo versija. Esą jeigu medžio drožlės būtų užsidegusios iš vidaus dėl cheminių reakcijų ir perkaitimo, degimas vyktų viduje be liepsnos, smilktų, rusentų, o ne degtų atvira liepsna kalno viršuje. Jų žiniomis, gaisro židinių galėjo būti keli. Taip esą nebūna, jeigu įvyksta savaiminis užsidegimas.
Pašnekovai mano, kad tokių gaisrų tik daugės, nes saugumas brangiai kainuoja, „greito pelno nepadarysi“, todėl dalis verslininkų žaliavą saugo bet kaip.
„Tokių bombikių – pilna Lietuva“, – teigė biokuro rinką žinantys verslininkai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kairių miestelyje, netoli Šiaulių, kelių metrų aukščio ir keliasdešimties metrų ilgio medžio drožlių kalnai.
„Šiaulių energijos“ sandėlyje telpa apie 2,5 tūkstančio tonų medžio drožlių.
„Šiaulių energijos“ pietinės katilinės viršininkas Rolandas Kiškūnas sako, kad sandėlyje yra keliapakopė apsauga su stebėjimo kameromis, įvairiais davikliais, vandens vamzdžiais ir purkštukais.
Kairių miestelyje po degių drožlių kalnus galima vaikščioti laisvai. Jokių tvorų ir įspėjamųjų ženklų.
„Šiaulių energijai“ priklausančioje Tilvyčio biokatilinėje Kuršėnuose biokuras laikomas duobėje su pakeliamu dangčiu.
Kairių seniūnas Artūras Šulčius: „Kokį penketą metų ar daugiau tos pjuvenos supiltos ir jokių incidentų, jokių nelaimių nebuvo“.
„Šiaulių energijos“ Tilvyčio biokatilinėje Kuršėnuose darbuotojas Arvydas Bugaitis (kairėje) ir viršininkas Gintautas Bilevičius rodo, kad ir biokuro sandėlys ir teritorija yra nuolat stebimi.
