
Naujausios
Kas yra permainos?
Regina MUSNECKIENĖ
Rinkimai į Seimą paliko keistą neskanumą galvose ir širdyse. Neskanus buvo ir priešrinkiminis laikotarpis, kai, kurpiant skandalus, buvo painiojamos prasmės ir adresatai, oponentams lipdomos svetimos kaltės ir tuo pačiu kvailinamas rinkėjas. Tarsi jis nieko nesuprastų ir neišmanytų lyg tikras runkelis, kuriuo kaimiečius kažkada „pakrikštijo“ tautos patriarchas.
Sąmokslu kvepėjo ir naujoji kompiuterinė sistema, delsusi laiku pranešti duomenis.
Išminties ir tvirtybės iš žemės pasisemianti provincija nesileido suvedžiojama ir balsavo už savo gyvenimo būdui artimiausius „valstiečius“. Taip jie suprato permainas. Kuo ne permaina? Juk "valstiečiai" ir žalieji niekuomet neturėjo daugumos Seime.
Deja, liberalo valdomas Vilnius permainas suprato kaip grįžimą į konservatorių ir liberalų, kuriems Eligijaus Masiulio skandalas, atrodo, nuriedėjo lyg nuo žąsies vanduo, glėbį. Sostinė lėmė, kad lenktynėse dėl mandatų turtinguosius ginantys konservatoriai vienu mandatu aplenkė žemdirbiškąją provinciją.
Provincijos rinkėjas, norėjęs pamokyti socialdemokratus, pats atsidūrė spąstuose.
Atrodo, jog į spąstus kišami ir rinkimus beveik laimėję „valstiečiai“. Pajautusios, kokia galinga konkurente gali tapti iki šiol vos vieną kitą mandatą parlamente turėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, sisteminės partijos užsimojo „suėsti“ ją gyvą. Lygiai taip pat, kaip sistemingai ėdami ir nuolat niekinami populiarumo tarp rinkėjų nestigę "darbiečiai" ir "tvarkiečiai".
Prieš rinkimus į galvas buvo kalama kliše tapusi frazė: „balsuoti už permainas“. Kas gi nenori permainų? Juk ne pro šalį pasikeisti iki gyvo kaulo įgrisusius senus baldus. Išklijuoti sienas naujais apmušalais. Su praktiniais savo norais žmonės ir siejo permainas. Bet, tikriausiai, nepamąstė, jog permainos gali būti ir blogos. Juk norint permainų šeimoje nebūtina keisti vyrą ar žmoną.
Rinkimų naktį matėme, kaip šoko jaunasis Landsbergis, taikantis į ministro – pirmininko kėdę. Ar ne todėl, kad jam jau buvo numatyta ta kėdė, jis ir grįžo iš Briuselio, kurį „paėmė“ be jokio vargo ir be kovos? Ar neslepiamas valdžios troškulys žada ką nors gero? Ar tas nevaldomas džiaugsmas tikrai dėl noro padėti tautai? O gal dėl išsipildžiusios svajonės lyg karaliui pratęsti valdžios dinastiją ir pirmiausia padėti sau? Savo šeimai, savo partijai? Gal dar Vilniui, jeigu, kaip žadėjo, pritrauks investicijų.
Maišalynė, prasidėjusi prieš rinkimus, tęsiasi. Liberalų ir konservatorių tandemas, dar nevisiškai laimėjęs rinkimus, neiškentė neparodęs savo tikrojo veido – jau nebenori balsuoti už naujojo Darbo kodekso pakeitimus, kuriuos pasiūlė Prezidentė. Įdomu, kokį žodį dabar tars šalies vadovė, kai jos nuomonę ignoruoja savi?
Ji, pasinaudodama savo pareigomis ir autoritetu, šiuose rinkimuose suvaidino ne epizodinį vaidmenį išankstinio balsavimo metu išmesdama opozicijos įsikąstą frazę: „balsavau už permainas“. Ir nebūtina buvo pasakyti už ką. Aišku, prieš ką balsavo.
Keistai nuskambėjo ir Prezidentės pasakymas: „kad mažiau vogtų“. Išeitų, jog vogti galima. Tik reikėtų mažiau... O gal šiek tiek apdairiau, kad niekas nepastebėtų? Tik kaip nuseikėti – daugiau ar mažiau? Mažiau vagiantys gali pasisemti mažiau saujų. Bet jų sauja gali būti didesnė.
Permainas daugelis rinkėjų siejo su nauja politine jėga, tačiau persvarą pelnė seni kaip pasaulis tik jaunais veidais pasipuošę konservatoriai.
Deja, buvo ir tokių, kurie tiesiog protestavo prieš jų lūkesčių nespėjusius išpildyti socialdemokratus, todėl balsavo už pagrindinius jų priešininkus. Ar ši sisteminė partija, nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios valdžiusi pakaitomis su socialdemokratais, gali būti tapatinama su permainomis? Juk turėjo ne vieną progą išvesti tautą į pažadėtąjį rojų. Bet to nepadarė!
Atvirkščiai, 2008 – 2012 metais, prisidengusi krize, įvykdė naktinę reformą, didino PVM ir kitus mokesčius, nukarpė atlyginimus, nurėžė po pusę pensijos dirbantiems pensininkams ir po gerą gabalą nedirbantiems. Iki šiol negali atsigauti švietimo sistema.
Deja, dalis rinkėjų per ketverius pastaruosius metus, pasirodo, viską jau užmiršo. Prieš pat rinkimus viešoje erdvėje pasirodė Pensininkų sąjungos laiškas, kuriame socialdemokratams priskirtos ne tik jų pačių, bet ir konservatorių nuodėmės, pradedant pensijų nurėžimu, baigiant brangaus dujų terminalo nuoma.
Kas gali paneigti, jog tai nebuvo tikslinga partijos, tarp pensininkų turinčios didžiausią dalį elektorato, strategija?
Juk prieš kiekvienus rinkimus atsiranda koks nors projektas, kurio tikslas atimti rinkėjų balsų. Per 2008 – 2012 metų rinkimus „ atsitempta“ Valinsko „chebrytė“, ketverius metus mito iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Šiuose rinkimuose – Puteikio ir Krivicko koalicija, kuri nė neslepia norėjusi atimti balsų ir sužlugdyti Darbo partiją. Nors patiems nepavyko prasibrauti į Seimą, bet užduotis atlikta – Darbo partijos Seime nebus.
Kodėl jos neturėjo būti? Gal todėl, kad nuolat mynė ant kulnų kelti minimalų atlyginimą? Kad pasipriešino šunų ir kačių ženklinimui? Lietuvių vaikų grobimui?
Partijos lyderiai neprapuls. Mazuronis toliau dirbs Europos Parlamente. Graužinienė, gavusi solidžią išeitinę kompensaciją, grįš į Ukmergę arba liks Vilniuje. Gaila tik žmogų dar šiek tiek gynusių idėjų.
Ne už socialdemokratų pasiūlytą stabilų ėjimą į priekį, o už staigius pokyčius balsavę lietuvaičiai dabar svarsto, kas bus toliau.
Tunelio gale jau lyg ir matėsi maža švieselė: kilo minimalūs atlyginimai, grąžinta dalis konservatorių nusavintų pensijų, augo bendrasis vidaus produktas, kilo ekonomika. Bet žmonės lyg staiga atakę kačiukai, pamatę šviesą, panoro nusikabinti pačią saulę.
Kokia saulė jiems švies – „valstiečių“ ar konservatorių parodys antrasis Seimo rinkimų turas. Jame dėl mandato varžysis 42 konservatoriai, 40 „valstiečių“ ir 21 socialdemokratas.
Kam ta saulė bus karštesnė – kontorose sėdinčiam elitui, Maljorkoje besivartantiems turtuoliams ar į žemę besikabinančiai prakaituotai provincijai?