Naujausios
Saulės mūšis: ar kovos kirviai patvirtins hipotezę?
Istorikas Tomas Baranauskas kelia hipotezę, kad 1236 metais Saulės mūšis įvyko Radviliškio rajone. Kalavijuočiai apsistojo prie Šiaulėnų, po kelių dienų pasuko namo Livonijos link, bet rugsėjo 21 dieną pelkėtoje vietovėje papuolė į kunigaikščio Vykinto vadovaujamos kariuomenės spąstus ties Ilguočių kaimu. Čia kitą dieną ir įvykęs Saulės mūšis. Šią hipotezę sustiprina šiose vietose rasti kovos kirviai.
Saulius JUŠKEVIČIUS
saulius@skrastas.lt
Mūšio priešistorė
Radviliškio viešojoje bibliotekoje surengtoje konferencijoje viduramžių istorijos tema „Saulės mūšio vieta – istorijos politikos objektas“ istorikas, istorijos populiarintojas, publicistas T. Baranauskas kėlė versiją, jog Saulės mūšis vyko Radviliškio rajone.
Jo žodžiais, likus aštuoniems metams iki Saulės mūšio, kalavijuočiai ryžtingai pasuko nuo Dauguvos į pietus, nes pretekstą tam davė kuršių ir žiemgalių įsiveržimas į Livoniją.
„Keršydami kalavijuočiai surengė žygį prieš žiemgalius ir sutriuškino Viestarto kariuomenę. Kitais metais vykęs Viestarto atsakomasis žygis taip pat baigėsi žiemgalių nesėkme. Įgavę jėgos kalavijuočiai tęsė žygius į Lietuvos pusę ir surengė žygį į Nalšios žemę, o vėliau ir prieš kuršius. Vanemos gyventojai įsipareigojo mokėti kalavijuočiams duoklę. Tačiau paties ordino viduje ne viskas buvo gerai. Šią triumfo akimirką į Livonijos reikalus įsikišo ir juos sukomplikavo popiežiaus vicelegatas Balduinas Alnietis, kuris norėjo Livonijoje sukurti popiežiaus valdomą valstybę“, – apie Saulės mūšio priešistorę pasakojo istorikas.
Anot istoriko, 1236 metų vasarį popiežius savo legatui paliepė Vokietijoje skelbti kryžiaus žygį prieš pagonis, puldinėjančius Livoniją.
Saulės mūšis
1236 metų vasaros pradžioje pas Livonijos magistrą Folkviną Rygoje susirinko Vokietijos grafų ir didikų vadovaujami kryžininkai ("piligrimai") ir pradėta telkti kariuomenė: atvyko 200 pskoviečių, kalavijuočių riteriai, buvo renkama kariuomenė iš vietinių gyventojų – lyvių, latvių, estų. Kol buvo renkama kariuomenė, didikai nevengė puotauti, lėbauti, nors Kalavijuočių ordinas, vadovaujamas magistro Folkvino, tuo metu turėjo sunkumų dėl sumažėjusių pajamų ir karinių pajėgų stygiaus.
„Tik 1236 metų rudenį Folkvinas, remiamas Pskovo kunigaikščio ir Vokietijos grafų, organizavo žygį į Žemaitiją. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad jie, netikėtai užpuolę kunigaikščio Vykinto žemes, paėmė nemažai grobio ir patraukė namo, – pasakojo T. Baranauskas. – Kalavijuočiams ir jų talkininkams grįžtant, prie upės brastos jie sutiko Žemaitijos karius. Nenorėdami rizikuoti ir prarasti savo žirgus pelkėtoje vietovėje kryžininkai atsisakė kovoti ne raiti ir žygio dalyviai buvo priversti pasilikti nakvynei. Kitą rytą žemaičiai, vadovaujami žemaičių kunigaikščio Vykinto, puolė kalavijuočius. Lengvai ginkluoti kalavijuočių vadovaujami vietiniai Livonijos kariai pabėgo iš mūšio lauko, o sunkiai ginkluoti riteriai, įskaitant magistrą, buvo išžudyti“.
Istoriko žodžiais, rugsėjo 22-ąją – Šventojo Mauricijaus dieną – žemaičių pasiekta pergalė prieš Livonijos ordino riterius įgavo pasaulinę reikšmę. Kalavijuočių ordinas buvo sutriuškintas ir nustojo egzistuoti kaip politinė jėga. Dėl to sugriuvo tuometinio popiežiaus planai sukurti tiesioginio valdymo zoną Baltijos kraštuose. Kalavijuočių ordinas buvo priverstas sparčiau vienytis su kryžiuočiais, nors iki pralaimėjimo daugiau tarpusavyje konkuravo, konfliktavo, o ne vykdė bendrą popiežiaus krikščionybės politiką.
Pasiekta pergalė tapo savotišku akstinu Lietuvai vienytis ir sutapo su Mindaugo eros pradžia. Pasinaudoję nusilpusiu ordinu, prieš teutonų valdžią sukilo kuršiai, žiemgaliai, sėliai, dalis estų.
Nauja mūšio vieta
Kalbėdamas apie Saulės mūšį istorikas pateikė Eiliuotos Livonijos kronikos ištraukas.
Konferencijos dalyviams buvo pateikti du ištraukų vertimai. Viename vertime nurodoma, kad mūšis vyko, kai „Į Saulę jie sugrįžo per pelkes ir per šilynus“, o kitame – „Nuo Saulės ėmė grįžti per balas ir per šilynus“.
Pasak T. Baranausko, pažodinis originalo vertimas būtų: „Priešais Saulę jie pasuko atgal“.
„Pagal tekstą Saulės mūšis tarsi vyko kalavijuočiams grįžtant nuo Šiaulių, tačiau toliau tekste minimos pelkės ir šilynai verčia abejoti dabartine Saulės mūšio vieta prie Jauniūnų kaimo, pelkėtoje vietoje prie Mūšos ir Tautinio santakos, nes toje vietoje jokių pelkių pėdsakų nėra aptikta. Tačiau pelkės aptinkamos kitoje Šiaulių pusėje – Radviliškio link. Žiūrint į vietovardžius, galima aptikti labai panašių pavadinimų: Šiaulėnai, Šiaulaičiai, Šiaulės kalnas“, – aiškino istorikas.
Eiliuotose Livonijos kronikose, anot istoriko, minimos vietos labai tinka Radviliškio rajonui, ne Jauniūnams (Joniškio rajonas).
Pasak istoriko, kuris jau senokai tyrinėja Viduramžių Lietuvos istoriją, labiausiai tam tinkama vieta Ilguočių kaimas (tarybiniais laikais vadintas Ilgočių kaimu).
„Tai būtų vos už keliolikos kilometrų nuo Šiaulėnų ir nuo Šiaulės kalno, nes žinoma, jog prie Šiaulės kalno buvo pagonių tvirtovė, gyvenama vietovė. Tuomet atitiktų ir Eiliuotos Livonijos kronikos aprašymas, nes ties Ilguočiais nemažai pelkėtų vietų, raistų, šilynų“, – sakė T. Baranauskas, kuris dar prieš penkerius metus yra bandęs įrodinėti versiją apie Saulės mūšį ties Jauniūnais.
Istoriko teigimu, naujoji mūšio vietos versija labiau tikėtina negu ankstesnė.
Jo žodžiais, tik taip galima paaiškinti Šiaulėnų krašte atrastas žiemgalių laidojimo vietas, tačiau tam dar reikalingi archeologiniai kasinėjimai, kurie arba patvirtintų, arba paneigtų šią versiją.
„Būtina atlikti detalesnius pirminius archeologinius kasinėjimus ne tik prie Šiaulės kalno ar Šiaulėnų apylinkėse, bet ir Ilguočių kaimo ribose“, – sakė T. Baranauskas.
Bent jau pradinę apžvalgą prie Ilguočių kaimo planuojama atlikti artimiausiu metu.
Versija gana įtikėtina
Istoriko T. Baranausko versijai pritaria ir Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vyriausiasis puskarininkis, seržantas majoras Alvydas Tamošiūnas teigdamas, kad pagrindinę stovyklą kalavijuočiai įsikūrė prie Saulės (Šiaulės) kalno.
„Iš čia rugsėjo 21 dieną jie patraukė atgal Rygos link ir tą patį vakarą ties Ilguočiais pakliuvo į sumaniai paspęstus spąstus, puikiai suplanuotą pasalą“, – sakė jis. Esą nedaug trūksta iki mūšio vietos lokacijos patvirtinimo.
A. Tamošiūnas rugsėjo pradžioje paskelbė laukymėje netoli Ilguočių kaimo aptikęs paminklą, kuriame buvo nurodyta data (1936). Jis retoriškai klausė: „Kam statyti paminklą kažkur vykusiam Saulės mūšiui?“
Alvydo TAMOŠIŪNO nuotr.
.jpg)
EKSPERTAI: Istorikas Tomas Baranauskas (kairėje) ir archeologas Gintautas Zabiela spėjamame Saulės mūšio lauke.
Autoriaus nuotr.
VERSIJA: Istorikas Tomas Baranauskas iškėlė naują Saulės mūšio vietos versiją, kuri labiau tikėtina negu mūšio vieta ties Jauniūnų kaimu.
VIETA: Istoriko nuomone, Saulės mūšis galėjo įvykti ties Ilguočių (Ilgočių) kaimu netoli Radviliškio.
NUOMONĖ: Seržantas majoras Alvydas Tamošiūnas teigia, kad pagrindinę stovyklą kalavijuočiai įsikūrė prie Šiaulės kalno.
GINKLUOTĖ: Konferencijos dalyviai galėjo apžiūrėti viduramžių karių ginkluotę ir aprangą.
KONFERENCIJA: Į konferenciją susirinkę istorijos mylėtojai, moksleiviai, kariškiai išgirdo naują Saulės mūšio vietos versiją, sužinojo daug naujų istorinių faktų.
