Va­lan­da su To­mo Venc­lo­vos šei­ma

Va­lan­da su To­mo Venc­lo­vos šei­ma

Poe­tas  To­mas Venc­lo­va ket­vir­ta­die­nį, pa­ke­liui iš Vil­niaus į gim­tą­jį mies­tą – Klai­pė­dą, su duk­ra Ma­ri­ja Chaf­fee ir anū­ke Ka­tie vie­šė­jo Šiau­liuo­se.

Po­kal­bis su  pro­fe­so­riumi To­mu Venc­lo­va ir jo art­imai­siais apie šei­mą, na­mus ir vai­kus.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Šak­nys

Su sve­čiais skai­čiuo­ja­me, kiek kar­tų per gy­ve­ni­mą jie yra bu­vę Šiau­liuo­se.

De­vy­ne­rių T. Venc­lo­vos anū­kė Ka­tie, ku­rią se­ne­lis daž­nai va­di­na Kat­ry­te, Šiau­lius ma­to pir­mą­kart.

Nes­kai­čiuo­jant to, kad T. Venc­lo­va yra dir­bęs Šiau­lių dra­mos teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ju ir il­gė­liau bū­da­vęs Šiau­liuo­se, po emig­ra­ci­jos į JAV 1977 me­tais čia pro­fe­so­rius lan­kė­si vos pen­kis  še­šis kar­tus.

Ma­ri­jos ap­si­lan­ky­mus Šiau­liuo­se (po emig­ra­ci­jos į JAV 1982 me­tais) – dar leng­viau su­skai­čiuo­ti: 2001, 2011 ir da­bar.

Ma­ri­ja gi­mė ir au­go Vil­niu­je, aš­tuo­ne­rių su ma­ma iš­va­žia­vo pas tė­vą į JAV.

2001 me­tais į Lie­tu­vą Ma­ri­ja at­skri­do ap­lan­ky­ti sa­vo se­ne­lių Asios Jo­si­fov­nos Barš­tein Šiau­liuo­se ir Lio­ly­tės (Eli­zos Rač­kaus­kai­tės-Venc­lo­vie­nės) Vil­niu­je.

Ma­ri­ja pri­si­me­na, kad nuo ta­da, kai so­vie­tų Lie­tu­vą pa­li­ko dar vai­kas, su­grį­žu­si ji pa­ma­tė vi­siš­kai ki­tą ša­lį.

„2001 me­tais Lie­tu­va man la­bai pa­na­šė­jo į eu­ro­pie­tiš­ką vals­ty­bę. Šiau­liai ta­da jau bu­vo vi­siš­kai pa­si­kei­tę. Iš vai­kys­tės, kai su mo­čiu­te Asia vaikš­čio­da­vo­me po mies­tą su­si­ki­bu­sios už ran­kos, pri­si­mi­niau Le­ni­no pa­mink­lą. 2001 me­tais jo jau ne­be­ra­dau“, – pa­sa­ko­jo Ma­ri­ja.

Šiau­liuo­se Ma­ri­ja lan­kė­si ir 2011 me­tais, kai jos ma­ma re­ži­sie­rė Na­ta­ša Ogaj-Ra­mer dra­mos teat­re pa­sta­tė J. Švar­co pje­sę „Še­šė­lis“.

„La­bai keis­ta, bet kas­kart, kai aš at­va­žiuo­ju po per­trau­kos į Šiau­lius, jau­čiu, kaip trum­pė­ja at­stu­mai. Kai 2001 me­tais lan­kiau­si Kry­žių kal­ne, man jis at­ro­dė to­li nuo Šiau­lių. Da­bar aš nu­ste­bau, kad tai taip ar­ti!“ – juo­kė­si Ma­ri­ja.

Da­bar Ma­ri­ja, kaip ir jos tė­vas, pa­ste­bė­jo, kad Šiau­lių gat­vė­se la­bai ma­žai žmo­nių.

„Ko­dėl čia žmo­nės ne­gy­ve­na? Ko­dėl jie iš­va­žiuo­ja iš čia gy­ven­ti ki­tur?“ – su­si­do­mė­ju­si klau­sė ame­ri­kie­tė.

Vė­liau ji pri­si­mi­nė, kad se­ne­lės Asios, vi­są gy­ve­ni­mą dir­bu­sios moks­li­nį ir pe­da­go­gi­nį dar­bą Šiau­liuo­se, pen­si­ja bu­vu­si be­gė­diš­kai ma­ža.

Krau­jas

Skai­čiuo­ja­me, kiek tau­ty­bių tal­pi­na ši šei­ma.

T. Venc­lo­vos ma­ma Eli­za Rač­kaus­kai­tė-Venc­lo­vie­nė (1911– 2006) pa­gal tė­vą Mer­ke­lį Rač­kaus­ką (1885 – 1968) – lie­tu­vė, o iš ma­mos Ele­nos ga­vo len­kiš­ko krau­jo.

Ma­ri­jos ma­ma Na­ta­ša Ogaj-Ra­mer Ma­ri­jai per­da­vė žy­dų ir ko­rė­jie­čių kil­mę. N. Ogaj-Ra­mer ma­ma – il­ga­me­tė Šiau­lių uni­ver­si­te­to do­cen­tė, li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­ja, pe­da­go­gė Asia Barš­tein (1922 – 2013), o tė­vas – ko­rė­jie­tis Sam­son Ogaj.

Ma­ri­jos duk­ra Ka­tie iš sa­vo tė­vo Har­ry Chaf­fee dar ga­vo ang­liš­ko ir ita­liš­ko krau­jo.

„Kiek ma­ny­je lie­tu­vės?“ – su­si­mąs­tė Ma­ri­ja.

„Tu su­pran­ti lie­tu­viš­kai, bet ga­lė­tu­mei kal­bą ir ge­riau mo­kė­ti“, – sakė tė­vas.

Ma­ri­ja pa­sa­ko­ja, kad jos lie­tu­viš­ku­mas yra ir tai, kad jai la­bai mie­los vie­tos, ku­rias ji me­na iš sa­vo vai­kys­tės.

„Kai įė­jau į Venc­lo­vų na­mą – mu­zie­jų Vil­niu­je, man bu­vo keis­ta, kad da­bar tai mu­zie­jus. Žiū­riu į pa­veiks­lus, fo­tog­ra­fi­jas, bal­dus – vi­sa tai man se­ne­lių na­mai, ma­no vai­kys­tė. Tai ma­no, ma­no šei­mos da­lis, to­dėl la­bai ar­ti­ma ir pa­žįs­ta­ma“, – sa­ko Ma­ri­ja.

Ma­ri­ja lau­kė ke­lio­nės į Pa­lan­gą, ku­rio­je pa­sku­ti­nį kar­tą bu­vo še­še­rių.

„Nuo se­ne­lės na­mo iki plia­žo bū­da­vo taip to­li! Tik­riau­siai da­bar pa­tir­siu tai, ką pa­ty­riau ir Šiau­liuo­se – at­stu­mai pa­si­ro­dys ma­žy­čiai. Ir se­ne­lės na­mą Pa­lan­go­je ap­lan­ky­siu, nors į jį mes ir ne­ga­lė­si­me užei­ti“, – sa­kė Ma­ri­ja.

„O tu no­rė­tu­mei užei­ti?“ – ru­siš­kai pa­klau­sė de­vyn­me­tė Ka­tie.

Pro­fe­so­rius sa­ko, kad šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je ne­ma­ty­ti, kad tau­tos mai­šo­si, „yra šioks toks at­si­li­ki­mas“.

„Tau­ty­bė yra pa­ties žmo­gaus pa­si­rin­ki­mas. Žiū­rė­ki­te, koks pa­vyz­dys, – Mi­ka­lo­jus Kons­tan­ti­nas Čiur­lio­nis – pa­ts žy­miau­sias lie­tu­vių dai­li­nin­kas. Jis vai­kys­tė­je kal­bė­jo len­kiš­kai, jo mo­ti­na – iš vo­kie­čių. Ve­dė lie­tu­vę ir nu­spren­dė, kad bus lie­tu­vis. Iš­mo­ko kal­bą ir mes tu­ri­me žy­miau­sią pa­sau­ly­je lie­tu­vių dai­li­nin­ką. Mū­sų Kat­ry­tė tu­ri gal de­šimt krau­jo li­ni­jų, bet ji tau­ty­bę taip pat tu­rės pa­si­rink­ti. La­bai ti­kiuo­si, kad tai bus lie­tu­viš­ka tau­ty­bė, juo la­biau kad ji tu­ri lie­tu­viš­ką pa­są. Pa­si­žiū­rė­ki­te, kaip mū­sų Kat­ry­tė pa­na­ši į lie­tu­vai­tę. Vi­si sa­ko, kad ji tik­ra lie­tu­vai­tė!“ – paaiš­ki­no T. Venc­lo­va.

Duo­na

Ma­ri­ja vie­na­me Flo­ri­dos vals­ti­jos mies­tų dir­ba pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja.

– Mū­sų šei­mo­je pe­da­go­gi­ka pa­vel­di­ma, – sa­ko T. Venc­lo­va. – Ma­no se­ne­lis Mer­ke­lis Rač­kaus­kas, ku­ris bai­gė Šiau­lių gim­na­zi­ją, dės­tė ir mo­kyk­lo­je, ir uni­ver­si­te­te. Ma­no tė­vas An­ta­nas Venc­lo­va dės­tė uni­ver­si­te­te, o A. Sme­to­nos lai­kais dės­tė ir mo­kyk­lo­je.

Tie­sa, mo­kyk­lo­je man ne­te­ko dirb­ti, tik uni­ver­si­te­te. Mo­kyk­lo­je bu­vo tik pra­kti­kos pa­mo­kos, kai mo­kiau­si Vil­niaus uni­ver­si­te­te ir mus ruo­šė pe­da­go­gi­nei veik­lai: mo­ky­ti vai­kus. Bet iš to ne­gy­ve­nau. Dės­čiau tik uni­ver­si­te­te.

– Jū­sų ly­gio in­te­lek­tua­lui mo­kyk­lo­je su vai­kais tur­būt ne­bū­tų ką veik­ti?.. – ban­dau juo­kau­ti.

– Pa­ti­kė­ki­te, bend­rau­jant su vai­kais rei­kia la­bai aukš­tų in­te­lek­ti­nių ga­bu­mų, ga­li bū­ti, kad žy­miai di­des­nių nei su suau­gu­siais žmo­nė­mis! Ir tai la­bai su­dė­tin­ga. Man, pa­vyz­džiui, la­bai bai­su bū­tų dės­ty­ti ma­žiems vai­kams. Aš ne­ži­no­čiau, kaip su jais kal­bė­tis ir kaip elg­tis, kad jiems ne­bū­tų nuo­bo­du! Net su Kat­ry­te bend­rau­da­mas kar­tais su­si­mąs­tau, ar pa­kan­ka­mai tei­sin­gai su ja bend­rau­ju! Nors pe­da­go­gi­ka vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo ma­no pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis.

Nors aš ir ra­šy­to­jas, bet tai tik­rai ne­la­bai di­de­lės pa­ja­mos. Ame­ri­ko­je iš to ne­pra­gy­ven­si, jei­gu ne­pa­ra­šei „Ha­rio Po­te­rio“. To­dėl dau­ge­lis ra­šy­to­jų tu­ri dar ir ki­tą pro­fe­si­ją. Aš uni­ver­si­te­tuo­se dės­čiau tris­de­šimt me­tų.

Til­tas

Ma­ri­jos se­ne­lės Asios Barš­tein bu­te ant ra­šo­mo­jo sta­lo pa­sku­ti­niais jos gy­ve­ni­mo me­tais ša­lia kny­gų, už­ra­šų kny­gu­čių, žo­dy­nų sto­vė­da­vo ir ne­šio­ja­ma­sis kom­piu­te­ris. Gar­baus am­žiaus Šiau­lių švie­suo­lė iki mir­ties li­ko iš­ti­ki­ma kny­gai, ta­čiau kom­piu­te­riu ji nei ra­šė, nei ieš­ko­jo in­for­ma­ci­jos.

Duk­rų do­va­no­tas kom­piu­te­ris bu­vo skir­tas bend­rau­ti su vai­kais.

„Ma­no se­ne­lė su sa­vo duk­ra, ma­no te­ta, net kry­žia­žo­džius spręs­da­vo per „Sky­pe“  pro­gra­mą. Te­ta Ra­ja tie­siog tu­rė­da­vo dau­giau lai­ko ir jos neiš­sis­kir­da­vo va­lan­dų va­lan­das“, – pri­si­me­na Ma­ri­ja.

Bū­tent Asia Jo­si­fov­na bu­vo ini­cia­to­rė, kad Ma­ri­ja gau­tų ir Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę.

„Se­ne­lė ėjo į įvai­rias ins­ti­tu­ci­jas, su­ži­no­jo, ko­kia yra tvar­ka, siun­tė man do­ku­men­tus. Ji man nuo­la­tos kar­to­da­vo: „Tu pri­va­lai tu­rė­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę.“ Ta­čiau lai­kas bė­go, Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems tai leng­viau bu­vo gau­ti, tai sun­kiau. Ir aš kaž­ko­dėl pa­mir­šau šį rei­ka­lą“, – pri­si­me­na Ma­ri­ja.

Kai 2007 me­tais gi­mė Ka­tie, Ma­ri­ja pri­si­mi­nė, ko jos nuo­la­tos pra­šy­da­vo se­ne­lė.

„Aš su­pra­tau, kad pi­lie­ty­bė yra ver­ty­bė ir ma­no duk­rai. Juk ga­li bū­ti taip, kad ji no­rės mo­ky­tis, pa­vyz­džiui, Vil­niaus uni­ver­si­te­te ir ta­da jai vi­si ke­liai bus at­vi­ri į jos se­ne­lio gim­ti­nę“, – pa­sa­ko­jo Ma­ri­ja.

Ga­liau­siai Ma­ri­ja su tė­vu va­žia­vo į Lie­tu­vos ge­ne­ra­li­nį kon­su­la­tą Niu­jor­ke. Ten pa­sa­kė, kad per me­tus ji gaus at­sa­ky­mą, ar jai bus su­teik­ta Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė.

„Ža­dė­tie­ji me­tai tru­ko dve­jus su pu­se ir aš jau bu­vau pra­dė­ju­si jau­din­tis, kad man ir ma­no duk­rai at­sa­kys „ne“, – pa­sa­ko­jo Ma­ri­ja.

Lie­pos 9-ąją Ma­ria Chaffee iš­li­po iš lėk­tu­vo Vil­niaus oro uos­te jau bū­da­ma ir Lie­tu­vos, ir JAV pi­lie­te. Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę ga­vo ir jos duk­ra Ka­tie.

Bal­sas

„Be jo­kios abe­jo­nės, dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės klau­si­mas pas mus spren­džia­mas la­bai lė­tai ir ne­la­bai tei­sin­gai. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad rei­kia iš­sau­go­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, kad kuo dau­giau žmo­nių bū­tų ir Lie­tu­vos pi­lie­čiais. Ma­no Ma­ri­jai bu­vo leng­viau paaiš­kin­ti, nes ji iš­vy­ko iš oku­puo­tos Lie­tu­vos. Da­bar iš­vyks­tan­tys žmo­nės spren­džia tik eko­no­mi­nį klau­si­mą, bet no­ri iš­lai­ky­ti ir Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, o jiems ne­lei­džia­ma. Ma­nau, kad tai ne­tei­sin­ga“, – sa­ko T. Venc­lo­va.

Pro­fe­so­rius sa­ko, kad „daug Lie­tu­vos yra vi­sai ne Lie­tu­vo­je. Ir vi­sa­da taip bu­vo nuo ca­ro lai­kų“.

„Nuo XIX am­žiaus maž­daug ket­vir­tis lie­tu­vių gy­ve­no už­sie­ny­je. Ir da­bar taip yra. Dau­ge­lis žmo­nių yra ir ga­li bū­ti nau­din­gi Lie­tu­vai“, – sa­ko T. Venc­lo­va.

Jis ir pa­ts tu­ri dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę ir tuo la­bai džiau­gia­si.

„Man tai ne tik ry­šys su Lie­tu­va. Man la­bai svar­bu, kad aš da­bar ga­liu bal­suo­ti Lie­tu­vos pre­zi­den­to ir Sei­mo rin­ki­muo­se. Nors ma­nęs vi­siš­kai ne­do­mi­na po­li­ti­ka nei Lie­tu­vo­je, nei Ame­ri­ko­je. Ži­nau, kad yra toks Do­nald Trump...“, – juo­kė­si Ma­ri­ja.

T. Venc­lo­va pa­pil­do duk­rą: „A ne vi­sa­da bal­suo­ju Ame­ri­kos rin­ki­muo­se. Bet bal­sa­vau už Ba­raką Oba­mą, nes Ame­ri­ka tu­ri tu­rė­ti pir­mą­jį pre­zi­den­tą juo­dao­dį. Bal­suo­siu už Hi­la­ri Clin­ton, nes Ame­ri­ka tu­ri tu­rė­ti ir pre­zi­den­tę mo­te­rį. Bet vie­nas bal­sas Ame­ri­ko­je per rin­ki­mus ma­žai ką reiš­kia. O Lie­tu­vo­je kiek­vie­nas bal­sas ga­li tu­rė­ti le­mia­mą reikš­mę.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

ŠIAU­LIAI: To­mas Venc­lo­va su duk­ra Ma­ri­ja ir anū­ke Ka­tie Šiau­liuo­se. Ma­ri­ja pri­si­me­na Šiau­lius iš pa­si­vaikš­čio­ji­mų su se­ne­le, ma­mos ma­ma. To­mas Venc­lo­va Šiau­lių teat­re yra dir­bęs li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ju.

PI­LIE­TĖS: Ma­ri­ja su duk­re­le Kat­ie, se­ne­lio švel­niai va­di­na­mos Ma­ry­te ir Kat­ry­te, pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je jau kaip Lie­tu­vos pi­lie­tės.

PRI­SI­MI­NI­MAI: Pro­fe­so­rius To­mas Venc­lo­va tu­ri su Šiau­liais su­si­ju­sių pri­si­mi­ni­mų. T. Venc­lo­va „Šiau­lių kraš­tui“ da­vė ir už­duo­tį – pa­ra­šy­ti apie Šiau­liuo­se jam svar­bų as­me­nį. Tai bus šiek tiek vė­liau.

Ri­čar­do KU­DA­RAUS­KO nuo­tr.

ŠEI­MA: Ma­ri­ja, Har­ry ir Ka­tie Chaf­fee Kry­žių kal­ne. Šei­ma pa­sta­tė sa­vo kry­že­lį, tik Ma­ri­ja ap­gai­les­ta­vo ne­ži­no­ju­si, kad ga­li­ma bu­vo ko nors Die­vo pa­pra­šy­ti, su­teik­ti šiam kry­že­liui ko­kią nors in­ten­ci­ją. Ma­ri­ją tė­vas To­mas Venc­lo­va nu­ra­mi­no: „Die­vo ga­li pra­šy­ti bet ka­da“.