
Naujausios
Vokiečiui rožinius akinius nukelia funkcionieriai
Vokietis Andreas Heik Ullrich šypsosi: Lietuva jam yra puiki šalis, peizažas – beveik kaip jo gimtinėje Rytų Vokietijoje. Ir Akmenės rajono Papilės seniūnijos Daubiškių kaimas – nuostabus. Tačiau rožinius akinius vokiečiui kartais „nurauna“ neįtikėtini jo gimtinėje, bet įprasti Lietuvoje funkcionierių sprendimai.
„Viskas priklauso nuo požiūrio“, – šypsosi Lietuvoje sunkią negalią patyręs, biurokratinių slenksčių neįveikiantis vokietis.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Rojus Daubiškiuose
Andreas Heik yra Vokietijos pilietis. Netrukus turės prasitęsti dar penkeriems metams ilgalaikį leidimą gyventi Lietuvoje. Tai darys su malonumu, nes jis labiau nori gyventi Lietuvoje nei Vokietijoje.
Andreas 23-ejus metus dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, yra išmaišęs daugybę valstybių. Dvejus metus jis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju bendroje Lietuvos ir Olandijos įmonėje. Apsigyveno Lietuvoje.
„Čia man patinka, sava, nes labai primena buvusią Vokietijos Demokratinę Respubliką, Rytų Vokietiją – mano gimtinę“, – sako 54-erių metų Andreas.
2009 metai jam buvo lemtingi. Šiauliuose, „Saulės miesto“ prekybos centre, jis susipažino su bendraamže Ilona. Tarp visų pirkėjų sutiko būtent tą moterį, kuri puikiai moka vokiškai.
2011 metais Ilona ir Andreas susituokė. Kurį laiką gyveno Naujojoje Akmenėje, bet butas daugiabutyje nei Andreas, nei Ilonai nebuvo svajonių namai. Sutuoktiniai nusipirko namą su sklypu Daubiškių kaime, visai šalia Papilės, prie Ventos upės, smagiai besiritančios per akmenis.
„Aš tiek metų praleidau ant ratų prie vairo. Man labai norėjosi ramaus, sėslaus gyvenimo. Lietuvos kaimas tam puikiai tinka. Labai gera, rūpestinga žmona. Rojus Lietuvoje!“ – neabejoja Andreas.
Kaip Lietuvoje susitraukia žemė
Ramus ir darnus poros gyvenimas ir toliau būtų tekėjęs įprasta vaga, jei ne mintis nusipirkti šalia nuosavo 18 arų sklypo esantį valstybinės žemės gabaliuką. Valstybės turto paskirtis – žemės ūkio žemė. Pora suprato, kad tikrai niekam kitam neprireiks nedidelio rėželio tarp jų tvoros ir provėžiuoto lauko keliuko, vištos lengvai perskrendamo.
Ullrichai pasvarstė, kad jiems prisidurti žemės būtų neblogai – sklypas taptų taisyklingos formos, be to, galima sodinuką išauginti, gal net pradėti nedidelį sodinukų, augaliukų verslą.
Andreas sausį kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Akmenės skyrių. Norėjo pirkti tą rėželį. Negalima. Nuomotis 99-eriems metams. Negalima. Sutarė, kad gabaliuką gaus tik laikinai nuomai metams. Sutiko ir su tuo. Kol išsiaiškino, kad gaus tik laikiną nuomą, praėjo apie pora mėnesių.
Andreas į rankas gavo dokumentus, kuriuose parašyta: nuomojamo rėželio plotas plane – 142 kvadratiniai metrai (1,42 aro).
Matavo ponai Ullrichai vienaip, matavo kitaip – nurodytas plane plotas išsikiša į keliuką. Vokiečiui dokumentas – šventas reikalas. Andreas sukalė kuoliukus, kad pažymėtų lygiai 1,42 aro sklypelį. Kuoliukai – beveik vidury keliuko.
Kaimynui reikia išsukti su sėjamąja – netelpa. Kaimynui reikia sėti, o Andreas baksnoja į Nacionalinės žemės tarnybos išduotą nuomos sutartį.
Skundai, susirašinėjimai, tikrinimai, kuoliukų raustymai ir kaimynų nelabadieniai. Kol galiausiai paaiškėja, kad ten valstybinės žemės gali būti tik 100 kvadratinių metrų.
Kaltas – atkurtos nepriklausomybės „dvimetris“
Nacionalinės žemės tarnybos Akmenės skyriaus vedėja, politikė Jadvyga Dunauskaitė „Šiaulių kraštui“ paaiškina, kad sutuoktiniai neturėjo pasikliauti planu, kuris buvo pateiktas laikinos nuomos sutartyje.
„Kada tos žemės matuotos!.. Žinot, su dvimetriu praėjo nepriklausomybės pradžioje. Koks ten tikslumas su dvimetriu gali būti“, – paaiškino valdininkė.
„Laikydamiesi sutarties su Nacionaline žemės tarnyba mes konfliktavome su kaimynais. Neįtikėtina, bet valstybinė žemė Lietuvoje gali būti klaidingai išmatuota. Nereikalingai nervinomės, kai kažkas dirba aplaidžiai su valstybės turtu, dokumentais“, – pečius traukė sutuoktiniai Ullrichai.
Šešis mėnesius nepavyko išspręsti vos aro dydžio sklypelio klausimo. Ar taip galėtų būti Vokietijoje?
„Ką jūs! Niekada!“ – tikina A. H. Ullrich. Bet jam Lietuva vis tiek labai patinka.
Avarija
Andreas daug šypsosi, ypač pasakodamas apie savo puikią žmoną ir Lietuvos kaimo grožį. Tik vėliau šeimos bėdą išduoda skaudi Ilonos ašara. Andreas ramina žmoną.
Kai Andreas atitraukia kelioninį krepšelį, pamatome iš po kelnių storais tvarsčiais apvyniotą dešinę vyro koją.
Pora pasakojo, kad 2015 metų rugpjūčio 28 dieną su savo naujuoju „Nisan X-trail“ visureigiu ties Akmenės trečiuoju kaimu papuolė į skaudžą avariją. Sutuoktinių teigimu, posūkyje ir nuokalnėje slydusi didžiulė sunkvežimio priekaba užtvėrė visureigiui kelią ir jie rėžėsi į ją.
Turintį ilgametį vairavimo stažą Andreas iš sumaitoto visureigio teko vaduoti. Vyras matė, kaip žmona stabdė po įvykio nuvažiuojantį sunkvežimį, skambino greitajai, gelbėtojams.
Šiuo metu dar tebevyksta ikiteisminis tyrimas, nors nuo įvykio praėjo beveik metai.
„Manęs dar niekas nieko neapklausė kaip nukentėjusiojo! Neįsivaizduoju Vokietijoje atvejo, kad būtų neapklausiamas vairuotojas“, – stebisi Andreas.
Akmenės policijos pareigūnai patvirtino, kad Andreas tikrai neapklaustas, nes nereikėję, kadangi jis patyręs tik „nežymų sveikatos sutrikdymą“.
Apklausta yra tik jo žmona – keleivė, tačiau ji dėl tyrimo negali atskleisti parodymų.
Sutuoktiniai draudikų išmoką už sumaitotą automobilį gavo irgi ne iš karto – tik pasisamdžius advokatą.
„Kažkas nedirba taip, kaip turėtų dirbti! Tai yra Lietuvos bėda“, – reziumuoja, ką patyręs, pusamžis vyras.
„Dovanų“ iš Lietuvos – auksinis stafilokokas ir 7 eurai
Iki avarijos Andreas turėjo neįgalumą dėl cukraligės. Tačiau avarijos metu nuo stipraus smūgio vyras susimušė krūtinę, dešinę ranką, jos iki šiol negali nei pakelti, nei pasukti.
Tačiau jis šioje avarijoje, sutuoktinių teigimu, nepripažįstamas nukentėjusiuoju. Sutuoktiniai stebisi, kodėl neatliekama ekspertizė, kodėl taip staiga po avarijos pradėjo blogėti jo sveikata, o remiamasi tik pirmosios pagalbos išrašu įvykio vietoje – jame teigiama, kad Andreas avarijos metu nebuvo sužalotas.
Stipraus smūgio pasekmė, sutuoktinių nuomone, po avarijos taip sutrikęs širdies darbas, kad reikėjo skubiai atlikti širdies operaciją.
„Širdies darbas atkurtas. Bet ligoninėje gavome dar geresnių „dovanų“ – auksinį stafilokoką, kuris sukėlė sepsį. Plius sunki infekcinė kojos liga – rožė. Atsivėrė trofinės opos. Turime negyjančią žaizdą“, – vardijo vyrą užklupusias ligas žmona.
Už vaistus sutuoktiniai moka iš savo kišenės, nes nepavyksta įrodyti, kad sunkios ligos yra skaudžios avarijos pasekmė.
Andreas yra socialiai apdraustas Lietuvoje, draudžiasi papildomai dėl ligų ir traumų.
Sutuoktiniai pasakoja, kad vaistus Andreas perka iš Vokietijos mokamos neįgalumo išmokos už ten išdirbtus metus.
Vyras gauna neįgalumo pašalpą ir už dvejų metų darbo stažą Lietuvoje – lygiai 7 eurus per mėnesį.
Lietuvoje pasirinkęs gyvenimą, Andreas Heik Ullrich vis dėlto atsisveikina su šypsena: „O visa kita Lietuvoje – tiesiog puiku!“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
RYŠYS: Bendramečiai, bendraminčiai Ilona ir Andreas Heik Ullrichai sako, kad planavo šviesesnį gyvenimą, bet kol kas turi įveikti sunkumus. Tačiau taip tik tvirtėja jų ryšys.
POŽIŪRIS: Net ir pasakodamas apie išgyventas problemas Lietuvoje dėl įvairių Vokietijos piliečiui nesuprantamų biurokratinių nesklandumų ir klaidų, Akmenės rajone, Daubiškių kaime, su žmona įsikūręs Andreas Heik Ullrich sako, jog Lietuva – puiki šalis.