Vokiečiui rožinius akinius nukelia funkcionieriai

Vo­kie­čiui ro­ži­nius aki­nius nu­ke­lia funk­cio­nie­riai

Vo­kie­tis And­reas Heik Ull­rich šyp­so­si: Lie­tu­va jam yra pui­ki ša­lis, pei­za­žas – be­veik kaip jo gim­ti­nė­je Ry­tų Vo­kie­ti­jo­je. Ir Ak­me­nės ra­jo­no Pa­pi­lės se­niū­ni­jos Dau­biš­kių kai­mas – nuo­sta­bus. Ta­čiau ro­ži­nius aki­nius vo­kie­čiui kar­tais „nu­rau­na“ neį­ti­kė­ti­ni jo gim­ti­nė­je, bet įpras­ti Lie­tu­vo­je funk­cio­nie­rių spren­di­mai.

„Vis­kas pri­klau­so nuo po­žiū­rio“, – šyp­so­si Lie­tu­vo­je sun­kią ne­ga­lią pa­ty­ręs, biu­rok­ra­ti­nių slenks­čių neį­vei­kian­tis vo­kie­tis.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Ro­jus Dau­biš­kiuo­se

And­reas Heik yra Vo­kie­ti­jos pi­lie­tis. Net­ru­kus tu­rės pra­si­tęs­ti dar pen­ke­riems me­tams il­ga­lai­kį lei­di­mą gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Tai da­rys su ma­lo­nu­mu, nes jis la­biau no­ri gy­ven­ti Lie­tu­vo­je nei Vo­kie­ti­jo­je.

And­reas  23-ejus me­tus dir­bo to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju, yra iš­mai­šęs dau­gy­bę vals­ty­bių. Dve­jus me­tus jis dir­bo to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju bend­ro­je Lie­tu­vos ir Olan­di­jos įmo­nė­je. Ap­si­gy­ve­no Lie­tu­vo­je.

„Čia man pa­tin­ka, sa­va, nes la­bai pri­me­na bu­vu­sią Vo­kie­ti­jos De­mok­ra­ti­nę Res­pub­li­ką, Ry­tų Vo­kie­ti­ją – ma­no gim­ti­nę“, – sa­ko 54-erių me­tų And­reas.

2009 me­tai jam bu­vo lem­tin­gi. Šiau­liuo­se, „Sau­lės mies­to“ pre­ky­bos cent­re, jis su­si­pa­ži­no su bend­raam­že Ilo­na. Tarp vi­sų pir­kė­jų su­ti­ko bū­tent tą mo­te­rį, ku­ri pui­kiai mo­ka vo­kiš­kai.

2011 me­tais Ilo­na ir And­reas su­si­tuo­kė. Ku­rį lai­ką gy­ve­no Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, bet bu­tas dau­gia­bu­ty­je nei And­reas, nei Ilo­nai ne­bu­vo sva­jo­nių na­mai. Su­tuok­ti­niai nu­si­pir­ko na­mą su skly­pu Dau­biš­kių kai­me, vi­sai ša­lia Pa­pi­lės, prie Ven­tos upės, sma­giai be­si­ri­tan­čios per ak­me­nis.

„Aš tiek me­tų pra­lei­dau ant ra­tų prie vai­ro. Man la­bai no­rė­jo­si ra­maus, sės­laus gy­ve­ni­mo. Lie­tu­vos kai­mas tam pui­kiai tin­ka. La­bai ge­ra, rū­pes­tin­ga žmo­na. Ro­jus Lie­tu­vo­je!“ – nea­be­jo­ja And­reas.

Kaip Lie­tu­vo­je su­si­trau­kia že­mė

Ra­mus ir dar­nus po­ros gy­ve­ni­mas ir to­liau bū­tų te­kė­jęs įpras­ta va­ga, jei ne min­tis nu­si­pirk­ti ša­lia nuo­sa­vo 18 arų skly­po esan­tį vals­ty­bi­nės že­mės ga­ba­liu­ką. Vals­ty­bės tur­to pa­skir­tis – že­mės ūkio že­mė. Po­ra su­pra­to, kad tik­rai nie­kam ki­tam ne­pri­reiks ne­di­de­lio rė­že­lio tarp jų tvo­ros ir pro­vė­žiuo­to lau­ko ke­liu­ko, viš­tos leng­vai per­skren­da­mo.

Ull­ri­chai pa­svars­tė, kad jiems pri­si­dur­ti že­mės bū­tų ne­blo­gai – skly­pas tap­tų tai­syk­lin­gos for­mos, be to, ga­li­ma so­di­nu­ką išau­gin­ti, gal net pra­dė­ti ne­di­de­lį so­di­nu­kų, au­ga­liu­kų vers­lą.

And­reas sau­sį krei­pė­si į Na­cio­na­li­nės že­mės tar­ny­bos Ak­me­nės sky­rių. No­rė­jo pirk­ti tą rė­že­lį. Ne­ga­li­ma. Nuo­mo­tis 99-eriems me­tams. Ne­ga­li­ma. Su­ta­rė, kad ga­ba­liu­ką gaus tik lai­ki­nai nuo­mai me­tams. Su­ti­ko ir su tuo. Kol iš­siaiš­ki­no, kad gaus tik lai­ki­ną nuo­mą, praė­jo apie po­ra mė­ne­sių.

And­reas į ran­kas ga­vo do­ku­men­tus, ku­riuo­se pa­ra­šy­ta: nuo­mo­ja­mo rė­že­lio plo­tas pla­ne – 142 kvad­ra­ti­niai met­rai (1,42 aro).

Ma­ta­vo po­nai Ull­ri­chai vie­naip, ma­ta­vo ki­taip – nu­ro­dy­tas pla­ne plo­tas iš­si­ki­ša į ke­liu­ką. Vo­kie­čiui do­ku­men­tas – šven­tas rei­ka­las. And­reas su­ka­lė kuo­liu­kus, kad pa­žy­mė­tų ly­giai 1,42 aro skly­pe­lį. Kuo­liu­kai – be­veik vi­du­ry ke­liu­ko.

Kai­my­nui rei­kia iš­suk­ti su sė­ja­mą­ja – ne­tel­pa. Kai­my­nui rei­kia sė­ti, o And­reas baks­no­ja į Na­cio­na­li­nės že­mės tar­ny­bos iš­duo­tą nuo­mos su­tar­tį.

Skun­dai, su­si­ra­ši­nė­ji­mai, tik­ri­ni­mai, kuo­liu­kų raus­ty­mai ir kai­my­nų ne­la­ba­die­niai. Kol ga­liau­siai paaiš­kė­ja, kad ten vals­ty­bi­nės že­mės ga­li bū­ti tik 100 kvad­ra­ti­nių met­rų.

Kal­tas – at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės „dvi­met­ris“

Na­cio­na­li­nės že­mės tar­ny­bos Ak­me­nės sky­riaus ve­dė­ja, po­li­ti­kė Jad­vy­ga Du­naus­kai­tė „Šiau­lių kraš­tui“ paaiš­ki­na, kad su­tuok­ti­niai ne­tu­rė­jo pa­si­kliau­ti pla­nu, ku­ris bu­vo pa­teik­tas lai­ki­nos nuo­mos su­tar­ty­je.

„Ka­da tos že­mės ma­tuo­tos!.. Ži­not, su dvi­met­riu praė­jo ne­prik­lau­so­my­bės pra­džio­je. Koks ten tiks­lu­mas su dvi­met­riu ga­li bū­ti“, – paaiš­ki­no val­di­nin­kė.

„Lai­ky­da­mie­si su­tar­ties su Na­cio­na­li­ne že­mės tar­ny­ba mes konf­lik­ta­vo­me su kai­my­nais. Neį­ti­kė­ti­na, bet vals­ty­bi­nė že­mė Lie­tu­vo­je ga­li bū­ti klai­din­gai iš­ma­tuo­ta. Ne­rei­ka­lin­gai ner­vi­no­mės, kai kaž­kas dir­ba ap­lai­džiai su vals­ty­bės tur­tu, do­ku­men­tais“, – pe­čius trau­kė su­tuok­ti­niai Ull­ri­chai.

Še­šis mė­ne­sius ne­pa­vy­ko iš­spręs­ti vos aro dy­džio skly­pe­lio klau­si­mo. Ar taip ga­lė­tų bū­ti Vo­kie­ti­jo­je?

„Ką jūs! Nie­ka­da!“ – ti­ki­na A. H. Ull­rich. Bet jam Lie­tu­va vis tiek la­bai pa­tin­ka.

Ava­ri­ja

And­reas daug šyp­so­si, ypač pa­sa­ko­da­mas apie sa­vo pui­kią žmo­ną ir Lie­tu­vos kai­mo gro­žį. Tik vė­liau šei­mos bė­dą iš­duo­da skau­di Ilo­nos aša­ra. And­reas ra­mi­na žmo­ną.

Kai And­reas ati­trau­kia ke­lio­ni­nį krep­še­lį, pa­ma­to­me iš po kel­nių sto­rais tvars­čiais ap­vy­nio­tą de­ši­nę vy­ro ko­ją.

Po­ra pa­sa­ko­jo, kad 2015 me­tų rugp­jū­čio 28 die­ną su sa­vo nau­juo­ju „Ni­san X-trail“ vi­su­rei­giu ties Ak­me­nės tre­čiuo­ju kai­mu pa­puo­lė į skau­džą ava­ri­ją. Su­tuok­ti­nių tei­gi­mu, po­sū­ky­je ir nuo­kal­nė­je sly­du­si di­džiu­lė sunk­ve­ži­mio prie­ka­ba už­tvė­rė vi­su­rei­giui ke­lią ir jie rė­žė­si į ją.

Tu­rin­tį il­ga­me­tį vai­ra­vi­mo sta­žą And­reas iš su­mai­to­to vi­su­rei­gio te­ko va­duo­ti. Vy­ras ma­tė, kaip žmo­na stab­dė po įvy­kio nu­va­žiuo­jan­tį sunk­ve­ži­mį, skam­bi­no grei­ta­jai, gel­bė­to­jams.

Šiuo me­tu dar te­be­vyks­ta iki­teis­mi­nis ty­ri­mas, nors nuo įvy­kio praė­jo be­veik me­tai.

„Ma­nęs dar nie­kas nie­ko neapk­lau­sė kaip nu­ken­tė­ju­sio­jo! Neį­si­vaiz­duo­ju Vo­kie­ti­jo­je at­ve­jo, kad bū­tų neapk­lau­sia­mas vai­ruo­to­jas“, – ste­bi­si And­reas.

Ak­me­nės po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai pa­tvir­ti­no, kad And­reas tik­rai neapk­laus­tas, nes ne­rei­kė­ję, ka­dan­gi jis pa­ty­ręs tik „ne­žy­mų svei­ka­tos su­trik­dy­mą“.

Apk­laus­ta yra tik jo žmo­na – ke­lei­vė, ta­čiau ji dėl ty­ri­mo ne­ga­li at­skleis­ti pa­ro­dy­mų.

Su­tuok­ti­niai drau­di­kų iš­mo­ką už su­mai­to­tą au­to­mo­bi­lį ga­vo ir­gi ne iš kar­to – tik pa­si­sam­džius ad­vo­ka­tą.

„Kaž­kas ne­dir­ba taip, kaip tu­rė­tų dirb­ti! Tai yra Lie­tu­vos bė­da“, – re­ziu­muo­ja, ką pa­ty­ręs, pu­sam­žis vy­ras.

„Do­va­nų“ iš Lie­tu­vos – auk­si­nis sta­fi­lo­ko­kas ir 7 eu­rai

Iki ava­ri­jos And­reas tu­rė­jo neį­ga­lu­mą dėl cuk­ra­li­gės. Ta­čiau ava­ri­jos me­tu nuo stip­raus smū­gio vy­ras su­si­mu­šė krū­ti­nę, de­ši­nę ran­ką, jos iki šiol ne­ga­li nei pa­kel­ti, nei pa­suk­ti.

Ta­čiau jis šio­je ava­ri­jo­je, su­tuok­ti­nių tei­gi­mu, ne­pri­pa­žįs­ta­mas nu­ken­tė­ju­siuo­ju. Su­tuok­ti­niai ste­bi­si, ko­dėl neat­lie­ka­ma eks­per­ti­zė, ko­dėl taip stai­ga po ava­ri­jos pra­dė­jo blo­gė­ti jo svei­ka­ta, o re­mia­ma­si tik pir­mo­sios pa­gal­bos iš­ra­šu įvy­kio vie­to­je – ja­me tei­gia­ma, kad And­reas ava­ri­jos me­tu ne­bu­vo su­ža­lo­tas.

Stip­raus smū­gio pa­sek­mė, su­tuok­ti­nių nuo­mo­ne, po ava­ri­jos taip su­tri­kęs šir­dies dar­bas, kad rei­kė­jo sku­biai at­lik­ti šir­dies ope­ra­ci­ją.

„Šir­dies dar­bas at­kur­tas. Bet li­go­ni­nė­je ga­vo­me dar ge­res­nių „do­va­nų“ – auk­si­nį sta­fi­lo­ko­ką, ku­ris su­kė­lė sep­sį. Plius  sun­ki in­fek­ci­nė ko­jos li­ga – ro­žė. At­si­vė­rė tro­fi­nės opos. Tu­ri­me ne­gy­jan­čią žaiz­dą“, – var­di­jo vy­rą už­klu­pu­sias li­gas žmo­na.

Už vais­tus su­tuok­ti­niai mo­ka iš sa­vo ki­še­nės, nes ne­pa­vyks­ta įro­dy­ti, kad sun­kios li­gos yra skau­džios ava­ri­jos pa­sek­mė.

And­reas yra so­cia­liai apdraus­tas Lie­tu­vo­je, drau­džia­si pa­pil­do­mai dėl li­gų ir trau­mų.

Su­tuok­ti­niai pa­sa­ko­ja, kad vais­tus And­reas per­ka iš Vo­kie­ti­jos mo­ka­mos neį­ga­lu­mo iš­mo­kos už ten iš­dirb­tus me­tus.

Vy­ras gau­na neį­ga­lu­mo pa­šal­pą ir už dve­jų me­tų dar­bo sta­žą Lie­tu­vo­je – ly­giai 7 eu­rus per mė­ne­sį.

Lie­tu­vo­je pa­si­rin­kęs gy­ve­ni­mą, And­reas Heik Ull­rich vis dėl­to at­si­svei­ki­na su šyp­se­na: „O vi­sa ki­ta Lie­tu­vo­je – tie­siog pui­ku!“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

RY­ŠYS: Bend­ra­me­čiai, bend­ra­min­čiai Ilo­na ir And­reas Heik Ull­ri­chai sa­ko, kad pla­na­vo švie­ses­nį gy­ve­ni­mą, bet kol kas tu­ri įveik­ti sun­ku­mus. Ta­čiau taip tik tvir­tė­ja jų ry­šys.

PO­ŽIŪ­RIS: Net ir pa­sa­ko­da­mas apie iš­gy­ven­tas pro­ble­mas Lie­tu­vo­je dėl įvai­rių Vo­kie­ti­jos pi­lie­čiui ne­sup­ran­ta­mų biu­rok­ra­ti­nių ne­sklan­du­mų ir klai­dų, Ak­me­nės ra­jo­ne, Dau­biš­kių kai­me, su žmo­na įsi­kū­ręs And­reas Heik Ull­rich sa­ko, jog Lie­tu­va – pui­ki ša­lis.