
Naujausios
VASAROS POKALBIAI
Fotografija gali pasakoti, priminti, įkvėpti
Vito Luckaus fotografijos centro vadovė Ieva Meilutė-Svinkūnienė – Fotografijos muziejuje Šiauliuose eksponuojamos parodos „Požiūris į senovinę fotografiją“ kuratorė. Jos planuose – į dienos šviesą ištraukti menininkų stalčiuose tebelaikomus darbus.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Paroda – viena iš versijų
Parodoje „Požiūris į senovinę fotografiją“ eksponuojami trylikos skirtingų kartų Lietuvos bei užsienio autorių – Maurizio Anzeri, Dovilės Dagienės, Kęstučio Grigaliūno, Vladislavo Krasnoščoko, Vito Luckaus, Galinos Moskalevos, Sauliaus Paukščio, Romano Pyatkovkos, Igorio Savčenkos, Gyčio Skudžinsko, Pavelo Maria Smejkalo, Vytauto V. Stanionio, Indrės Šerpytytės – darbai. Juose senovinės fotografijos panaudotos naujoms prasmėms sukurti. Paroda veiks iki rugsėjo 18 dienos.
Vito Luckaus fotografijos centrui I. Meilutė-Svinkūnienė vadovauja nuo praėjusių metų balandžio. Iki tol septynerius metus dirbo Fotomenininkų sąjungoje Vilniuje, vėliau Kaune.
Pokalbis su centro vadove – vaikštant po Fotografijos muziejaus sales ir muziejaus terasoje.
– Kas davė impulsą parodai „Požiūris į senovinę fotografiją“?
– Galvodami apie Vito Luckaus centro viziją, nusprendėme rinktis kitą kelią, nei vien tik rodyti V. Luckaus kūrybą.
V. Luckaus albumas „Požiūris į senovinę fotografiją“ man yra įdomiausia jo kūrybos dalis. Jame telpa beveik viskas, apie ką V. Luckus kalbėjo. Paliestos labai bendražmogiškos ir amžinos temos.
Išeities taškas parodai buvo noras pažvelgti, kokie galimi ne tik senos fotografijos su nauja fotografija dialogai, bet ir ką šiandien gali pasakyti skirtingi pasakojimai, ką jie reiškė tada, ką reiškia dabar, ką reiškė menininkui, ką reiškė mums, ką reiškia tų darbų buvimas bendresniame kontekste? Paroda yra pasakojimas, ne teiginys.
– Kokia buvo autorių atranka?
– Iš pradžių buvo mintis pritraukti kitų, pasaulinio garso, autorių, kurie dirba su senomis fotografijomis. Bet jie nebeieško dialogo, jiems svarbiausias pats vaizdas, o tai skyrėsi nuo to, ką darė V. Luckus.
Dauguma šiai parodai atrinktų darbų sukurti 9–10 dešimtmečių sandūroje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Vyko perversmas, reikėjo iš naujo permąstyti savo tapatybę, santykį su istorija. Sovietų Sąjungos griuvimo metu atsirado daug menininkų, kurie bandė daryti tai, kas nebuvo daroma penkiasdešimt metų – per meninę kūrybą permąstyti savo, savo tautos praeitį.
Laikas, vieta, tendencijos, kad ir kaip norėtum nuo to bėgti, yra neišvengiami. Galima sakyti, jog parodos branduolys susiformavo iš trauminių patirčių permąstymo.
Sąsajos su Šiauliais
– Koks XXI amžiaus menininkų požiūris į seną vaizdą?
– Parodoje turime menininką Vladislavą Krasnoščioką iš Ukrainos menininkų grupės „Shilo“, susikūrusios Maidano įvykių metu. Iš pradžių tai buvo savotiškas protestas, vėliau išaugęs į žymiai konceptualesnius dalykus.
Indrės Šerpytytės, gyvenančios Jungtinėje Karalystėje, požiūris kritiškas, nes ji turi laiko ir atstumo distanciją. Jos tėvas, policininkas, pagal oficialią versiją žuvo per nelaimingą atsitikimą, bet istorijoje yra per daug nežinomųjų. Jos diplominis bakalauro darbas buvo dedikuotas tėvo žūties situacijai – apie negalėjimą kalbėti, kas buvo iš tikrųjų. Tai tapo išeities tašku jos tolimesnei kūrybai.
Ji imasi istorinių temų, problemų, kurios niekada iki galo nebus suprastos ir išspręstos. Viena geriausiai žinomų jos serijų „Buvę NKVD, MVD, MGB ir KGB pastatai“. Šie pastatai dabar gyvena neutralų gyvenimą, daugelis jų neturi jokių lentelių, kad tai – buvusios kankinimo vietos, dabar ten veikia mokyklos ar yra gyvenamieji namai. Žiauri praeitis per greitai tapo užmiršta, o tos vietos vėl tapo neutraliomis.
Panašiai yra ir su parodoje rodomu jos darbu „Pjedestalas. Minia aikštėje“, kai menininkė sujungia vaizdą iš sovietinio laikotarpio su dabar darytomis tų pačių statulų fotografijomis, tik jau Grūto parke, kuris yra tapęs savotišku lietuviškuoju pramogų parku. Dviejų realybių sujungimas atskleidžia, kaip kinta santykis su tuo pačiu objektu, pasikeitus politinei situacijai.
Gyčiui Skudžinskui svarbi medija, jos įgalumas arba neįgalumas kažką sakyti. Jis žaidžia su žmonių vaizduote, vaizdo svarba-nesvarba.
Dovilė Dagienė naudoja tikslingai iš šeimyninių albumų atrinktas fotografijas – tas, kuriuose žinai esant žmones iš tavo šeimos, bet jie jau nebeidentifikuojami. Darbai atlikti sudėtinga technika, popierių dengiant rankų darbo emulsija. Per kruopštų darbą, jam skirtą laiką bei mintis, autorė anonimiškas fotografijas tarsi bando prisijaukinti.
– Ar parodos autoriai turi sąsajų su Šiauliais?
– Gytis Skudžinskas – buvęs šiaulietis. Galina Moskaleva gimė, augo Šiauliuose, tik vėliau išvažiavo į Baltarusiją, dešimto dešimtmečio pabaigoje persikėlė į Maskvą.
Senas fotografijas savo kūryboje naudoja ir šiaulietis Algirdas Musneckis projekte „Atkurta atmintis“, Regina Šulskytė. Noriu įtraukti ir juodu.
– Muziejuje vyksta ir susitikimai su parodos autoriais?
– Su G. Moskaleva susitikimas vyko net tris valandas. Dauguma jos parodoje rodomų darbų pirminių fotografijų, ko gero, sukurtos Lietuvoje. Jos tėvai išsiskyrė, liko neišspręstas santykis su savimi, savo šeima. Per 18-ąjį gimtadienį ji paprašė tėvo padovanoti vaikystės nuotraukų. Nuotraukos – branduolys, kur ieškoma atsakymų į dabartinius klausimus, jos įgauna kitą kontekstą.
Planuojamas susitikimas su I. Šerpytyte, ukrainiečių autoriumi R. Pyatkovka. Gali būti, kad išsiplėsime į kūrybines dirbtuves, interaktyvų renginį.
Numatytos parodos ir leidiniai
– Kiek darbuotojų dirba Vito Luckaus fotografijos centre?
– Esame trise. Virginijus Kinčinaitis į fotografinius reiškinius padeda pažvelgti ne tik vizualinio lauko, bet ir bendros kultūros perspektyvos. Už archyvus atsakinga Teklė Tomkutė-Vaičiulienė. Aš Vilniuje generuoju ir žingsnelis po žingsnelio įgyvendinu idėjas. Dar neturime patalpų, tai kartais apsunkina, bet skatina išradingumą.
V. Luckaus našlė Tania Luckienė-Aldag menininko fotografinio archyvo dalį Šiaulių „Aušros“ muziejui padovanojo 2015 metais. Turime lūkesčių archyvą plėsti, nes didelė darbų dalis tebėra Amerikoje. Ne tik fiziškai susigrąžinti, bet aktualizuoti, kad vis naujai galėtume pažvelgti į V. Luckų.
– Kokie artimiausi centro planai?
– Dar šiemet – Boriso Michailovo personalinė paroda. Paroda veiks dviejose erdvėse – Fotografijos muziejuje ir Kauno fotografijos galerijoje. B. Michailovas su V. Luckumi buvo vieni artimiausių draugų, abipusė įtaka kūrybai yra akivaizdi.
Ankstesne Fotografijos muziejuje eksponuota paroda „(Ne)fotografinis laukas. 1988–1995“ domisi užsienio galerijos. O dabartinę parodą yra minčių pristatyti Ukrainoje, gal ir už Atlanto.
– Ar turite leidybinių sumanymų?
– Dar šiemet turėtų pasirodyti nedidelis B. Michailovo katalogas. Jo parodą bandysime adaptuoti prie lietuviško konteksto.
Kitais metais bus minimas Modrio Tenisono pantomimos teatro jubiliejus. Mimų serija V. Luckaus kūryboje yra itin reikšminga, todėl numatyta paroda, viliamės, kad bus ir leidinys.
Centras nesiekia dirbti tik su V. Luckumi susijusia medžiaga. Autoriaus, jo archyvo likimas yra stimulas susimąstyti ir apie kitus vertingus, bet dar neištrauktus į viešumą, neaktualizuotus autorius, jų fotografinį palikimą.
Pernai gavome gausų Gintauto Stulgaičio archyvą, šio menininko kūryba iki šiol žinoma itin fragmentiškai. Tai – autorius, nusipelnęs išsamaus tyrimo ir jo kūrybos pristatymo.
Dirbame su Alfonso Budvyčio archyvu, tikime, kad dalis jo darbų bus įtraukta į Fotografijos muziejaus saugomą rinkinį. Kalbame apie A. Budvyčio ir Vytauto Balčyčio albumo „Lietuvos miesteliai“ leidybą.
Ir kiti menininkai turi daug įdomių dalykų, padėtų į stalčių ir tebelaukiančių, kada išvys dienos šviesą. Būtų įdomu ištraukti juos ir pažiūrėti kaip į to meto dokumentą, pristatyti auditorijai, suteikiant naują formą, bet tuo pačiu nesunaikinant autentikos. Tai galėtų būti tęstinis projektas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VADOVĖ: Vito Luckaus fotografijos centro vadovė Ieva Meilutė-Svinkūnienė sako, kad Vito Luckaus ir jo archyvo likimas yra stimulas susimąstyti apie kitus vertingus, bet dar neištrauktus į viešumą, neaktualizuotus autorius, jų fotografinį palikimą.
KAITA: Indrės Šerpytytės „Pjedestalas. Minia aikštėje“. Autorė sujungia vaizdą iš sovietinio laikotarpio su dabar darytomis tų pačių statulų fotografijomis, tik jau Grūto parke.
POŽIŪRIS: Vitas Luckus. Iš ciklo „Požiūris į senovinę fotografiją“.
PRISIMINIMAI: Galina Moskaleva. Iš ciklo „Vaikystės prisiminimai“.