Fotografija gali pasakoti, priminti, įkvėpti

Fotografija gali pasakoti, priminti, įkvėpti

VA­SA­ROS PO­KAL­BIAI

Fo­tog­ra­fi­ja ga­li pa­sa­ko­ti, pri­min­ti, įkvėp­ti

Vi­to Luc­kaus fo­tog­ra­fi­jos cent­ro va­do­vė Ie­va Mei­lu­tė-Svin­kū­nie­nė – Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je Šiau­liuo­se eks­po­nuo­ja­mos pa­ro­dos „Po­žiū­ris į se­no­vi­nę fo­tog­ra­fi­ją“ ku­ra­to­rė. Jos pla­nuo­se – į die­nos švie­są iš­trauk­ti me­ni­nin­kų stal­čiuo­se te­be­lai­ko­mus dar­bus.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pa­ro­da – vie­na iš ver­si­jų

Pa­ro­do­je „Po­žiū­ris į se­no­vi­nę fo­tog­ra­fi­ją“ eks­po­nuo­ja­mi try­li­kos skir­tin­gų kar­tų Lie­tu­vos bei už­sie­nio au­to­rių – Mau­ri­zio An­ze­ri, Do­vi­lės Da­gie­nės, Kęs­tu­čio Gri­ga­liū­no, Vla­dis­la­vo Kras­noš­čo­ko, Vi­to Luc­kaus, Ga­li­nos Mos­ka­le­vos, Sau­liaus Paukš­čio, Ro­ma­no Pyat­kov­kos, Igo­rio Sav­čen­kos, Gy­čio Sku­džins­ko, Pa­ve­lo Ma­ria Smej­ka­lo, Vy­tau­to V. Sta­nio­nio, Ind­rės Šer­py­ty­tės – dar­bai. Juo­se se­no­vi­nės fo­tog­ra­fi­jos pa­nau­do­tos nau­joms pra­smėms su­kur­ti. Pa­ro­da veiks iki rug­sė­jo 18 die­nos.

Vi­to Luc­kaus fo­tog­ra­fi­jos cent­rui I. Mei­lu­tė-Svin­kū­nie­nė va­do­vau­ja nuo praė­ju­sių me­tų ba­lan­džio. Iki tol sep­ty­ne­rius me­tus dir­bo Fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­go­je Vil­niu­je, vė­liau Kau­ne.

Po­kal­bis su cent­ro va­do­ve – vaikš­tant po Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus sa­les ir mu­zie­jaus te­ra­so­je.

– Kas da­vė im­pul­są pa­ro­dai „Po­žiū­ris į se­no­vi­nę fo­tog­ra­fi­ją“?

– Gal­vo­da­mi apie Vi­to Luc­kaus cent­ro vi­zi­ją, nu­spren­dė­me rink­tis ki­tą ke­lią, nei vien tik ro­dy­ti V. Luc­kaus kū­ry­bą.

V. Luc­kaus al­bu­mas „Po­žiū­ris į se­no­vi­nę fo­tog­ra­fi­ją“ man yra įdo­miau­sia jo kū­ry­bos da­lis. Ja­me tel­pa be­veik vis­kas, apie ką V. Luc­kus kal­bė­jo. Pa­lies­tos la­bai bend­raž­mo­giš­kos ir am­ži­nos te­mos.

Išei­ties taš­kas pa­ro­dai bu­vo no­ras pa­žvelg­ti, ko­kie ga­li­mi ne tik se­nos fo­tog­ra­fi­jos su nau­ja fo­tog­ra­fi­ja dia­lo­gai, bet ir ką šian­dien ga­li pa­sa­ky­ti skir­tin­gi pa­sa­ko­ji­mai, ką jie reiš­kė ta­da, ką reiš­kia da­bar, ką reiš­kė me­ni­nin­kui, ką reiš­kė mums, ką reiš­kia tų dar­bų bu­vi­mas bend­res­nia­me kon­teks­te? Pa­ro­da yra pa­sa­ko­ji­mas, ne tei­gi­nys.

– Ko­kia bu­vo au­to­rių at­ran­ka?

– Iš pra­džių bu­vo min­tis pri­trauk­ti ki­tų, pa­sau­li­nio gar­so, au­to­rių, ku­rie dir­ba su se­no­mis fo­tog­ra­fi­jo­mis. Bet jie ne­beieš­ko dia­lo­go, jiems svar­biau­sias pa­ts vaiz­das, o tai sky­rė­si nuo to, ką da­rė V. Luc­kus.

Dau­gu­ma šiai pa­ro­dai at­rink­tų dar­bų su­kur­ti 9–10 de­šimt­me­čių san­dū­ro­je tuo­me­ti­nė­je So­vie­tų Są­jun­go­je. Vy­ko per­vers­mas, rei­kė­jo iš nau­jo per­mąs­ty­ti sa­vo ta­pa­ty­bę, san­ty­kį su is­to­ri­ja. So­vie­tų Są­jun­gos griu­vi­mo me­tu at­si­ra­do daug me­ni­nin­kų, ku­rie ban­dė da­ry­ti tai, kas ne­bu­vo da­ro­ma pen­kias­de­šimt me­tų – per me­ni­nę kū­ry­bą per­mąs­ty­ti sa­vo, sa­vo tau­tos praei­tį.

Lai­kas, vie­ta, ten­den­ci­jos, kad ir kaip no­rė­tum nuo to bėg­ti, yra neiš­ven­gia­mi. Ga­li­ma sa­ky­ti, jog pa­ro­dos bran­duo­lys su­si­for­ma­vo iš trau­mi­nių pa­tir­čių per­mąs­ty­mo.

Są­sa­jos su Šiau­liais

– Koks XXI am­žiaus me­ni­nin­kų po­žiū­ris į se­ną vaiz­dą?

– Pa­ro­do­je tu­ri­me me­ni­nin­ką Vla­dis­la­vą Kras­noš­čio­ką iš Uk­rai­nos me­ni­nin­kų gru­pės „Shi­lo“, su­si­kū­ru­sios Mai­da­no įvy­kių me­tu. Iš pra­džių tai bu­vo sa­vo­tiš­kas pro­tes­tas, vė­liau išau­gęs į žy­miai kon­cep­tua­les­nius da­ly­kus.

Ind­rės Šer­py­ty­tės, gy­ve­nan­čios Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, po­žiū­ris kri­tiš­kas, nes ji tu­ri lai­ko ir at­stu­mo dis­tan­ci­ją. Jos tė­vas, po­li­ci­nin­kas, pa­gal ofi­cia­lią ver­si­ją žu­vo per ne­lai­min­gą at­si­ti­ki­mą, bet is­to­ri­jo­je yra per daug ne­ži­no­mų­jų. Jos dip­lo­mi­nis ba­ka­lau­ro dar­bas bu­vo de­di­kuo­tas tė­vo žū­ties si­tua­ci­jai – apie ne­ga­lė­ji­mą kal­bė­ti, kas bu­vo iš tik­rų­jų. Tai ta­po išei­ties taš­ku jos to­li­mes­nei kū­ry­bai.

Ji ima­si is­to­ri­nių te­mų, pro­ble­mų, ku­rios nie­ka­da iki ga­lo ne­bus su­pras­tos ir iš­spręs­tos. Vie­na ge­riau­siai ži­no­mų jos se­ri­jų „Bu­vę NKVD, MVD, MGB ir KGB pa­sta­tai“. Šie pa­sta­tai da­bar gy­ve­na neut­ra­lų gy­ve­ni­mą, dau­ge­lis jų ne­tu­ri jo­kių len­te­lių, kad tai – bu­vu­sios kan­ki­ni­mo vie­tos, da­bar ten vei­kia mo­kyk­los ar yra gy­ve­na­mie­ji na­mai. Žiau­ri praei­tis per grei­tai ta­po už­mirš­ta, o tos vie­tos vėl ta­po neut­ra­lio­mis.

Pa­na­šiai yra ir su pa­ro­do­je ro­do­mu jos dar­bu „Pje­des­ta­las. Mi­nia aikš­tė­je“, kai me­ni­nin­kė su­jun­gia vaiz­dą iš so­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio su da­bar da­ry­to­mis tų pa­čių sta­tu­lų fo­tog­ra­fi­jo­mis, tik jau Grū­to par­ke, ku­ris yra ta­pęs sa­vo­tiš­ku lie­tu­viš­kuo­ju pra­mo­gų par­ku. Dvie­jų rea­ly­bių su­jun­gi­mas at­sklei­džia, kaip kin­ta san­ty­kis su tuo pa­čiu ob­jek­tu, pa­si­kei­tus po­li­ti­nei si­tua­ci­jai.

Gy­čiui Sku­džins­kui svar­bi me­di­ja, jos įga­lu­mas ar­ba neį­ga­lu­mas kaž­ką sa­ky­ti. Jis žai­džia su žmo­nių vaiz­duo­te, vaiz­do svar­ba-ne­svar­ba.

Do­vi­lė Da­gie­nė nau­do­ja tiks­lin­gai iš šei­my­ni­nių al­bu­mų at­rink­tas fo­tog­ra­fi­jas – tas, ku­riuo­se ži­nai esant žmo­nes iš ta­vo šei­mos, bet jie jau ne­bei­den­ti­fi­kuo­ja­mi. Dar­bai at­lik­ti su­dė­tin­ga tech­ni­ka, po­pie­rių den­giant ran­kų dar­bo emul­si­ja. Per kruopš­tų dar­bą, jam skir­tą lai­ką bei min­tis, au­to­rė ano­ni­miš­kas fo­tog­ra­fi­jas tar­si ban­do pri­si­jau­kin­ti.

– Ar pa­ro­dos au­to­riai tu­ri są­sa­jų su Šiau­liais?

– Gy­tis Sku­džins­kas – bu­vęs šiau­lie­tis. Ga­li­na Mos­ka­le­va gi­mė, au­go Šiau­liuo­se, tik vė­liau iš­va­žia­vo į Bal­ta­ru­si­ją, de­šim­to de­šimt­me­čio pa­bai­go­je per­si­kė­lė į Mask­vą.

Se­nas fo­tog­ra­fi­jas sa­vo kū­ry­bo­je nau­do­ja ir šiau­lie­tis Al­gir­das Mus­nec­kis pro­jek­te „At­kur­ta at­min­tis“, Re­gi­na Šuls­ky­tė. No­riu įtrauk­ti ir juo­du.

– Mu­zie­ju­je vyks­ta ir su­si­ti­ki­mai su pa­ro­dos au­to­riais?

– Su G. Mos­ka­le­va su­si­ti­ki­mas vy­ko net tris va­lan­das. Dau­gu­ma jos pa­ro­do­je ro­do­mų dar­bų pir­mi­nių fo­tog­ra­fi­jų, ko ge­ro, su­kur­tos Lie­tu­vo­je. Jos tė­vai iš­si­sky­rė, li­ko neišsp­ręs­tas san­ty­kis su sa­vi­mi, sa­vo šei­ma. Per 18-ąjį gim­ta­die­nį ji pa­pra­šė tė­vo pa­do­va­no­ti vai­kys­tės nuo­trau­kų. Nuot­rau­kos – bran­duo­lys, kur ieš­ko­ma at­sa­ky­mų į da­bar­ti­nius klau­si­mus, jos įgau­na ki­tą kon­teks­tą.

Pla­nuo­ja­mas su­si­ti­ki­mas su I. Šer­py­ty­te, uk­rai­nie­čių au­to­riu­mi R. Pyat­kov­ka. Ga­li bū­ti, kad iš­si­plė­si­me į kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves, in­te­rak­ty­vų ren­gi­nį.

Nu­ma­ty­tos pa­ro­dos ir lei­di­niai

– Kiek dar­buo­to­jų dir­ba Vi­to Luc­kaus fo­tog­ra­fi­jos cent­re?

– Esa­me tri­se. Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis į fo­tog­ra­fi­nius reiš­ki­nius pa­de­da pa­žvelg­ti ne tik vi­zua­li­nio lau­ko, bet ir bend­ros kul­tū­ros per­spek­ty­vos. Už ar­chy­vus at­sa­kin­ga Tek­lė Tom­ku­tė-Vai­čiu­lie­nė. Aš Vil­niu­je ge­ne­ruo­ju ir žings­ne­lis po žings­ne­lio įgy­ven­di­nu idė­jas. Dar ne­tu­ri­me pa­tal­pų, tai kar­tais ap­sun­ki­na, bet ska­ti­na iš­ra­din­gu­mą.

V. Luc­kaus naš­lė Ta­nia Luc­kie­nė-Al­dag me­ni­nin­ko fo­tog­ra­fi­nio ar­chy­vo da­lį Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jui pa­do­va­no­jo 2015 me­tais. Tu­ri­me lū­kes­čių ar­chy­vą plės­ti, nes di­de­lė dar­bų da­lis te­bė­ra Ame­ri­ko­je. Ne tik fi­ziš­kai su­si­grą­žin­ti, bet ak­tua­li­zuo­ti, kad vis nau­jai ga­lė­tu­me pa­žvelg­ti į V. Luc­kų.

– Ko­kie ar­ti­miau­si cent­ro pla­nai?

– Dar šie­met – Bo­ri­so Mi­chai­lo­vo per­so­na­li­nė pa­ro­da. Pa­ro­da veiks dvie­jo­se erd­vė­se – Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je ir Kau­no fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­jo­je. B. Mi­chai­lo­vas su V. Luc­ku­mi bu­vo vie­ni ar­ti­miau­sių drau­gų, abi­pu­sė įta­ka kū­ry­bai yra aki­vaiz­di.

Anks­tes­ne Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ta pa­ro­da „(Ne)fo­tog­ra­fi­nis lau­kas. 1988–1995“ do­mi­si už­sie­nio ga­le­ri­jos. O da­bar­ti­nę pa­ro­dą yra min­čių pri­sta­ty­ti Uk­rai­no­je, gal ir už At­lan­to.

– Ar tu­ri­te lei­dy­bi­nių su­ma­ny­mų?

– Dar šie­met tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti ne­di­de­lis B. Mi­chai­lo­vo ka­ta­lo­gas. Jo pa­ro­dą ban­dy­si­me adap­tuo­ti prie lie­tu­viš­ko kon­teks­to.

Ki­tais me­tais bus mi­ni­mas Mod­rio Te­ni­so­no pan­to­mi­mos teat­ro ju­bi­lie­jus. Mi­mų se­ri­ja V. Luc­kaus kū­ry­bo­je yra itin reikš­min­ga, to­dėl nu­ma­ty­ta pa­ro­da, vi­lia­mės, kad bus ir lei­di­nys.

Cent­ras ne­sie­kia dirb­ti tik su V. Luc­ku­mi su­si­ju­sia me­džia­ga. Au­to­riaus, jo ar­chy­vo li­ki­mas yra sti­mu­las su­si­mąs­ty­ti ir apie ki­tus ver­tin­gus, bet dar neišt­rauk­tus į vie­šu­mą, neak­tua­li­zuo­tus au­to­rius, jų fo­tog­ra­fi­nį pa­li­ki­mą.

Per­nai ga­vo­me gau­sų Gin­tau­to Stul­gai­čio ar­chy­vą, šio me­ni­nin­ko kū­ry­ba iki šiol ži­no­ma itin frag­men­tiš­kai. Tai – au­to­rius, nu­si­pel­nęs iš­sa­maus ty­ri­mo ir jo kū­ry­bos pri­sta­ty­mo.

Dir­ba­me su Al­fon­so Bud­vy­čio ar­chy­vu, ti­ki­me, kad da­lis jo dar­bų bus įtrauk­ta į Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus sau­go­mą rin­ki­nį. Kal­ba­me apie A. Bud­vy­čio ir Vy­tau­to Bal­čy­čio al­bu­mo „Lie­tu­vos mies­te­liai“ lei­dy­bą.

Ir ki­ti me­ni­nin­kai tu­ri daug įdo­mių da­ly­kų, pa­dė­tų į stal­čių ir te­be­lau­kian­čių, ka­da iš­vys die­nos švie­są. Bū­tų įdo­mu iš­trauk­ti juos ir pa­žiū­rė­ti kaip į to me­to do­ku­men­tą, pri­sta­ty­ti au­di­to­ri­jai, su­tei­kiant nau­ją for­mą, bet tuo pa­čiu ne­su­nai­ki­nant au­ten­ti­kos. Tai ga­lė­tų bū­ti tęs­ti­nis pro­jek­tas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

VA­DO­VĖ: Vi­to Luc­kaus fo­tog­ra­fi­jos cent­ro va­do­vė Ie­va Mei­lu­tė-Svin­kū­nie­nė sa­ko, kad Vi­to Luc­kaus ir jo ar­chy­vo li­ki­mas yra sti­mu­las su­si­mąs­ty­ti apie ki­tus ver­tin­gus, bet dar neišt­rauk­tus į vie­šu­mą, neak­tua­li­zuo­tus au­to­rius, jų fo­tog­ra­fi­nį pa­li­ki­mą.

KAI­TA: Ind­rės Šerp­y­ty­tės „Pje­des­ta­las. Mi­nia aikš­tė­je“. Au­to­rė su­jun­gia vaiz­dą iš so­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio su da­bar da­ry­to­mis tų pa­čių sta­tu­lų fo­tog­ra­fi­jo­mis, tik jau Grū­to par­ke.

PO­ŽIŪ­RIS: Vi­tas Luc­kus. Iš cik­lo „Po­žiū­ris į se­no­vi­nę fo­tog­ra­fi­ją“.

PRI­SI­MI­NI­MAI: Ga­li­na Mos­ka­le­va. Iš cik­lo „Vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai“.