Ramybės romė nepardavinėja

Ra­my­bės ro­mė ne­par­da­vi­nė­ja

Ke­lio­li­ka me­tų po Šiau­lių ra­jo­ną kla­jo­ja ro­mų mo­te­ris su sa­vo vai­kais. Nu­gy­ve­na vie­ną so­cia­li­nį būs­tą iki to­kios būk­lės, kad jį įma­no­ma tik nu­griau­ti. Gau­na pa­šal­pą iš vi­suo­me­nės. O vi­suo­me­nei – ne­val­do­ma ag­re­si­ja, ne­val­do­mas gir­ta­vi­mas. Ir – ne­val­do­mas kri­ti­mas į be­dug­nę.

Su­si­ti­ko­me po dau­giau nei 30 me­tų: tiek me­tų il­ga­ka­sė gra­žuo­lė ėjo link dug­no.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

So­do­ma ir Go­mo­ra

Triukš­mas. Neaiš­kios kom­pa­ni­jos. Gir­ta­vi­mas. Tūks­tan­ti­nės sko­los už ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas. Žie­mą šil­do­si kam­ba­ry­je – ku­ria lau­žą iš bal­dų li­ku­čių. Gam­ti­niai rei­ka­lai – prie slenks­čio, po krū­mu, prie gat­vės. Kai iš­tuš­tė­ja du­jų ba­lio­nas – dau­gia­bu­čio kie­me ku­ria­mas lau­žas ir ten ver­da­mas mais­tas. Utė­lė­ti, be­raš­čiai vai­kai. Net­var­ka. Bai­siau­siais žo­džiais iš­keik­ti kai­my­nai.

Lyg bib­li­niai mies­tai So­do­ma ir Go­mo­ra, per­si­kė­lę į mies­te­lį Šiau­lių ra­jo­ne. Gra­žiau­sio­je mies­te­lio vie­to­je – prie eže­ro.

„Jei­gu iš­gir­si­te triukš­mą, ypač – vy­rų bal­sus – ge­riau nei­ki­te. Nes­pė­sit nė po­li­ci­jos iš­si­kvies­ti. Iš­keik­ti tik­rai bū­si­te, bet ga­li­te bū­ti ir su­muš­ti – ten nie­ko pro­gno­zuo­ti ne­ga­li“, – pa­mo­ko mus se­niū­ni­jo­je.

Se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai spe­cia­liai to­kiems vi­zi­tams tu­ri du­jų ba­lio­nė­lius ir ki­tą ap­si­sau­go­ji­mo įran­gą. Mes ei­na­me „be­gink­liai“.

Dviaukš­tis. Ke­li būs­tai – so­cia­li­niai. Ku­rio bu­to rei­kia, orien­tuo­ja­mės pa­gal iš­dau­žy­tų plas­ti­ki­nių lan­gų stik­lus.

Šūk­te­li­me prie lau­ku­jų. At­si­lie­pia mo­te­riš­kas bal­sas. Kvie­čia. Li­pa­me siau­rais me­di­niais laip­tais į ant­rą aukš­tą.

„Tu?!“, – nu­stem­bu.

„Ir tu man ma­ty­ta...“ – „vir­ši­nin­kės“ žvilgs­nį ir po­zą kei­čia mo­ters nuo­sta­ba ir pa­si­me­ti­mas.

Di­de­lia­me, be­veik tuš­čia­me kam­ba­ry­je sė­di ro­mų mo­te­ris.

Roma (vardas pakeistas- red. past.) ge­ria alų. Vie­na. Už­kan­da vir­ta viš­tos „kul­ši­mi“ ir ma­ka­ro­nais, su­dė­tais į plas­ti­ki­nę dė­žu­tę.

Pa­ma­čiu­si vei­dą iš vai­kys­tės ir jau­nys­tės lai­kų, ji pri­si­me­na sa­ve vi­sai ki­to­kią.

„Tu ne­gal­vok, aš ne­ge­riu!.. Vie­ną kar­tą per me­tus!“ – burb­te­li lyg su­si­gė­du­si, lyg dėl to, kad ne­pra­dė­čiau pa­moks­lų dėl gir­ta­vi­mo.

Su­si­ti­ki­mas po 30 me­tų

Nors Roma ke­liais me­tais vy­res­nė, au­go­me vie­na­me mies­te, to­je pa­čio­je gat­vė­je: aš dau­gia­bu­ty­je, ji „ci­gon­ba­ry­je“ – taip ta­da vie­ti­niai va­di­no ža­lią me­di­nį dvie­jų aukš­tų na­mą, ku­rį so­vie­ti­nio mies­to val­džia bu­vo pa­sky­ru­si ro­mų tau­ty­bės šei­moms.

Ne­bu­vo nei bend­rų in­te­re­sų, nei drau­gys­tės. Tie­siog neį­ma­no­ma iš­trin­ti iš at­min­ties žmo­gaus, ku­rį be­veik kas­dien ma­tei vi­są vai­kys­tę ir da­lį jau­nys­tės.

Su ja ne­si­ma­tė­me ma­žiau­siai 30 me­tų. Tai ta pa­ti mer­gai­tė kuk­lia ka­sy­te ir il­gu gė­lė­tu si­jo­nu? Ta pa­ti jau­na mo­te­ris, ku­ri ei­da­vo vi­sa­da per žings­nį at­si­li­ku­si nuo sa­vo vy­ro, nu­lei­du­si gal­vą, kuk­liai su­si­šu­ka­vu­si plau­kus ir jau paaug­lys­tė­je pra­dė­ju­si gim­dy­ti vai­kus, ku­riuos ne­šio­da­vo­si per­riš­to­je per pe­čius gė­lė­to­je ska­ro­je.

Bal­są pa­kel­da­vo ne­bent mo­te­riš­ko­je drau­gi­jo­je, kai „ci­gon­ba­rio“ mo­te­rys, ve­di­nos ir ne­ši­nos ba­sa­ko­jais vai­kais, iš­si­ruoš­da­vo į par­duo­tu­vę, pir­tį ar tur­gų. Ro­mų mo­te­rys kal­bė­da­vo­si gar­siai.

Ta­da, prieš 30 ir dau­giau me­tų, „ci­gon­ba­rio“ gy­ven­to­jų bu­vo gal po­rą de­šim­čių, tur­tų – ne­daug. Vy­rai kaž­kur iš­va­žiuo­da­vo il­ges­niam lai­kui, mo­te­rys au­gin­da­vo vai­kus.

Di­de­lių ne­su­ta­ri­mų su kai­my­nais lyg ir ne­bū­da­vo. Jei­gu ir ding­da­vo ko­kia viš­ta, tai pa­ti bu­vo kal­ta, kad slam­pi­nė­jo slie­kų per ar­ti „ci­gon­ba­rio“ puo­do.

Ro­mės mo­te­rys bend­rau­da­vo su lie­tu­vė­mis. Su to­kia Ele­nu­te iš „ci­gon­ba­rio“ li­go­ni­nė­je bu­vo su­si­drau­ga­vu­si ir ma­no ma­ma. Ele­nu­tė lan­ky­da­vo­si mū­sų na­muo­se, ji yra kvie­tu­si ma­mą ir ce­pe­li­nų į „ci­gon­ba­rį“, ir į sa­vo sū­naus Alek­siu­ko krikš­ty­nas. Ma­ma tik­rai bū­tų ėju­si, jei ne svei­ka­ta. Ele­nu­tė, be­rods, – Romos gi­mi­nė.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je yra gar­so įra­šų su ro­mų folk­lo­ru: dai­no­mis, pa­sa­ko­ji­mais, bur­tais, įra­šy­tais bū­tent Kur­šė­nų „ci­gon­ba­ry­je“, kai gy­va bu­vo se­no­ji, vy­riau­sio­ji ro­mė, lai­kiu­si griež­tai vi­sas mo­te­ris ir mer­gi­nas, kad tos bū­tų iš­ti­ki­mos, do­ros sa­vo vy­rams. Kad pai­sy­tų ro­mų tra­di­ci­jų ir tai­syk­lių: jo­kių trum­pų si­jo­nų, jo­kių trum­pų plau­kų, jo­kių šven­čių prie vie­no sta­lo su vy­rais, ab­so­liu­tus pa­klus­nu­mas.

Nė­ra ra­my­bės

Pa­ma­žu į Romos žvilgs­nį su­grįž­ta įžū­li pa­nie­ka ap­lin­kai ir ag­re­si­ja. Ji de­ga­si ci­ga­re­tes vie­ną po ki­tos, o de­gan­čius deg­tu­kus me­ta sau po ko­jo­mis – tie­siai ant grin­dų.

Jos ma­ni­kiū­ras – lyg bo­ru­žė­lės: il­gi na­gai rau­do­ni ir su taš­kiu­kais. Tos „bo­ru­žė­lės“ vis su­ka tą pa­tį tri­kam­pį: alus, viš­tos „kul­šis“ ir ci­ga­re­tė. Ci­ga­re­tės – ne kont­ra­ban­di­nės ir ne pa­čios pi­giau­sios.

„Tu ra­šy­to­ja? Pa­ra­šyk, kad man nie­kas ne­pa­de­da, kaip aš vargs­tu! Ma­tai?! Aš de­vy­nis vai­kus užau­gi­nau! Tu su­pran­ti?! Kas man pa­de­da?!“ – vis la­biau svaig­da­ma nuo alaus ima šauk­ti Roma.

Bet jai da­bar ne­si­se­ka įtai­giai vai­din­ti spek­tak­lio, ku­rį ji pui­kiai su­vai­di­no prieš te­le­vi­zi­jos ka­me­ras, kai bu­vo iš­si­kvie­tu­si pa­gal­bos lai­dą. Ji taip su­ge­bė­jo at­lik­ti sa­vo ro­lę, kad te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­tė už Jos sko­las su­mo­kė­jo 145 eu­rus ir dar pa­guo­dė.

Mo­kė­da­ma pa­šal­pas aso­cia­liems as­me­nims vi­suo­me­nė nu­si­per­ka šio­kią to­kią ra­my­bę. Bet Roma ra­my­bės vi­suo­me­nei ne­par­da­vi­nė­ja. Ji jos pa­ti se­niai ne­tu­ri. Gal nuo ta­da, kai mi­rė vy­ras, gal nuo ta­da, kai pra­dė­jo ger­ti?

So­cia­li­nė dar­buo­to­ja, kai lan­kė­mės se­niū­ni­jo­je, kil­no­jo sto­riau­sią seg­tu­vą: kai­my­nų skun­dai, pa­reiš­ki­mai po­li­ci­jai, ap­si­lan­ky­mo pro­to­ko­lai, pa­žy­mos, laiš­kai – po­pie­riai, po­pie­rė­liai.

„Tai ne­be pir­mas jos biog­ra­fi­jos to­mas. Kiek to­kių raš­tų pri­ra­šy­ta, kiek to­kių to­mų jau ar­chy­vuo­se... Ir kas iš to? Jai nu­si­spjau­ti į vis­ką ir jo­kie skun­dai ir pro­to­ko­lai jos neiš­gąs­dins ir nei­šauk­lės“, – sa­ko dar­buo­to­ja.

Kai Romos šei­ma 2004 me­tų ge­gu­žę bu­vo iš­kel­din­ta iš vie­nos vie­tos į ki­tą, per ke­le­rius me­tus so­cia­li­nis būs­tas bu­vo vi­siš­kai su­nio­ko­tas – na­me­lį te­ko tik nu­griau­ti.

Iki Romai at­si­ke­liant gy­ven­ti į da­bar­ti­nį so­cia­li­nį būs­tą 2009 me­tais, tri­jų kam­ba­rių bu­tas bu­vo su­re­mon­tuo­tas už 30 tūks­tan­čių li­tų iš Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to. Iš re­mon­to ne­sug­riau­tos ir ne­su­nio­ko­tos be­li­ko ne­bent lu­bos ir sie­nos. Tie­sa, sie­nos vir­to pur­vi­na te­le­fo­no nu­me­rių už­ra­šų kny­ge­le.

Su­su­ma­vus įvai­rias pa­šal­pas, mo­kė­tas dar li­tais, ga­li bū­ti, kad Romai su­si­da­ry­da­vo ir apie 3000.

„Da­bar gau­ni apie 1000 eu­rų pa­šal­pų?“ – klau­siu ir tuoj pat pa­si­gai­liu. Pa­si­pi­la pra­keiks­mai, na­gų „bo­ru­žė­lės“ iš­ka­bin­tų akis, jei pa­siek­tų.

Ats­tum­tie­ji

Ar ro­mai ne­ga­lė­tų su­draus­min­ti sa­viš­kės? Roma, se­niū­ni­jos dar­buo­to­jų tei­gi­mu, jau se­niai pa­sie­kė dug­ną ir jį „pra­mu­šė“, to­dėl yra at­stum­ta net sa­vo tau­tie­čių, jie ša­li­na­si ir jos, ir jos vai­kų.

Prieš maž­daug 40 me­tų ra­jo­ne bu­vo di­džiau­sias įvy­kis, kad į Kur­šė­nų vai­kų na­mus bu­vo ati­duo­tas au­gin­ti ro­mų tau­ty­bės vai­kas.

„Ta­da bu­vo sen­sa­ci­ja – či­go­niu­kas vai­kų na­muo­se“, – pui­kiai pri­si­me­na ir Roma.

Da­bar Kur­šė­nų vai­kų na­muo­se au­ga ke­tu­ri ar pen­ki ro­mų vai­kai.

„Jie vi­si – ma­no anū­kai!“ – pa­gar­si­na ra­di­jo im­tu­vą, kad ga­lė­tų ne mąs­ty­ti, o dai­nuo­ti ir dar įsi­pi­la alaus.

Se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai pa­sa­ko­jo, kad „lau­kia“ ne­tru­kus at­vyk­sian­čios į mies­te­lį Romos duk­ros šei­mos...

Roma su­ka akis nuo klau­si­mo, ko­dėl jos at­si­ža­dė­jo net jos tau­tie­čiai.

Stai­ga pa­šo­ka ir ba­so­mis pė­do­mis nu­žings­niuo­ja prie kam­pe sto­vin­čio šal­dy­tu­vo. Ma­niau, alaus. Šal­dy­tu­vas – jos sek­ci­ja, len­ty­no­se sau­go­mi do­ku­men­tai ir nuo­trau­kos.

Dau­gy­bė lai­do­tu­vių nuo­trau­kų, tarp jų – ir vy­ro.

Bend­ros šei­mos nuo­trau­kos, kur Roma su vy­ru dar jau­ni, o vai­kai – dar ma­ži. Iš tų lai­kų iš­li­kę tik il­gi ir veš­lūs Romos plau­kai.

At­ver­čia ke­lis la­pus se­nų tar­pu­ka­rio nuo­trau­kų. Jo­se – pra­ban­gias gar­ba­nas at­me­tę juodb­ru­vi vy­rai, pra­šmat­nūs rū­bai, ba­tai bliz­ga lyg la­ki­niai. Mo­te­rims nuo­trau­ko­se nea­tim­si nei kil­mės, nei pra­ban­gos.

„Čia ma­no, čia – ma­no vy­ro gi­mi­nės! Bet jie Si­bi­re – tiu tiuuuu!.. Trem­ti­niai! Žu­vo!“ – dės­to is­to­ri­jos tru­pi­nius apie ro­mų tau­tos likimą Roma.

Ka­da žu­vo? Ar tik­rai Si­bi­re, ar kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­se? Kas jie bu­vo iki ka­ro?

Kad nie­ko dau­giau ne­klau­si­nė­tu­me, Roma pa­sle­pia al­bu­mus.

Vis gir­tė­ja, vis ag­re­sy­vė­ja, vis la­biau mai­šo orą sa­vo „bo­ru­žė­lė­mis“.

– Roma, ka­da baig­si ger­ti, įžū­liai te­ro­ri­zuo­ti kai­my­nus, se­niū­ni­ją, po­li­ci­ją?! – žiū­riu į akis at­si­svei­kin­da­ma.

– Kai mir­siu.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

LAN­GAS: Pro su­dau­žy­tą lan­go stik­lą iš ant­ro­jo aukš­to at­si­ve­ria pa­no­ra­ma į eže­rą.

LI­KI­MAI: Se­niū­ni­jos so­cia­li­niai dar­buo­to­jai sa­ko, kad la­biau­siai jiems gai­la Romos vai­kų ir anū­kų.

NA­MAI: Prieš 6-eris me­tus so­cia­li­nis būs­tas bu­vo su­re­mon­tuo­tas už 30 tūks­tan­čių li­tų.