Gimnazistės rinkosi pažinti gyvenimą

Gim­na­zis­tės rin­ko­si pa­žin­ti gy­ve­ni­mą

Per­nai pa­va­sa­rį Kel­mės J. Grai­čiū­no gim­na­zi­ją bai­gu­sios suo­lo drau­gės Ru­gi­lė Ivoš­ky­tė ir Ie­va Vait­ke­vi­čiū­tė, ne­ga­vu­sios stu­di­jų vie­tos ten, kur no­rė­jo, nu­spren­dė pa­trauk­ti į Lon­do­ną. Pa­dir­bė­ti, pa­žin­ti gy­ve­ni­mo, pa­ke­liau­ti ir su­vok­ti, ko iš tie­sų no­ri. Lon­do­ne su­ti­ko aš­tuo­nis sa­vo be­ndrak­la­sius.

Prieš mė­ne­sį mer­gi­nos su­grį­žo į Lie­tu­vą. Kar­tu su šių­me­ti­niais abi­tu­rien­tais per­lai­kys lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros vals­ty­bi­nį eg­za­mi­ną ir ban­dys lai­mę pa­si­rink­da­mos stu­di­jas.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­si­rin­ko, ko ne­no­ri

De­vy­nio­lik­me­tė Ru­gi­lė Ivoš­ky­tė no­rė­jo tap­ti po­li­ci­nin­ke. Ta­čiau pa­tik­ri­nus svei­ka­tą, paaiš­kė­jo, jog dirb­ti po­li­ci­nin­ke ne­ga­lė­tų.

Jos suo­lo drau­gė bend­raam­žė Ie­va no­rė­jo stu­di­juo­ti ki­nų kal­bą. Ta­čiau ne­mo­ka­mos stu­di­jų vie­tos ne­pa­vy­ko gau­ti. Ne­mo­ka­mai pa­siū­ly­tos tik so­cia­li­nių moks­lų stu­di­jos. Jų Ie­va ne­pa­no­ro.

Lon­do­ne dir­bo Ru­gi­lės pusb­ro­lis. Bend­rak­la­sės nu­spren­dė ge­riau pa­lauk­ti me­tus, ne­gu stu­di­juo­ti tai, kas ne­pa­tin­ka.

„Į ke­lio­nę lei­do­mės mik­roau­to­bu­su. Ne­ži­no­jo­me, nei ką dirb­si­me, nei kur gy­ven­si­me. Die­nai ki­tai ga­lė­jo­me pri­si­glaus­ti pas pusb­ro­lį, ta­čiau jau va­žiuo­da­mos mik­riu­ku su­lau­kė­me ži­nu­tės, kad mums iš­nuo­mo­jo kam­ba­rį“, – pa­sa­ko­ja Ru­gi­lė.

Ne­gy­ve­nu­sios di­de­lia­me mies­te mer­gi­nos pa­sa­ko­ja, jog ke­lių Lie­tu­vų dy­džio Lon­do­nas pa­da­rė joms di­džiu­lį įspū­dį. Čia ga­li pa­si­slėp­ti mi­nio­je, nie­kas į ta­ve ne­krei­pia dė­me­sio. O va­ka­re, kai su­tvis­ka švie­sos, vaikš­tai lyg pa­sa­ko­je.

Su­si­ra­do dar­bą

Kel­miš­kės dar­bo ieš­ko­jo per įdar­bi­ni­mo agen­tū­rą. Rei­kė­jo už­pil­dy­ti spe­cia­lią an­ke­tą, jo­je nu­ro­dy­ti, ko ne­no­rė­tum ir ką no­rė­tum dirb­ti, pa­ro­dy­ti ang­lų kal­bos ži­nias.

Po dvie­jų die­nų lie­tu­vai­tės ga­vo dar­bo kos­me­ti­kos san­dė­ly­je. Čia į dė­žu­tes dė­lio­jo kos­me­ti­kos rin­ki­nius, juos pa­ka­vo, rai­šio­jo kas­pi­nė­lius, jais puo­šė dė­žu­tes. Vi­są die­ną ant ko­jų. Pie­tums ten pat san­dė­ly­je šil­dy­da­vo­si iš na­mų at­si­vež­tą mais­tą.

Dar­bas – nuo­bo­do­kas, bet, mer­gi­nų tei­gi­mu, ne­sun­kus. Už va­lan­dą mo­kė­jo mi­ni­ma­lų 6,50 sva­ro va­lan­di­nį at­ly­gi­ni­mą. Dvie­jų die­nų už­dar­bio už­tek­da­vo su­si­mo­kė­ti nuo­mą už kam­ba­rį – po 70 sva­rų kiek­vie­nai už sa­vai­tę, ir sa­vai­ti­niam met­ro bi­lie­tui. Tri­jų die­nų už­mo­kes­tis lik­da­vo mais­tui ir ki­tiems po­rei­kiams.

San­dė­ly­je ne­dir­bo nė vie­no ang­lo. Jiems toks va­lan­di­nis at­ly­gi­ni­mas bū­tų per ma­žas. Dir­bo daug bul­ga­rių, ru­mu­nių, len­kių.

Po Ka­lė­dų ir Nau­jų­jų me­tų šven­čių su­ma­žė­jo dar­bo. Agen­tū­ros at­sto­vai pa­skam­bi­no, jog į dar­bą jau ne­be­rei­kia ei­ti. Mer­gi­nos su­tri­ko. Kas da­bar bus? Kiek­vie­na die­na be dar­bo ne­ša nuo­sto­lį.

Ru­gi­lė pa­skel­bė ieš­kan­ti dar­bo vie­na­me in­ter­ne­to po­rta­le. Ga­vo pa­siū­ly­mą dirb­ti ka­vi­nė­je. To­je ka­vi­nė­je mai­tin­da­vo ka­ra­lie­nės var­du pa­va­din­tą met­ro at­ša­ką sta­tan­čius vy­rus. Val­gy­to­jų daug, rei­kė­da­vo daug dar­buo­to­jų.

Ie­va tuo me­tu bu­vo ga­vu­si dar­bo ki­ta­me kos­me­ti­kos san­dė­ly­je, ta­čiau Ru­gi­lė pa­pra­šė, kad darb­da­viai priim­tų ir jos drau­gę.

Lie­tu­vai­tės dė­da­vo mais­tą į lėkš­tes, nu­rink­da­vo nuo sta­lų in­dus ir at­lik­da­vo ki­to­kius pa­gal­bi­nius dar­bus. Ka­vi­nė­je bū­da­vo mai­ti­na­mos. Pa­ti­ko ir są­ly­gos, ir drau­giš­kas ko­lek­ty­vas.

Vir­tu­vei va­do­va­vo Lie­tu­vos len­kė. Ji la­bai ska­niai ga­min­da­vo. Kar­tais sta­ty­bi­nin­kams pa­siū­ly­da­vo bul­vi­nių bly­nų – nie­kas šio pa­tie­ka­lo ne­su­pei­kė.

Ka­dan­gi ka­vi­nė­je dir­bo įvai­rių tau­ty­bių žmo­nių, kar­tais lie­tu­vės pa­siū­ly­da­vo iš­ban­dy­ti ko­kį lie­tu­viš­ką pa­tie­ka­lą. Pa­tik­da­vo ne vi­si.

„Kar­tą mes su Ie­va pa­si­da­rė­me šal­ti­barš­čių. Su mu­mis dir­bu­si po­rtu­ga­lė pa­ra­ga­vo ir net su­si­pur­tė. Jai bu­vo ne­ska­nu. Klau­sė, kaip ga­li­me to­kį val­gį val­gy­ti“, – me­na Ru­gi­lė.

Pa­tir­tis

Iš pra­džių Lon­do­ne bu­vo sun­ko­ka. Ang­lų kal­bą lie­tu­vai­tės mo­kė­jo ne­blo­gai. Ta­čiau kai ku­rių val­gių pa­va­di­ni­mai bu­vo ne­gir­dė­ti. Rei­kė­jo ge­ro­kai pa­varg­ti, kol įsi­mi­nė.

„Va­ži­nė­jant į dar­bą la­bai pa­to­gu, jog ka­vi­nė­je ga­lė­da­vo­me pa­val­gy­ti. Na­muo­se šal­dy­tu­vas bū­da­vo tuš­čias“, – pri­si­me­na Ie­va.

Kam­ba­rį nuo­mo­jo­si pri­va­čia­me na­me pas sep­ty­nias­de­šimt­me­tę lie­tu­vę. Šei­mi­nin­kė bu­vo la­bai drau­giš­ka, ne­kė­lė jo­kios įtam­pos. Būs­to kai­na bu­vo pa­ly­gin­ti di­de­lė, ta­čiau mer­gi­nos gy­ve­no ge­ra­me ra­jo­ne, ne­to­li oro uos­to. Ten gy­ve­no daug lie­tu­vių.

Kel­miš­kės ti­ki­na ne­tau­piu­sios pi­ni­gų. Ne dėl jų va­žia­vo į Lon­do­ną. Tie­siog ne­no­rė­jo įky­rė­ti tė­vams na­muo­se ir be­pras­miš­kai leis­ti lai­ką, lauk­da­mos, kol vėl ga­lės teik­ti pra­šy­mus stu­di­joms. Lei­do sau tie­siog gy­ven­ti, kai ką pa­ma­ty­ti. Pir­ko dra­bu­žių. Ru­gi­lė bu­vo nu­skri­du­si į Ško­ti­ją pas ten dir­ban­čią se­se­rį. Tai bu­vo pir­ma­sis jos skry­dis lėk­tu­vu. Ie­va bu­vo par­skri­du­si į Lie­tu­vą.

Mer­gi­nos sa­ko, jog ne­sun­kiai su­tau­py­tų Ang­li­jo­je už­dirb­tų pi­ni­gų lais­vai už­tek­tų vie­ne­rių me­tų stu­di­joms. Ki­tą va­sa­rą vėl tu­rė­tų va­žiuo­ti už­dar­biau­ti.

Su­ti­ko bend­rak­la­sių

Už­dar­biau­jan­tys va­ka­rykš­čiai gim­na­zis­tai ir stu­den­tai – Lon­do­ne ne nau­jie­na. Mer­gi­nos ten bu­vo su­ti­ku­sios net aš­tuo­nis bend­rak­la­sius. Ma­ty­da­vo kel­miš­kę mer­gi­ną iš ki­tos gim­na­zi­jos lai­dos.

Ne­ma­žai jų įsto­jo į uni­ver­si­te­tus, stu­di­juo­ja spe­cia­ly­bes, ku­rių no­rė­jo. Da­lis vai­ki­nų pa­trau­kė tar­nau­ti į kariuomenę. Da­lis – į už­sie­nį.

De­vy­nio­lik­me­tė Ie­va pa­sa­ko­ja, jog dar­bai Lon­do­ne bu­vo ne pir­mo­ji jos dar­bo už­sie­ny­je pa­tir­tis. Į Lon­do­ną su drau­ge Ru­gi­le ji iš­vy­ko ru­de­nį. O va­sa­rą su drau­gu už­dar­bia­vo Grai­ki­jo­je, Ko­so sa­lo­je. Čia įsi­dar­bi­no per vie­ną lie­tu­vių agen­tū­rą. Dir­bo pa­da­vė­ja pen­kių žvaigž­du­čių vieš­bu­ty­je. Čia ir gy­ve­no, gau­da­vo mai­ti­ni­mą, už­dirb­da­vo po 500 eu­rų per mė­ne­sį. Be to, ga­lė­da­vo  pa­siim­ti vi­sus gau­tus ar­bat­pi­ni­gius.

„Bu­vo la­bai gra­žu: ry­tą pa­bun­di, už lan­go – pal­mės, jū­ra“, – me­na Ie­va. Dar­bo bu­vo pu­sant­ro mė­ne­sio. Te­ko skris­ti na­mo. Ta­čiau bi­lie­tai tuo me­tu kai­na­vo pen­kis šim­tus eu­rų. Bū­tų te­kę pa­klo­ti vis­ką, ką už­dir­bo. To­dėl Ie­va su drau­gu nu­spren­dė skris­ti į Mi­la­ną, nes bi­lie­tai į Ita­li­ją bu­vo pi­gūs. Pa­bu­vę ten, per Švei­ca­ri­ją au­to­bu­su pa­sie­kė Vo­kie­ti­ją. Iš Vo­kie­ti­jos grį­žo į Lie­tu­vą.

No­ri stu­di­juo­ti Lie­tu­vo­je

Įp­ra­tu­sios prie Lon­do­no gy­ven­to­jų dė­me­sin­gu­mo ir pa­gar­baus el­ge­sio, grį­žu­sios į Lie­tu­vą mer­gi­nos jau­tė­si lyg per­lie­tos šal­tu du­šu. Čia – ma­žiau drau­giš­ku­mo. Įs­tai­gų tar­nau­to­jai el­gia­si ne­pa­gar­biai. Ta­čiau stu­di­juo­ti bend­rak­la­sės vis tiek no­rė­tų Lie­tu­vo­je. Šiuo me­tu ruo­šia­si per­lai­ky­ti lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros eg­za­mi­ną. Po to teiks pra­šy­mus į no­ri­mas spe­cia­ly­bes.

Ru­gi­lė ke­ti­na va­žiuo­ti stu­di­juo­ti į Klai­pė­dą – gal pa­vyks gau­ti ne­mo­ka­mą stu­di­jų vie­tą. Iš­lai­kiu­si eg­za­mi­ną, mer­gi­na ke­ti­na dar kar­tą vyk­ti į Lon­do­ną. Pa­dir­bės iki rug­sė­jo, kol pra­si­dės moks­lo me­tai.

Ie­va dar kar­tą ban­dys pa­tek­ti ne­mo­ka­mai stu­di­juo­ti ki­nų kal­bą. Jei­gu ne­pa­vyks, rink­sis ki­tas fi­lo­lo­gi­jos stu­di­jas. Svar­bu, kad jos bū­tų ne­mo­ka­mos.

Au­to­rės nuo­tr.

ŽVE­JY­BA: Iš Kel­mės į Gai­lių kai­mą pas drau­gę Ru­gi­lę Ivoš­ky­tę va­žiuo­da­ma Ie­va Vait­ke­vi­čiū­tė (kai­rė­je) ve­ža­si meš­ke­rę. Mer­gi­nos lais­va­lai­kį lei­džia žve­jo­da­mos.

Asmeninė nuo­tr.

DRAUGĖS: Lon­do­nas kel­miš­kėms Ie­vai Vait­ke­vi­čiū­tei (de­ši­nė­je) ir Ru­gi­lei Ivoš­ky­tei pa­da­rė di­džiu­lį įspū­dį.

GIM­TI­NĖ: Jau be­veik mė­nuo Ru­gi­lė Ivoš­ky­tė (kai­rė­je) ir Ie­va Vait­ke­vi­čiū­tė mė­gau­ja­si gy­ve­ni­mu gim­ti­nė­je.

ŽY­DĖ­JI­MAS: Ie­vai (de­ši­nė­je) ir Ru­gi­lei sma­gu su­grį­žus prieš pat pa­va­sa­rio žy­dė­ji­mą.