Gaminti prieskonius iš žolelių paskatino dovana

Ga­min­ti prie­sko­nius iš žo­le­lių pa­ska­ti­no do­va­na

Ja­ni­nos Šim­kie­nės na­muo­se pa­sklin­da malonus žo­le­lių ir džio­vin­tų dar­žo­vių kva­pas. Mo­te­ris tar­si dai­li­nin­kas da­žus spal­vų pa­le­tė­je jas mai­šo, imp­ro­vi­zuo­ja, ruoš­da­ma prie­sko­nius, tin­kan­čius mė­sai, žu­viai, varš­kei, gry­bams ar ki­tiems pro­duk­tams bei iš jų ga­mi­na­miems pa­tie­ka­lams pa­gar­din­ti. Nuo ne­ti­kė­tos do­va­nos – prie­sko­nių mi­ši­nio – šiuo po­mė­giu už­si­de­gu­si jo­niš­kie­tė pa­nau­do­ja ir to­kius au­ga­lus, kaip die­me­dis ar­ba rū­ta, ku­rie at­ro­do tik dar­že­lių puoš­me­na.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Sus­mul­ki­na ka­va­ma­le

Ja­ni­na Šim­kie­nė ant sta­lo pa­sklei­džia gau­sy­bę mai­še­lių, ku­riuo­se su­pa­kuo­tos na­tū­ra­lios mal­tos žo­le­lės be pa­pil­do­mų prie­dų. Kai ku­riuo­se mi­ši­niuo­se pri­dė­ta džio­vin­tų ir mal­tų dar­žo­vių: mor­kų, svo­gū­nų, čes­na­kų, po­rų ar pa­pri­kų.

„Tu­riu žo­le­lių žvė­rie­nai, ki­to­kiai mė­sai, žu­viai, gry­bams, sil­kei, varš­kei, sū­riui, kiau­ši­niams, bul­vėms...“ – pa­klaus­ta apie pre­kių įvai­ro­vę var­di­jo mo­te­ris. Nė­ra jo­kios ap­gau­lės. Kiek­vie­nas žo­le­lių mi­ši­nys tu­ri tam tik­rą de­ri­nį, sa­vo slap­tą­jį ing­re­dien­tą ar­ba tiks­lų skir­tin­gų su­de­da­mų­jų da­lių san­ty­kį. Tad šei­mi­nin­kė, mai­šy­da­ma prie­sko­nius, neap­siei­na be spe­cia­lių svars­tyk­lių. Su­mai­šy­tos žo­le­lės ir dar­žo­vės pa­kuo­ja­mos, kli­juo­ja­mos eti­ke­tės.

„Džio­vin­tas žo­le­les ir dar­žo­ves su­smul­ki­nu ka­va­ma­le. Tai nė­ra grei­tas dar­bas. Jei rei­kia pa­si­ruoš­ti mu­gei, per die­ną ne­ga­liu pa­ga­min­ti dau­giau kaip vie­no ki­log­ra­mo įvai­rių mi­ši­nių“, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė J. Šim­kie­nė.

Ka­lend­ro­mis su­si­do­mė­jo pe­lės

Žo­le­lių – rau­do­nė­lių, kmy­nų, ka­lend­rų, kra­pų, mai­rū­nų, ba­zi­li­kū ir ki­tų rū­šių – mo­te­ris už­siau­gi­na sa­vo so­dy­bo­je. Taip pat ir dar­žo­vių. Tik tų su­de­da­mų­jų da­lių, ku­rios Lie­tu­vos dar­žuo­se neau­ga, per­ka. Su­tar­kuo­tas mor­kas, pjaus­ty­tus svo­gū­nus, po­rus bei ki­tas dar­žo­ves ji džio­vi­na elekt­ri­nė­je džio­vyk­lė­je, o žo­le­les – per­tvar­ky­to­je ir spe­cia­liai pri­tai­ky­to­je tė­vo pir­ty­je. Au­ga­lai po skar­di­niu, va­sa­rą grei­tai įkais­tan­čiu sto­gu iš­džiūs­ta per po­rą die­nų, kart­kar­tė­mis jas pa­var­tant. Tik kar­tais šei­mi­nin­kei po­kštų pri­kre­čia ne­lauk­tos vieš­nios.

„Pa­džio­viau šluo­to­mis su­riš­tas ka­lend­ras ir pa­li­kau. Atei­nu po ke­lių die­nų – iš­tą­sy­ta ir sėk­lų ne­bė­ra. Pa­si­ro­do, į sve­čius bu­vo už­su­ku­sios pe­lės. Nors iš pra­džių vos ga­lė­jau tuo pa­ti­kė­ti, nes šis au­ga­las tu­ri ašt­rų spe­ci­fi­nį sko­nį. Ta­čiau ir gy­vū­nai, ma­tyt, sa­vo ra­cio­ną no­ri pa­gar­din­ti“, – juo­kia­si prie­sko­nių ga­mi­ni­mu pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus be­si­do­min­ti ir tuo už­sii­man­ti mo­te­ris.

Pir­ma­sis mi­ši­nys – šaš­ly­kams

Jo­niš­kie­tė sa­ko tu­rin­ti nuo­la­ti­nių de­gus­ta­to­rių ko­man­dą. Pir­miau­sia nau­jus mi­ši­nius iš­ban­do sū­nus Di­nas. Jis ma­mai ir eti­ke­tes mai­še­liams at­spaus­di­na, ir ki­taip pri­si­de­da ar­ti­mi bi­čiu­liai bei kai­my­nai. Jei­gu sa­ko, kad tin­ka, mo­te­ris ga­mi­na to­liau.

Re­cep­tų anks­čiau ji ieš­ko­da­vo įvai­riuo­se lei­di­niuo­se, kny­go­se, in­ter­ne­te. Su­si­ža­vė­jo Pro­van­so žo­le­lių mi­ši­niais. Ta­čiau po tru­pu­tį ėmė kur­ti ir sa­vus de­ri­nius ar­ba įmai­šy­ti pa­pil­do­mų ing­redien­tų.

„Vie­nas pir­mų­jų bu­vo ma­no žo­le­lių mi­ši­nys šaš­ly­kams, ku­rį su­da­ro rau­do­nė­lis, juo­za­žo­lė, mai­rū­nas, ba­zi­li­kas, ša­la­vi­jas, da­šis, ka­lend­ra“, – pa­sa­ko­ja Ja­ni­na Šim­kie­nė.

Bul­ves ji gar­di­na svo­gū­nų, ci­ber­žo­lių, įvai­rių pi­pi­rų, kra­pų, čes­na­kų, gars­ty­čių grū­de­lių ir da­šių mi­ši­niu. Kra­pų de­da ne jų la­pe­lius, kaip įpras­ta, bet mal­tų sėk­lų, ku­rių aro­ma­tas ge­ro­kai stip­res­nis.

Sa­lo­toms, miš­rai­nėms tin­ka­mas ba­zi­li­ko, mai­rū­no, mor­kos, rau­do­nė­lio, sal­džio­sios pa­pri­kos, mus­ka­to rie­šu­to ir po­rų de­ri­nys. Ga­li­ma įdė­ti ir juodg­rū­dės sėk­lų.

Vie­ni mė­gsta­miau­sių tarp pir­kė­jų – in­diš­ki  mė­sos prie­sko­niai: ka­lend­ra, kmy­nai, kar­da­mo­nas, lau­rų la­pai, ci­na­mo­nas, juo­die­ji pi­pi­rai, mus­ka­tas ir gvaz­di­kė­liai.

Jo­niš­kie­tė pa­ta­ria ašt­rių prie­sko­nių, pa­vyz­džiui, kar­da­mo­no, dė­ti į ka­vą, la­bai pa­ge­ri­na sko­nį. Puo­de­liui už­ten­ka prie­sko­nio ant pei­lio ga­lo.

Į prie­sko­nius – ir die­me­džio la­pe­lių

Pa­sis­kai­čiu­si li­te­ra­tū­ro­je, kad die­me­džio la­pų ar­ba­ta tin­ka  ner­vi­nei sis­te­mai re­gu­liuo­ti, su­gal­vo­jo jų dė­ti ir į prie­sko­nių mi­ši­nius. Tik bu­vo var­go, kol per drau­gus su­ra­do, kas šį krū­mą au­gi­na. Au­gin­to­jai nu­lau­žė ke­le­tą ša­ke­lių, van­de­ny­je jie iš­lei­do šak­ne­les ir mo­te­ris pa­so­di­nu­si jau ti­ki­si šie­met ver­tin­gą au­ga­lą tu­rė­ti sa­vo so­de.

„Mal­ti die­me­džio la­pai kve­pia cit­ri­na“, – pa­žymi Ja­ni­na Šim­kie­nė. Ji nu­ste­bi­na, kar­tais į prie­sko­nius įbe­rian­ti mal­tų rū­tų.

Žo­le­lės jo­niš­kie­tės ap­lin­ko­je įpras­tos nuo vai­kys­tės. Ją au­gi­nu­sios pa­mo­tė­lės – taip ji va­di­na švie­suas at­mi­ni­mo mo­te­rį – na­muo­se van­duo ne­bū­da­vo ge­ria­mas, tik ar­ba­ta, ku­rios už­pli­ky­tas puo­das nuo­lat sto­vė­da­vo ant sta­lo.

Dar­že aug­da­vo mė­tos, me­ty­liai, ra­mu­nė­lės, kar­tu ei­da­vo rink­ti čiob­re­lių, ru­gia­gė­lių, skin­ti liep­žie­džių. Tad ir vė­liau gy­ve­ni­me bu­vo na­tū­ra­lu vais­ta­žo­lių pa­si­sė­ti sa­vo dar­že.

Da­bar Ja­ni­nos Šim­kie­nės so­dy­bo­je vais­ta­žo­lių ir prie­sko­ni­nių žo­le­lių skly­pe­lių tur­būt ke­lias de­šim­tis ga­li­ma bū­tų su­skai­čiuo­ti.

O štai prie­sko­nių mi­ši­nius ga­min­ti pa­stū­mė­jo pa­pras­ta do­va­na. Pa­žįs­ta­ma prieš tre­jus ket­ve­rius me­tus iš Pa­ne­vė­žy­je vy­ku­sios mu­gės par­ve­žė lauk­tu­vių prie­sko­ni­nių žo­le­lių mi­ši­nio. Pa­žiū­rė­ju­si, pa­skai­čiu­si su­dė­tį mo­te­ris su­pra­to, kad ir pa­ti ga­lė­tų bei no­rė­tų iš­ban­dy­ti jų ga­my­bą.

Au­to­rės nuo­tr.

ŽOLININKĖ: Ja­ni­na Šim­kie­nė sa­vo dar­že už­siau­gi­na ir ka­lend­rų.

SĖK­LOS: Į prie­sko­nių mi­ši­nius jo­niš­kie­tė de­da ne kra­pų la­pe­lius, kaip įpras­ta, bet mal­tų sėk­lų, ku­rių aro­ma­tas ge­ro­kai stip­res­nis.

PRIES­KO­NIAI: Jo­niš­kie­tė tu­ri žo­le­lių mi­ši­nių spe­cia­liai žvė­rie­nai, ki­to­kiai mė­sai, žu­viai, gry­bams, sil­kei, varš­kei, sū­riui, bul­vėms ir ki­tiems pro­duk­tams bei jų ga­mi­niams.