
Naujausios
„Euroremontas“ trina istoriją
Vertingai architektūrai pavojingiausi ne laiko ir gamtos išbandymai. Šiauliuose yra kitų grėsmių: štai istorinė miesto aikštė, gavus pusę milijono eurų jai paremontuoti, staiga lieka be autorių, o Lietuvos architektūros patriarchų sukurtas teatro pastatas pagražinamas „euroremontu“.
Valdininkai nesugeba ar nenori įteisinti tiek mažai išlikusios vertingos architektūros Šiauliuose? Interesai – tokią priežastį mato paveldosaugos specialistai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Specialistas bijojo susitikti?
„Šiaulių kraštas“ neseniai rašė, jog Šiaulių miesto Saulės laikrodžio aikštės autoriai Savivaldybei yra tik „de facto“, bet ne „de jure“, o aikštė – jokia vertybė ("Autoriai stumiami iš Saulės laikrodžio aikštės“, 2016 04 02).
Kultūros vertybių registre yra tik 30 kultūros vertybėmis laikomų ir valstybės saugomų Šiaulių pastatų ir 5 paminklai. Šiemet numatoma įtraukti Pašto rūmus (Aušros al. 42), buvusius Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmus (Aušros al. 15), Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią (Vilniaus g. 247B) bei kariuomenei priklausantį pastatą Pakruojo gatvėje 49.
Koks statusas yra kitų miesto meninių akcentų, skulptūrų, žymių architektų kurtų pastatų?
Architektūros ir urbanistikos skyriaus Statinių architektūros ir paveldosaugos poskyrio vyriausiasis specialistas Mantas Antanavičius, išgirdęs pokalbio temą, nesutiko kalbėtis – tik per viešųjų ryšių specialistus ir raštu.
Savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotoja Jūratė Rauduvienė atsiuntė specialisto atsakymą. Iš jo aiškėja, kad Savivaldybė turi tik „rekomendacinio pobūdžio"pastatų ir meno kūrinių sąrašus.
98 vertingų miesto pastatų sąrašas Savivaldybėje buvo sudarytas po to, kai „Šiaulių kraštas“ paviešino, dabar jau velionio, garbės piliečio, legendinio muziko Sauliaus Sondeckio ir kitų buvusių šiauliečių inteligentų pasirašytą laišką dėl pakeisto istorinio Valstybinio Šiaulių dramos teatro fasado, „paremontuotas“ Lietuvos architektūros patriarchų Karolio Reisono ir Stasio Kudoko darbas ("Teatro fasadas keičiamas „euroremontu“, 2014 12 19).
Kol Savivaldybė kūrė komisijas ir darbo grupes pasikėsinta į dar vieną vertingą pastatą Vasario 16-osios gatvėje 37, kuris, spėjama, taip pat galėjo būti Karolio Reisono kūrinys. Nugriautas jo bokštelis.
Paprašėme Savivaldybės meninių kūrinių sąrašo. Gavome sąrašą „Viešųjų išorinių dailės kūrinių vertė“, kurį dar 2012 metų spalį patvirtino miesto Taryba. Jame įrašyta 50 meno kūrinių: nuo „Šaulio“ skulptūros iki skardos lankstinių autobusų stotelėse.
Dalies skulptūrų ir meninių akcentų materialioji (balansinė) vertė tame sąraše – 1 litas.
Sąrašas – ne dokumentas
98 vertingų miesto pastatų sąrašas, pasak Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vedėjo Ryčio Budrio, neturi jokios juridinės vertės. Kodėl Savivaldybė taip nevertina miesto senamiesčio, vertingos architektūros?
R. Budrio nuomone, „Savivaldybė labai pataikauja interesams":
– Beveik visas Šiaulių miesto paveldas yra centrinėje miesto dalyje, pakraščiuose jo beveik nėra. O miesto centras yra ta vieta, kur susikerta daugybė interesų – visi čia nori turėti pastatų. Ir ne tik turėti, bet ir plėstis, persitvarkyti, pritaikyti savo poreikiams. O Savivaldybė, manau, nesugeba atsispirti, nors neturiu duomenų, kad egzistuoja kokia nors primityvi korupcija...
Savivaldybių paminklotvarkininkai yra eiliniai vargšai tarnautojai, kuriems gali kas nori duris paspardyti ir pasakyti, kaip jie turi elgtis. Jeigu departamento skyriui pamėgina rankas ir kojas sukioti, tai ką kalbėti apie savivaldybių paminklosaugininkus...
Paveldosaugos padaliniai savivaldybėse seniai nunykę iki vieno žmogaus, o tai irgi rodo valdžios požiūrį.
– Kodėl Šiauliuose vengiama vertingiems objektams suteikti paveldo vertybės statusą?
– Neva, paveldo objektus labai sunku tvarkyti. Tai tik legendos. Kas trukdo tvarkyti Menų inkubatorių, kuris yra paskelbtas paveldu? Papildomos išlaidos – tik 3000 litų specialiajai paveldosauginei ekspertizei, kurios nereikėtų, jeigu objektas nebūtų paveldas. Paveldas yra tik sienų mūras, kurio restauruoti nereikia, nes jis dar šimtą metų stovės, o visa kita – elementari statyba: stogas, langai.
Dar vienas pavyzdys – Kaštonų alėja, istorinė miesto alėja, kuri galėjo būti įrašyta į paveldo vertybių sąrašą. Jos, mano žiniomis, specialiai netraukė į tą registrą dėl to, kad nebūtų jokių trukdžių ją tvarkant. Dabar nėra jokios teisinės apsaugos, bet Kaštonų alėja vis tiek netvarkoma. Tai ar statusas čia kaltas?
Paveldo tvarkyba brangsta tik tada, kai yra kažkokie labai sudėtingi objektai su sienine tapyba, sudėtingu dekoru. Kiek tokio lygmens pastatų turime Šiauliuose?
– Rašėme apie tai, kad Saulės laikrodžio aikštės autoriai Savivaldybės nepripažįstami autoriais de jure. Į kultūros vertybių registrą įtraukta tik aikštėje stovinti „Šaulio“ skulptūra. Kodėl taip atsitinka?
– „Šaulio“ skulptūra kultūros paveldo vertybių registre įrašyta, kaip meno kūrinys. Aikštė – architektūros kūrinys, bet pakankamai naujas. Manau, kad patikrinimo laiku ši aikštė dar nepraėjo.
Kita vertus, kai ši aikštė buvo sukurta, ji buvo „įveiklinta“. Praėjo laikas ir ji, mano nuomone, tapo šuniukų vedžiojimo vieta... Jeigu pradėsime diskutuoti, kokia bus šios aikštės paskirtis, kas joje rinksis, kas joje sėdės, suprasime, kad amfiteatras prarado savo paskirtį. Kaip ji išliks ateities kartoms, jeigu jos jau dabar nelabai kam reikia?
O dėl autorystės ir autorių teisių paisymo ar nepaisymo remontuojant, Šiauliai turi daugiau pavyzdžių. Kas leido Šiaulių apygardos teismo pastatą „pagražinti“, kai yra konkretūs autoriai, projektavę teismo pastatą ant dvaro arklidžių rūsių?! Jų niekas net neklausė! Nes biurokratiškai žiūrint, neprikibsi, teismo pastato projektavimo užsakymą gavo ne konkretus autorius, o „Komprojektas“... Šiame objekte saugomas kultūros paveldas yra tik buvę dvaro arklidžių rūsiai, o visa kita – ne.
– Kai kurios miesto skulptūros atsidūrė privačių namų kiemuose, kai kurios, pavyzdžiui, skulptoriaus Antano Dimžlio „Sukilėliai“, buvo tiesiog išmestos – „Sukilėlius“ buvo priglaudęs Pasvalio verslininkas, vėliau jų lyg ir pageidavo Kauno karo muziejus. Ilgai be vietos klajojo Kaštonų alėjoje buvusios skulptūros. Kokia situacija šiandien su meniniais miesto akcentais?
– Kažkoks meninių akcentų sąrašėlis yra... O į kultūros vertybių registrą įrašyti tik vienetai: P. Višinskio paminklas Vilniaus gatvėje, memorialinis Saulės mūšio paminklas Šeduvos gatvėje, Nepriklausomybės paminklas Sukilėlių kalnelyje bei dvi skulptūros „Šaulys“ (aut. S. Kuzma, Ežero g.) ir „Poilsis“ (aut. B. Kasperavičienė, Tilžės g.).
– Sudarinėjate sąrašą apie suniokotus vertingus miesto pastatus, objektus. Kuri miesto valdžia labiausiai niokojo Šiaulių paveldą?
– Mano surinkti skaičiai rodo, kad per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį labiausiai Šiaulių miesto paveldas kentėjo meru dirbant Genadijui Mikšiui. Tuo metu ir teatrą buvo nuspręsta „pagražinti“, ir Šiaulių apygardos teismo pastatą, ir kitus.
Tiesa, kai meru buvo Kazimieras Šavinis, buvo sugalvota pastatyti bokštelį ant saugomo Savivaldybės pastato. Atseit, Rotušė. O iš tikrųjų – kičas, juk Šiauliai niekada neturėjo miesto teisių, nes buvo ekonomijos centras ir mūsų „rotušė“ – grafų Zubovų rūmai.
Tarybiniais laikais, buvo niokojama per strateginį planavimą, bet tai nevyko taip sparčiai, ką sugriovė pokariu tingėdami valyti griuvėsius, tas dingo, o visa kita sulaukė nepriklausomybės atkūrimo laikų.
O nepriklausomybės laikais paveldo Šiauliuose sudarkyta, ko gero, daugiau, nei per visą sovietmetį: sugadinti fasadai, perdaryta, perstatyta, padaryti „euroremontai“.
Šiauliai prieš karą daug europietiškiau atrodė, labiau panašėjo į miestą, negu dabar. Tada veikė tie patys principai, kaip ir Europoje: jeigu nori statyti tvartą ar angarą – randi žemės užmiestyje, o mieste turėjai statyti namą, kuris ne tik atitiktų šeimininko poreikius, bet ir puoštų miestą. To ilgai po nepriklausomybės atkūrimo nebuvo.
Ačiū Dievui, dabar ateina supratimas, kas yra vertinga, nes žmonės pavažinėjo po Europą, pradeda suprasti, kad tik nesugadintas pastatas yra vertingas, o to pastato vertė ir jo savininkui vertę sukuria.
Kai miestai, didėjant emigracijai, pradėjo konkuruoti tarpusavyje dėl gyventojų, ėmė pagaliau suprasti, kad reikia pasirūpinti savo miestu, kad čia nebūtų dykros.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„PAGRAŽINIMAS": „Pagražintas“ Lietuvos architektūros patriarchų Karolio Reisono ir Stasio Kudoko kūrinys – teatro pastatas.
PASIKEITIMAI: Po remonto pasikeitė Apygardos teismo pastatas, kurio rūsiai yra įrašyti į Kultūros paveldo registrą.
VERSLAS: Pastatas Vasario 16-osios gatvėje. Nugriautas jį puošęs bokštelis, nes savininkas planavo dviejų pastatų aukštą paversti keturių.
VERTĖ: Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vedėjas Rytis Budrys stebisi, kodėl pastatų savininkai nesuvokia, kad nesugadintas, nepakeistas pastatas yra vertingesnis.
KOMENTARAS
Labiausiai rūpi tarpukario architektūros palikimas
Birutė SALATKIENĖ, Šiaulių miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininkė, Šiaulių universiteto docentė, archeologė:
– Tikrasis senasis Šiaulių miestas jau yra archeologija ir savo paslaptis slepia po žeme. O tai, ką turime ant žemės, labai santykinai galime pavadinti senamiesčiu, turint galvoje tokią ilgą Šiaulių miesto istoriją.
Labiausiai šiuo metu man rūpi tarpukario architektūros palikimas, nes mes senesnio miesto neturime ir niekada neturėsime. Šis miesto architektūrinis palikimas turi būti ypač puoselėjamas, saugomas, nežalojamas. Architektai mano, kad būtina išlaikyti šių pastatų tūrius, dekorą ir stilių.
Ar absoliučiai teisinga yra remontuojant atkurti viską taip, kaip buvo, kelia daug minčių ir diskusijų. Kaip, pavyzdžiui, elgiasi Mančesterio miestas Anglijoje su savo senamiesčiu? Greta senųjų britiškų pastatų pasistatė stiklinių dėžučių ir nemato problemos.
Man naujo ir seno santykis nėra vienareikšmis. Man, pavyzdžiui, istorinis Šiaulių teatro pastatas buvo priimtinesnis, stilingesnis, bet po rekonstrukcijos gal jis tapo patogesnis?
Dėl kiekvieno pastato, kurį ketinama remontuoti, kiekvienu atveju turi būti atskira kalba. Prieš kažką darant būtinai turi tartis architektai, paveldosaugininkai ir pastato savininkai, kad būtų labai aišku, kas galima, o kas ne, kad nulemtų profesionalumas, o ne interesai.