Velykų kiaušinius kepa kros­ny­je

Velykų kiaušinius kepa kros­ny­je

Velykų kiaušinius kepa kros­ny­je

Ke­pa­lių kai­mo (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ven­to­ja Gas­čiū­nų ama­tų cent­ro dar­buo­to­ja Jur­gi­ta Be­nie­nė prieš šv. Ve­ly­kas min­ko, ko­čio­ja mo­lio lakš­tus, iš ku­rių lip­do kiau­ra­raš­čius kiau­ši­nius. „Ke­pu kros­ny­je, kaip ko­kį bisk­vi­tą“, – juo­kia­si ama­ti­nin­kė, prieš me­tus grį­žu­si iš Ang­li­jos, kurioje dir­bo de­šimt me­tų.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

For­mai tin­ka ir me­di­nis kiau­ši­nis

Jur­gi­ta Be­nie­nė ati­den­gia di­de­lį ant sta­lo gu­lin­tį sta­čia­kam­pį – ama­ti­nin­kų nau­do­ja­mą spe­cia­lų bal­tą­jį mo­lį. Ke­ra­mi­ką ji ga­mi­na ir iš ru­do­jo mo­lio.

Nuo lui­to mo­te­ris at­ski­ria ga­ba­lą, ku­ris tel­pa del­nuo­se ir tarp jų pa­mai­go, iš­min­ko. Ta­da de­da ant ly­gaus sta­lo pa­vir­šiaus, iš­ko­čio­ja ne­di­de­liu ko­čė­lu, kaip teš­los lakš­tą, ku­ris tu­rė­tų bū­ti maž­daug pu­sės cen­ti­met­ro sto­rio. Po to iš­pjau­na du kiau­ši­nio pa­vi­da­lo bly­ne­lius, ku­riuos klo­ja į gip­so for­mą.

„Ka­dan­gi pra­dė­ju­si dirb­ti su mo­liu for­mų ne­tu­rė­jau, ban­džiau kiau­ši­nius ga­min­ti be jų. Tie­siog pa­si­nau­do­da­vau me­di­niu ar­ba plast­ma­si­niu kiau­ši­niu. Pa­vy­ko vi­sai pa­do­rus va­rian­tas, nors, ži­no­ma, ne toks dai­lus, kaip for­mo­je“, – aiš­ki­na ama­ti­nin­kė, čia pat de­monst­ruo­da­ma, kaip iš­pjau­tus mo­lio lakš­te­lius ga­li­ma dė­ti ant me­di­nio kiau­ši­nio, pir­ma jį pa­den­gus mar­le, ir su­for­muo­ti dvi gel­de­les, ku­rias vė­liau tu­ri­me su­jung­ti mo­lio kli­jais.

Ko­rė­tas kiau­ši­nis

Šiek tiek mo­liui pra­džiū­vus mo­te­ris ima spe­cia­lią tuš­čia­vi­du­rę ylą ir ja iš­ba­do sky­lu­tes, kad kiau­ši­nis tap­tų ko­rė­tas – ažū­ri­nis. Sa­ko, kad kai ku­rie meist­rai vie­to­je ylos nau­do­ja paukš­čio plunks­nos kiau­ra­vi­du­rį ko­te­lį.

Kiau­raraš­čiai kiau­ši­niai ke­pa­mi spe­cia­lio­je mo­lio de­gi­mo kros­ny­je.

To­kią tu­ri ir Gas­čiū­nų ama­tų cent­ras, ku­ria­me Jur­gi­ta Be­nie­nė dir­ba nuo praė­ju­sių me­tų.

Mo­lio kiau­ši­nį ga­li­ma puoš­ti ir rai­ži­niais, ku­riuos mo­te­ris įspau­džia plo­ny­čiais at­suk­tu­vais ar­ba vir­ba­lais, prieš tai kiau­ši­nio pu­sę, ant ku­rios bus rai­žo­ma, pa­mir­kiu­si spe­cia­lio­je iš to pa­ties mo­lio pa­ga­min­to­je skys­to­je me­džia­go­je, ku­riai nu­džiū­vus, pa­vir­šius tam­pa bal­tas ir kont­ras­tuo­ja su tam­ses­ne pa­ties ga­mi­nio spal­va. To­dėl rai­ži­nys ma­to­si ryš­kiau.

Ga­li­ma ir na­tū­ra­liai džio­vin­ti

„Dir­bant su mo­liu tin­ka be­veik vi­si vir­tu­vės įran­kiai: ir dan­tų krapš­tu­kai, ir men­te­lės, ir sie­te­liai...“ – juo­kia­si ama­ti­nin­kė.

Kros­ny­je iš­kep­tiems kiau­ši­niams ji pri­tai­so bliz­gaus siū­lo kil­pe­les, tad to­kį dar­be­lį ga­li­ma būtų pa­ka­bin­ti ant Ve­ly­kų me­džio, su­kur­ti kom­po­zi­ci­ją.

Mo­te­ris sa­ko, kad, ne­tu­rint spe­cia­lios kros­nies, kai ku­riuos mo­lio dar­be­lius ga­li­ma džio­vin­ti ir na­tū­ra­liai. Tie­siog iš­pjau­tą kiau­ši­nio for­mos mo­lio bly­ne­lį pa­gra­žin­ti rai­ži­niais ir pa­lik­ti ke­lioms die­noms na­tū­ra­liai džiū­ti. Tie­sa, to­kie ga­mi­niai bū­na tra­pes­ni nei deg­ti.

Mo­liu su­si­do­mė­jo prieš me­tus

Jur­gi­ta Be­nie­nė ro­do len­ty­nas, ku­rio­se ri­kiuo­ja­si jos ga­min­tos puo­dy­nė­lės, puo­de­liai, du­be­nė­liai, žva­ki­dės. Net ne­pa­ti­kė­tum, kad dar prieš me­tus ji ne­tu­rė­jo su­pra­ti­mo, kaip reik­tų kur­ti ke­ra­mi­kos dir­bi­nius. Tik jau­tė šiam dar­bui trau­ką, su­si­do­mė­ji­mą.

Praė­ju­siais me­tais mo­te­ris ke­ra­mi­kos pra­dme­nų mo­kė­si Kur­šė­nuo­se pas sep­tin­tą­jį puo­džių ka­ra­lių Al­gi­man­tą Ta­ma­šaus­ką. Kon­sul­ta­vo­si ir su juo­do­sios ke­ra­mi­kos meist­re Re­gi­na Ma­tai­tie­ne.

„Ma­niau, jei­gu ne­lips šis ama­tas, tai ne­lips. Bet pa­ban­dy­ti ga­liu“, – sa­ko J. Be­nie­nė, ku­ri yra bai­gu­si že­mės ūkio va­dy­bi­nin­kės spe­cia­ly­bę ir pa­gal pro­fe­si­ją su liau­dies ama­tais nie­ko bend­ra ne­tu­rė­jo.

Grį­žo iš Ang­li­jos

Bai­gu­si moks­lus J. Be­nie­nė ku­rį lai­ką dir­bo par­da­vė­ja, o pa­sta­ruo­sius de­šimt me­tų su šei­ma gy­ve­no Ang­li­jo­je.

Abu su vy­ru plu­šė­jo fab­ri­kuo­se. Pa­ka­vo, rū­šia­vo mor­kas, ko­pūs­tus, vė­liau dir­bo su plas­ti­ko ta­ra. Dar­bas bu­vo mo­no­to­niš­kas, bet de­ra­mai ap­mo­ka­mas. To­dėl nu­si­vy­li­mo šei­ma ne­jau­tė. Nors lo­bių ne­pri­kau­pė, bet lei­do sau nor­ma­liai gy­ven­ti.

„Par­duo­tu­vė­je tik­rai ga­lė­jau ne­žiū­rė­ti, ko­kį mais­tą, ar ku­riuos ba­tus pirk­ti“, – sa­ko J. Be­nie­nė.

Ta­čiau Tė­vy­nės il­ge­sys neap­lei­do. At­virkš­čiai – kas­met jis vis la­biau au­go, juo­lab kad Ang­li­jo­je ne­bu­vo ar­ti­mų­jų, dau­gu­ma jų Lie­tu­vo­je. To­dėl, kai vy­res­nė­liui sū­nui su­ka­ko sep­ty­ne­ri ir bu­vo lai­kas ei­ti į mo­kyk­lą, šei­ma ap­si­spren­dė. Ke­pa­lių kai­me nu­si­pir­ko na­mus, įsi­kū­rė. Šį ba­lan­dį suei­na me­tai nuo su­grįž­tu­vių.

„Lie­tu­vo­je gam­ta nuo­sta­bi. Se­niai to­kio ne­pap­ras­to ru­dens ne­ma­čiau, kaip praė­ju­siais me­tais“, – at­vi­rau­ja jau­na mo­te­ris. Ji sa­ko dar ne­spė­ju­si nu­si­vil­ti gy­ve­ni­mu Lie­tu­vo­je.

Au­to­rės nuo­tr.

AMA­TAS: Jur­gi­ta Be­nie­nė, iš Ang­li­jos su šei­ma grį­žu­si prieš me­tus, ėmė­si ke­ra­mi­kos ga­mi­nių ama­to.

FOR­MA­VI­MAS: Me­di­nį ar ki­to­kį ne­dūž­tan­tį kiau­ši­nį ap­den­gia­me me­džia­ga ir ant jos klo­ja­me mo­lio lakš­tą, for­muo­da­mi gel­de­lę.

KO­ČIO­JI­MAS: Mo­lį ko­čio­ja­me kaip teš­lą.

KIAUŠINIAI: Jur­gi­tos Be­nie­nės ga­min­ti mo­li­niai kiau­ra­raš­čiai kiau­ši­niai.

PUOKŠ­TĖ: Iš mo­li­nių kiau­ši­nių ga­li­ma su­kur­ti ir puokš­tę.

LI­KU­ČIAI: Mo­lio li­ku­čiai, iš­ba­džius kiau­ši­niuo­se sky­lu­tes.

VIRS­MAS: Pil­kas mo­lio ga­ba­las virs­ta kai­ra­raš­čiu kiau­ši­niu.

FOR­MOS: Gip­si­nes kiau­ši­nio for­mas Gas­čiū­nų ama­tų cent­rui iš­lie­jo mo­ky­to­jas Kęs­tu­tis Venc­kus.