Mylimos karvės pieno duoda daugiau

My­li­mos kar­vės pie­no duo­da dau­giau

As­ta ir Vi­das Monst­vi­lai iš Stu­pu­rų kai­mo (Jo­niš­kio ra­jo­nas) pie­no ūkį kur­ti pra­dė­jo nuo ke­tu­rių nuo­sa­vų kar­vių. Da­bar jie dir­ba apie 180 hek­ta­rų ir lai­ko 106 mel­žia­mas kar­vu­tes, iš ku­rių kiek­vie­nos kas­met vi­du­ti­niš­kai pri­mel­žia net 8,2 to­nos pie­no. Šei­mi­nin­kai sa­vo au­gin­ti­nes my­li: vi­soms su­tei­kia var­dus, ži­no cha­rak­te­rį, mo­ka pa­šne­kin­ti, o kad jos bū­tų ra­mios ir pro­duk­ty­vios, fer­mo­je pa­lei­džia mu­zi­ką. Di­džiau­sia pro­ble­ma – ma­žos su­pir­kė­jų kai­nos, 16 eu­ro­cen­tų už lit­rą pie­no skam­ba kaip pa­si­ty­čio­ji­mas.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Mo­ki­niams kar­vė – jau nau­jie­na

Stu­pu­rų kai­me As­tos ir Vi­do Monst­vi­lų ūkį pa­žin­si iš to­lo. Kie­me pil­na tech­ni­kos, gre­ta iš­ki­lu­si nau­jos sta­ty­bos fer­ma su pa­gal­bi­nė­mis pa­tal­po­mis: sa­ni­ta­ri­niu maz­gu, dar­bi­nin­kų poil­sio kam­ba­riu, pie­no šal­dy­tu­vu, ka­bi­ne­tu, ku­ria­me kom­piu­te­rio ek­ra­ne ga­li­ma ste­bė­ti, kas vyks­ta ūky­je, kiek­vie­nos kar­vės da­vik­liai per­duo­da ata­skai­tą.

Len­ty­no­se ri­kiuo­ja­si puo­de­liai su kar­vių ir jau­čių at­vaiz­dais, pil­na mi­nia­tiū­ri­nių šių gy­vū­nų skulp­tū­rė­lių, minkš­tų žais­lų.

Šei­mi­nin­kai pa­sa­ko­ja, kad su­ve­ny­rai, ku­rių su­rink­ta jau apie 300, at­ke­lia­vo ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir Aust­ri­jos, Bel­gi­jos, Vo­kie­ti­jos, net iš to­li­mų­jų Ke­ni­jos, Ar­gen­ti­nos, kur bu­vo nu­ke­lia­vęs As­tos bro­lis To­mas.

Pa­ro­dos ūki­nin­kai dar ne­su­ren­gė, bet mo­ki­nių eks­kur­si­jų iš Jo­niš­kio ir Šiau­lių jau su­lau­kia. Vai­kams jie pa­ro­do ne tik skulp­tū­rė­les, bet ir vi­są ūkį: daž­nas ma­žes­nis nu­stem­ba, su­ži­no­jęs, kad iš tie­sų „ma­xi­mos“ pie­no ne­duo­da, pir­miau­sia karvutes rei­kia pa­melž­ti.

Kiek­vie­na kar­vė tu­ri sa­vo var­dą

Šei­mi­nin­kai pa­kvie­čia ap­si­dai­ry­ti. Mel­ži­mo aikš­te­lė­je tuš­čia, nes kar­vu­tės, iš ry­to pa­melž­tos, ra­miai rupš­no­ja sa­vo vie­to­se. Ža­los, juod­mar­gės, žal­mar­gės, vie­na – šaro­lė pran­cū­ziš­kos veis­lės, be­veik oran­ži­nė, ki­ša gal­vas, aky­lai ste­bė­da­mos sve­ti­mą žmo­gų.

As­ta Monst­vi­lie­nė sa­ko, kad kiek­vie­na tu­ri sa­vo cha­rak­te­rį. Vie­noms bū­ti­nas švel­nu­mas, o ki­toms rei­kia griež­to žo­džio – ki­taip ne­klau­sys, ne­pri­sip­ra­tin­si. Kar­tais pa­lei­džia­mas gro­ti ra­di­jas, ku­ris gy­vu­lius sa­vo­tiš­kai ra­mi­na.

Bu­vo vie­na kar­vu­tė, ku­rią vi­si my­lė­jo, kiek­vie­nas sve­ti­mas vai­kas ga­lė­jo priei­ti, net pa­jo­di­nė­ti. Glaus­ty­da­vo­si kaip šu­niu­kas. Ta­čiau melž­ti pri­si­leis­da­vo tik trum­pam. Po­rą lit­rų duo­da, o pa­skui ap­si­su­ka ir nu­pė­di­na ten, kur jai rei­kia, ne­be­sug­rą­žin­si. Te­ko jos at­si­sa­ky­ti, nors ir gai­la bu­vo.

Vie­no­je fer­mos pu­sė­je lai­ko­mos „paaug­lės“ te­ly­čios, ki­ta­me sek­to­riu­je – mel­žia­mos kar­vės. Vi­sos jos tu­ri var­dus, ku­riuos gal­vo­ja vi­si šei­mos na­riai ir mel­žė­jos.

„Kas ran­da atsivestą ver­šiu­ką ar pa­de­da kar­vei ver­šiuo­tis, tas ir tam­pa „krikš­ta­tė­viu“, – juo­kia­si ūki­nin­kė. – Svar­bu, kad nau­jo gal­vi­jo var­das pra­si­dė­tų ta pa­čia, kaip ir ma­mos, rai­de.“

Gy­vu­lių na­me­liai

Ats­ki­rai lai­ko­mi vos prieš ke­lias die­nas atsivesti ver­šiu­kai. Lau­ke – „vai­kų“ dar­že­lis, „paaug­liai“, turėsian­čios kar­vu­tės ir sū­naus Man­to au­gi­na­mi mė­si­niai jau­čiai. Apt­va­rų te­ri­to­ri­jo­je pa­sta­ty­tos ei­lės na­me­lių. Ma­žes­ni – vien­vie­čiai, di­des­ni, sa­vo for­ma pri­me­nan­tys pa­ra­šiu­to gaub­tą – ke­lių vie­tų. Juo­se gy­vu­liai sle­pia­si nuo šal­čio ir vė­jo.

„Kar­tais žmo­nės ste­bi­si, kad jau­čiai ar te­ly­čios žie­mą bū­na lau­ke. Ta­čiau gy­vu­lio kū­no tem­pe­ra­tū­ra aukš­ta, jis kaip lau­ki­nis žvė­ris, pa­ts šil­tas, šiek tiek šil­do ir kai­lis. Kar­tais jie net ne­no­ri lin­dė­ti na­me­liuo­se. Kai la­biau at­šą­la, ta­da su­len­da. Svar­biau­sia, kad bū­tų sau­sa ir vė­jas neuž­pūs­tų“, – aiš­ki­na As­ta Monst­vi­lie­nė.

Mel­žia­mos kar­vės vi­są lai­ką pra­lei­džia fer­mo­je, taip pat ir va­sa­rą. Ūki­nin­kų tei­gi­mu, taip pa­pras­čiau pa­lai­ky­ti rei­ka­lin­gą tem­pe­ra­tū­rą, re­gu­liuo­ti pa­ša­rus. Be to, di­de­lei ban­dai reik­tų daug že­mės ga­nyk­lai.

Vos 16 eu­ro­ cen­tų

Stu­pu­rie­čiai miš­ria­me ūky­je val­do apie 180 hek­ta­rų. Di­džio­ji da­lis že­mės nuo­mo­ja­ma. Ūki­nin­kai, tai­ky­da­mi sė­jo­mai­ną, au­gi­na įvai­rias kul­tū­ras: kvie­čius, mie­žius, rap­sus, žir­nius, pu­pas, ku­ku­rū­zus.

Bū­tent grū­di­nės kul­tū­ros ir pa­de­da iš­lai­ky­ti mel­žia­mas kar­ves, nes pa­sta­ruo­ju me­tu pie­no ūkis ta­po ne­pel­nin­gu.

Ūki­nin­kai skai­čiuo­ja, kad maž­daug 50 pro­cen­tų pa­ja­mų, gau­na­mų už pie­ną, tu­ri iš­kart ati­duo­ti kar­vių iš­lai­ky­mui. O kur dar vais­tai, ku­rie kas­met brangs­ta, įvai­rūs pa­pil­dai, tech­no­lo­gi­jų to­bu­li­ni­mas.

„Prieš ge­rus pu­sant­rų me­tų už ki­log­ra­mą pie­no mes gau­da­vo­me vie­ną li­tą ar­ba net šiek tiek dau­giau. Šie­met su­pir­kė­jai mo­ka vos 16 eu­ro­ cen­tų, ki­taip ta­riant – dvi­gu­bai ma­žiau nei 2014-ai­siais, o smul­kes­niems ūki­nin­kams – vos 9–10 eu­ro­ cen­tų. Kai kal­ba­ma apie 2008–2009 me­tų kri­zę, aš ga­liu pa­sa­ky­ti, kad mums jau pra­si­dė­jo ant­ra kri­zė“, – at­vi­rau­ja A. Monst­vi­lie­nė.

V. Monst­vi­las pri­du­ria: „Pie­no ūkių Lie­tu­vo­je ne­be­rei­kia, kal­ba­ma apie pie­no per­tek­lių, o jo ga­min­to­jai pri­vers­ti jaus­tis iš­mal­dos pra­šy­to­jais, no­rė­da­mi gau­ti di­des­nę kai­ną už tie­kia­mą ža­lia­vą. Ta­čiau pa­žiū­rė­ki­te, koks per­dir­bė­jų pel­nas: jie iš to pa­ties rie­baus pie­no nu­grie­bia ir ga­mi­na grie­ti­nę, svies­tą, ki­tus pro­duk­tus, ir dar lie­są pie­ną par­duo­da bran­giau nei tie­kė­jams mo­ka­ma“.

Pra­dė­jo nuo aš­tuo­nių kar­vių

2015-ai­siais stu­pu­rie­čių ūkis Jo­niš­kio ra­jo­ne me­tų ūkio rin­ki­muo­se užė­mė ant­rą vie­tą. Dar anks­čiau efek­ty­viau­sio ūkio rin­ki­muo­se jiems bu­vo skir­ta tre­čia vie­ta Lie­tu­vo­je.

A. ir V. Monst­vi­lai vis­ką su­kū­rė sa­vo ran­ko­mis. Pra­džią ūkiui da­vė ke­tu­rios nuo­sa­vos ir dar ke­tu­rios As­tos ma­mos do­va­no­tos kar­vės, vė­liau ban­dą nuo­lat di­di­no. Be­veik vi­sas pien­da­ves ūki­nin­kai už­siau­gi­no pa­tys, veis­lei pir­ko tik pen­kias te­ly­čias.

Dve­jus me­tus kar­ves lai­kė nuo­mo­to­je fer­mo­je už aš­tuo­nių ki­lo­met­rų, gre­ti­ma­me Pak­ruo­jo ra­jo­ne. Iki ūkio tek­da­vo va­žiuo­ti pra­stu ke­liu, kar­tais juo vos pra­si­brau­da­vo trak­to­riu­mi. Žie­mą ge­rai už­pus­čius, snie­gą stum­da­vo trak­to­riaus kau­šu.

„Įdo­miai at­ro­dy­da­vo vaiz­de­lis: rie­da trak­to­rius pra­ktiš­kai per lau­kus, ja­me sė­di vy­ras ir dvi mo­te­riš­kės – aš ir vie­na mel­žė­ja, – me­na A. Monst­vi­lie­nė. – Ta­čiau bu­vo­me jau­ni, en­tu­zias­tin­gi, ne­trū­ko nei no­ro bei už­si­de­gi­mo dirb­ti, nei svei­ka­tos“.

Kai prieš aš­tuo­ne­rius me­tus pa­si­sta­tė sa­vo fer­mą prie na­mų, dar­bo są­ly­gos ge­ro­kai pa­si­kei­tė. Ne­be­rei­kia kel­tis tre­čią nak­ties. Juo­lab kad yra pa­ti­ki­mi pen­ki dar­bi­nin­kai – mel­žė­jos, šė­ri­kai iš Stu­pu­rų, Jau­čiū­nų ir Ga­tau­čių kai­mų.

Šei­mo­je ūki­nin­kau­ja ir sū­nūs: Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te ap­lin­ko­sau­gą stu­di­juo­jan­tis, bu­lius au­gi­nan­tis Man­tas bei au­ga­li­nin­kys­te už­sii­man­tis Ed­var­das. Tė­vams dirb­ti pa­de­da ir Ka­ro­lis. Ma­mos tei­gi­mu, vai­kai ūky­je tal­ki­nin­ka­vo nuo ma­žens, bū­da­mi vos še­še­rių iš­mo­ko melž­ti kar­ves.

Au­to­rės nuo­tr.

AU­GI­MAS: As­ta ir Vi­das Monst­vi­lai pie­no ūkį kur­ti pra­dė­jo nuo ke­tu­rių kar­vių, da­bar lai­ko 106 mel­žia­mas kar­vu­tes.

NA­ME­LIAI: Apt­va­rų te­ri­to­ri­jo­je pa­sta­ty­tos ei­lės na­me­lių – vien­vie­čių ir ke­lia­vie­čių, ku­riuo­se gy­vu­liai sle­pia­si nuo šal­čio ir vė­jo.

VER­ŠIU­KAS: Prieš pa­rą gi­męs ver­šiu­kas.