Penkių žvaigždučių senelių namai

Pen­kių žvaigž­du­čių se­ne­lių na­mai

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ar įsi­vaiz­duo­ja­te pen­kių ir vie­nos žvaigž­du­tės se­ne­lių glo­bos na­mus? Pen­kių žvaigž­du­čių glo­bos na­muo­se se­ne­liai tu­ri at­ski­rą kam­ba­rį, gu­li pla­tes­nė­se lo­vo­se ir ant "Dor­meo" čiu­ži­nių, val­go svei­ką, ska­nų ir įvai­rų mais­tą, gau­na daug vai­sių ir dar­žo­vių, bend­rau­ja su tak­tiš­kais, ra­miais, in­te­lek­tua­liais kai­my­nais.

Tuo tar­pu vie­nos žvaigž­du­tės glo­bos na­mų gy­ven­to­jai gy­ve­na sep­ty­nie­se kam­ba­ry­je, sre­bia bul­vie­nę, ba­ra­si ir pe­ša­si tar­pu­sa­vy­je, glau­džia­si ap­šiu­ru­sio­se pa­tal­po­se, ne ką ge­res­nė­se už tas, ku­rio­se gy­ve­no bū­da­mi jau­ni ir pa­jė­gūs.

Dau­ge­lis iš­min­tin­gų, sa­vo gy­ve­ni­mą at­sa­kin­gai tvar­kiu­sių se­ne­lių apie tai pa­sva­jo­ja.

Vis pri­si­me­nu Lio­lių se­ne­lių glo­bos na­mų Už­ven­čio pa­da­li­ny­je gy­ve­nu­sią Bro­ne­lę. Šian­dien ji jau iš­ke­lia­vu­si Am­ži­ny­bėn. Bu­vo švie­si mo­te­ris. Mėg­da­vo pa­ra­šy­ti straips­ne­lių į vie­tos laik­raš­čius. Da­lin­da­vo­si sa­vo gy­ve­ni­mo iš­min­ti­mi ir pri­si­mi­ni­mais.

Gal prieš po­rą me­tų ją kal­bi­nau. Tuo­met jau gy­ve­no ne sa­vo erd­via­me na­me, o da­li­jo­si se­ne­lių na­mų pa­la­ta su dar ke­lio­mis kai­my­nė­mis.

Lo­va pa­sie­ny­je. Ant jos krū­ve­lė Bro­ne­lės mėgs­ta­miau­sių kny­gų. Ir ke­le­tas jos pa­čios pri­ra­šy­tų są­siu­vi­nių. Bro­ne­lė mėg­da­vo už­ra­ši­nė­ti sa­vo pri­si­mi­ni­mus apie mies­te­lio praei­tį, sa­vo ir ki­tų už­ven­tiš­kių gy­ve­ni­mą.

Kam­ba­ry­je – ke­lios to­kios lo­vos kaip Bro­ne­lės. Vie­no­je – be­vil­tiš­ka li­go­nė. Dvel­kia šla­pi­mu.

Nuė­jo­me pa­si­kal­bė­ti į poil­sio kam­ba­rį. Nep­raė­jus nė ke­lioms mi­nu­tėms, du­ris pra­dė­jo vars­ty­ti ke­li ag­re­sy­vūs glo­bos na­mų gy­ven­to­jai. Klau­si­nė­jo, ar il­gai čia bū­si­me. Ga­liau­siai pra­dė­jo pik­tin­tis – no­ri žiū­rė­ti te­le­vi­zo­rių. Tran­kė du­ri­mis. Vie­nas tų vy­rų bu­vo grį­žęs iš ka­lė­ji­mo. Teis­tas už žmog­žu­dys­tę.

Bro­ne­lė tuo­met liūd­nai lin­ga­vo gal­vą. „Jie čia gy­ve­na ma­no są­skai­ta.“ Se­nat­vė­je vie­ni­ša naš­le ta­pu­si mo­te­ris dau­giau kaip ke­tu­rias­de­šimt me­tų dir­bo. Mo­kė­jo mo­kes­čius. Ga­vo per tūks­tan­tį li­tų pen­si­jos, dau­giau kaip aš­tuo­nis šim­tus ati­duo­da­vo už glo­bą se­ne­lių na­muo­se. Bet nei minkš­tes­nio guo­lio, nei at­ski­ro kam­ba­rio, nei ska­nes­nio mais­to ne­ga­vo.

Gy­ve­no ly­giai to­kio­mis pat są­ly­go­mis kaip tie ag­re­sy­vūs už žmog­žu­dys­tes, va­gys­tes ir ki­tus nu­si­kal­ti­mus teis­ti vy­rai, ku­rių pri­si­ven­gia net glo­bos na­mų dar­buo­to­jai.

O jai bū­tų pri­klau­sę pen­kių žvaigž­du­čių se­ne­lių na­mai. Ži­no­ma, jei­gu to­kių Lie­tu­vo­je bū­tų.

Gal to­dėl dau­ge­lis vie­ni­šų se­nu­kų iki pa­sku­ti­nio ato­dū­sio sva­jo­ja bū­ti sa­vo na­muo­se. Kad ir ne to­kios gra­žios sie­nos kaip glo­bos na­muo­se, ne toks gar­dus tas mais­tas, ku­rį pa­tys iš pa­sku­ti­nių jė­gų pa­si­ruo­šia, bet yra ra­my­bė, sa­vi daik­tai, sa­va ap­lin­ka. Ir sa­vo už­dirb­ta pen­si­ja su ko­kiais dy­ka­duo­niais ne­rei­kia da­lin­tis.

Kel­mės ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė Al­do­na Kvin­tu­fe­lie­nė sa­ko, jog gru­puo­ti se­ne­lių glo­bos na­mus pa­gal pa­slau­gų ko­ky­bę bū­tų tei­sin­ga.

Šiuo me­tu ir vė­jais sa­vo gy­ve­ni­mą pa­lei­dęs, nė kuk­lios pen­si­jos neuž­si­dir­bęs se­ne­lis, ir tas, ku­ris dir­bo, mo­kes­čius mo­kė­jo ke­tu­rias­de­šimt me­tų, glo­bos na­muo­se gy­ve­na to­kio­mis pa­čio­mis są­ly­go­mis.

Kar­tais glo­bos na­muo­se at­si­du­ria net ne se­ne­liai, o dar ga­na jau­ni tik ne­tu­rin­tys kur dė­tis vy­rai. Kas grį­žęs iš ka­lė­ji­mo. Kas dėl gir­ta­vi­mo ne­te­kęs šei­mos. Kas iš vi­so jos ne­su­kū­ręs, nes ven­gė at­sa­ko­my­bės. Vi­siš­kai nie­ko ne­da­vę vi­suo­me­nei, o se­ne­lių na­mams at­sei­kė­da­mi tik da­lį sa­vo so­cia­li­nės pa­šal­pos, jie gy­ve­na vals­ty­bės ir pa­do­rių­jų glo­bo­ti­nių są­skai­ta. Ma­ža to, dar en­gia 80 pro­cen­tų sa­vo pen­si­jos ati­duo­dan­čius glo­bos na­mų gy­ven­to­jus.

Se­ne­lių glo­bos na­mai, vy­res­nio­sios kar­tos tė­vų vai­kams ir anū­kams iš­skli­dus po pa­sau­lį, tam­pa vis la­biau ak­tua­lūs. Iš Ang­li­jos, Ai­ri­jos, Is­pa­ni­jos vai­kai pri­žiū­rė­ti se­nų tė­vų kas­dien ne­prisk­rai­dys.

O ir vie­to­je gy­ve­nan­tys – ge­ro­kai su­sve­ti­mė­ję. So­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­sa­ko­ja, jog sa­vait­ga­lį mo­ti­ną ap­lan­kiu­si duk­ra nie­ko jai ne­pa­de­da. Nei grin­dų pra­šluos­to, nei iš­skal­bia, nei in­dų su­plau­na. Net puo­de­lius, iš ku­rių pa­ti gė­rė ka­vą, su­de­da į kriauk­lę. Pa­lie­ka dar­bą so­cia­li­nei dar­buo­to­jai, nors ši ateis tik po ke­lių die­nų.

Tuo tar­pu dau­ge­lis se­nu­kų, nors ir gau­da­mi prie­žiū­ros pa­šal­pą, ne­no­ri pirk­ti pa­slau­gų. Pi­ni­gus tau­po vai­kams ir anū­kams. Skriau­džia pa­tys sa­ve.

Ant­ra ver­tus, te­ko pa­bu­vo­ti pas kai ku­riuos se­ne­lius, ku­riuos pri­žiū­ri so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jos. Ku­rie pa­tys pa­jė­ges­ni ar la­biau iš­si­la­vi­nę, ku­rių na­mai su pa­to­gu­mais, ten tvar­kin­giau, šil­čiau – šva­res­ni, links­mes­ni ir pa­tys se­ne­liai. Tuo tar­pu ato­kes­niuo­se kai­muo­se sun­ko­ka ras­ti šva­rų dra­bu­žį se­ne­lį ap­reng­ti.

Sup­ran­ta­ma, po­rai va­lan­dų at­bė­gu­sios so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jos spė­ja pa­kur­ti tik ug­nį, at­neš­ti mal­kų, van­dens, už­kais­ti ko­kio šil­to vi­ra­lo. Ka­da ten be­skalbs? Var­ga­nas se­ne­lis kar­tais ne­tu­ri nė skal­byk­lės.

Kas tuo­met ge­riau? Ato­kia­me vien­kie­my­je gy­vam pū­ti, ar ke­liau­ti į se­ne­lių na­mus?

Ta­čiau, kai se­niū­nai paa­gi­tuo­ja krau­tis la­ga­mi­ną į se­ne­lių na­mus, dau­ge­lis bai­mi­na­si, jog atims tro­be­lę ir že­me­lę, ku­rią taip pat no­ri pa­lik­ti vai­kams, nors vai­kai kar­tais nė akių ne­ro­do.

Gy­ven­ti dėl vai­kų. Pa­dė­ti jiems, kol šir­dis pla­ka, kol akys ma­to. Toks jau kiek­vie­no pa­do­raus lie­tu­vio men­ta­li­te­tas, ku­rio nie­kas neiš­muš iš gal­vos. Tik vai­kų po­žiū­ris į tė­vus – daž­niau­sia nea­dek­va­tus jų rū­pes­čiui vai­kais.

Iš se­ne­lių na­mų gy­ven­to­jų nie­kas nea­ti­ma tur­to. Pa­kan­ka 80 pro­cen­tų pen­si­jos. Ta­čiau, jei­gu tur­to la­bai daug: ge­ri pa­sta­tai, daug že­mės, miš­ko, pa­te­kus į se­ne­lių na­mus, ga­li tek­ti mo­kė­ti dar ir tur­to mo­kes­tį.

Nei daug, nei ma­žai. Kaip aiš­ki­na So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus dar­buo­to­jos, po 230 eu­rų per mė­ne­sį.

Va­di­na­si, už tai, kad vi­są gy­ve­ni­mą ne­gir­ta­vo, o plu­šė­jo ir su­kau­pė tur­to, vos kru­tan­tis se­ne­lis ati­duo­da 80 pro­cen­tų pen­si­jos se­ne­lių na­mams.

Ir dar mo­ka pen­si­ją vals­ty­bei. Ar­ba tiems li­ki­mo bro­liams, ku­rie per gy­ve­ni­mą pen­si­jos neuž­si­dir­bo.

De­ja, ir už kas mė­ne­sį mo­ka­mą tur­to mo­kes­tį jie ne­ga­li gau­ti pen­kių žvaigž­du­čių se­ne­lių na­mų.

Nes vals­ty­bė dek­la­ruo­ja so­li­da­ru­mo prin­ci­pą jų są­skai­ta.