Iš alkoholikų skaistyklos

Iš al­ko­ho­li­kų skais­tyk­los

Kol po­li­ti­kos eli­tas de­monst­ruo­ja vie­ni ki­tiems „rin­ki­mi­nius“ rau­me­nis ko­vo­je prieš al­ko­ho­lį, da­lis tau­tos ir to­liau gir­tė­ja. Vie­ni nuo bran­gių gė­ri­mų, ki­tiems už­ten­ka stip­raus alaus. Re­zul­ta­tai tie pa­tys – li­gos, kan­čios, sa­vęs ir ki­tų nai­ki­ni­mas.

Iš al­ko­ho­liz­mo pra­ga­ro bren­dan­tys žmo­nės „Šiau­lių kraš­tui“ at­vi­rai pa­sa­ko­ja sa­vo nuo­puo­lio ir pri­si­kė­li­mo is­to­ri­jas. Lie­tu­vos po­li­ti­kams jie iš­ra­šė re­cep­tą ir pra­šė ne­nai­kin­ti al­ko­ho­liu vai­kų – vals­ty­bės atei­ties.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Al­ko­ho­lis apy­kak­les su­vie­no­di­na

Šiau­lių pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ras – vie­nin­te­lė to­kia įstai­ga vi­so­je ap­skri­ty­je. Cent­ro prii­ma­ma­ja­me ga­li la­bai iš ar­ti pa­ma­ty­ti ir iš­gy­ven­ti tai, ko ne­ma­to nei įsta­ty­mus ku­rian­tys po­li­ti­kai, nei al­ko­ho­lį ga­mi­nan­tys ir pre­kiau­jan­tys vers­li­nin­kai.

Tarp­du­ry­je su­tin­ka­me pra­ban­gia skry­bė­le pa­si­puo­šu­sią pu­sam­žę po­nią. Smak­rą sle­pia pla­čio­je na­tū­ra­laus kai­lio apy­kak­lė­je, pri­lai­ko ją ele­gan­tiš­ka pirš­ti­nai­te ap­temp­ta ran­ka. Jei ne tas iš­si­gan­dęs žvilgs­nis pro šiek tiek tam­sin­tus aki­nius – net ne­pa­gal­vo­tum, ko čia po­nia, ly­di­ma so­li­daus vy­riš­kio su pla­čiu tuok­tu­vių žie­du ant pirš­to, lan­kė­si.

Dvi mo­te­rys, įsi­kniau­bu­sios į gi­lius striu­kių gob­tu­vus, kad ne­si­ma­ty­tų vei­dų, veda už pa­ran­kių stik­li­nė­mis aki­mis į pa­sau­lį žiū­rin­tį vy­rą. Ma­din­ga ap­ran­ga, ne­pi­gūs ba­tai, tik kel­nes, kad vi­sai ne­nus­muk­tų, pri­lai­ko su­lin­ku­sios per ke­lius ko­jos. Am­žius maž­daug apie tris­de­šimt pen­ke­ri. Iš trum­pų sa­ki­nių su­pran­ta­me, kad vy­ras dir­ba ir ge­rai už­dir­ba už­sie­ny­je. Ir da­bar ten tu­rė­tų dirb­ti, kad iš­lai­ky­tų tris ma­ža­me­čius vai­kus.

„Sė­dėk ra­miai! Ir taip jau per sa­vai­tę kiek krau­jo man iš­ga­di­nai!“ – so­di­no rū­ky­ti į kie­mą be­si­ver­žian­tį al­ko­ho­li­ką mo­te­rys.

Žmo­na už­si­me­na, kad jos vy­ras pu­sant­rų me­tų ne­gė­rė – bu­vo už­si­ko­da­vęs. Bet grį­žo na­mo į Lie­tu­vą trum­pų ato­sto­gų ir „už­li­po ant kamš­čio“. Iš pra­džių gė­rė vis­kį. Sa­vai­tės pa­bai­go­je – tik pi­gų ir stip­rų alų. Die­ną ir nak­tį gė­rė. Iki tol, kol pa­sau­lis su­siau­rė­jo iki bu­te­lio. Iki nie­ko ne­be­su­vo­ki­mo.

Pra­ga­ro ar dan­gaus priean­gis?

„Jei ne Prik­lau­so­my­bės li­gų cent­ras, jo gal gy­vo ne­bū­tų. Čia kaip skais­tyk­la! Ar­ba iš­bris­i iš pra­ga­ro, ar­ba – ne. Vie­niems čia at­si­ve­ria dan­gus, o ki­ti lie­ka pra­ga­re, nes išė­ję vėl at­si­du­ria prie bu­te­lio net ta­da, jei­gu ėjo vai­kams nu­pirk­ti pie­no“, – pro aša­ras šir­dį at­vė­rė vy­rą nuo al­ko­ho­lio gel­bė­jan­ti mo­te­ris.

Vy­ras „už­si­ka­bi­na“ tik Lie­tu­vo­je. Už­sie­ny­je jam ne­rei­kia al­ko­ho­lio, jis tu­ri sun­kų, bet pel­nin­gą dar­bą, už­siė­mi­mą, jau­čia­si at­sa­kin­gas už sa­vo šei­mą. Al­ko­ho­lis to­je ša­ly­je, kur jis dir­ba – bran­gus, ten vy­rui gai­la leis­ti sun­kiai už­dirb­tus pi­ni­gus al­ko­ho­liui.

Po ke­lių die­nų pa­ma­čiau tą pa­tį vy­rą Prik­lau­so­my­bės li­gų cent­re. Akys, ro­dos, ne žiū­rė­jo, o gė­di­jo­si ir bi­jo­jo vi­so pa­sau­lio. Dar po ke­lio­li­kos die­nų jam bus jo pa­ties no­ru pa­kar­to­tas ko­da­vi­mas ir jis vėl ga­lės gy­ven­ti. Kas ži­no, ar ki­tas „kamš­tis“ po jo ko­jo­mis pa­si­tai­kys grei­tai, ar ne. Bet žmo­nai ir vai­kams tas ra­my­bės ir blai­vy­bės lai­kas bus pa­ts lai­min­giau­sias.

Pra­gė­rė vai­kus

Ke­tu­rias­de­šimt dve­jų me­tų mo­ters vei­de aiš­ki al­ko­ho­lio žy­mė. Pen­kių vai­kų ma­ma. Du jau gy­ve­na sa­va­ran­kiš­kai. Trys ką tik paim­ti iš ma­mos ir ap­gy­ven­din­ti trims mė­ne­siams glo­bos na­muo­se. Jai se­niū­ni­ja ir vai­kų tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tai iš­kė­lė są­ly­gą: vai­kų ne­ma­tys ir ne­ga­lės su jais gy­ven­ti, kol ne­nus­tos ger­ti. Mo­te­ris da­bar de­tok­si­kuo­ja­si ir už­si­ko­duos. Ti­ki­si, kad pa­dės.

Mo­te­ris pra­dė­jo ger­ti de­vy­nio­li­kos me­tų, kai iš­te­kė­jo. Jos any­ta vi­rė „sa­ma­go­ną“, jau­na­mar­tė pra­dė­jo nuo jo. Da­bar ji ge­ria pi­gų stip­rų alų ir sid­rą.

Vi­si jos gy­ve­ni­mo vy­rai gė­rė ir te­be­ge­ria. Da­bar ji gy­ve­na gal su ket­vir­tuo­ju su­gy­ven­ti­niu. Tas nė die­nos ne­bū­na ne­gė­ręs. Kai mo­te­ris gau­na pa­šal­pą už vai­kus, su­gy­ven­ti­nis pra­šo: „Ma­žiuk, nors vie­ną bam­ba­liu­ką prie va­ka­rie­nės“.

Nu­per­ka, kad „va­ka­rie­nė“ ne­bū­tų spran­gi. Per­ka jam, bet ge­ria ir pa­ti.

Klau­siu, ar daug ji ge­ria. „Vie­ną kar­tą per sa­vai­tę! – skai­čiuo­ja. – Bet trys ke­tu­rios pa­ros išei­na vie­nas už­gė­ri­mas...“

„Tur­tuo­liai ir­gi ver­kia“

Švie­sia šyp­se­na iš­si­sky­rė smul­ku­tė, sim­pa­tiš­ka mo­te­ris. Jai – 65-eri. Aukš­tas pa­rei­gas ėju­si mo­te­ris. Tur­tin­gi na­mai, ge­ri au­to­mo­bi­liai, pi­ni­gų – pa­kan­ka­mai. Vy­ras – vi­siš­kas abs­ti­nen­tas.

O ji? Ji ne­pa­jun­ta, kaip na­muo­se at­si­ran­da pir­ma­sis bran­gaus vis­kio bu­te­lis. Jis, kaip bi­tes prie me­daus, pri­trau­kia dau­giau no­rin­čių­jų iš­ger­ti. Ta­da vy­ras sle­pia šei­mos au­to­mo­bi­lių rak­te­lius, pi­ni­gus, bran­ges­nius daik­tus.

„Kaip man bai­su bū­na, kai jau ne­be­ga­liu ger­ti, kai dre­ba, at­ro­do, kiek­vie­nas plau­kas. O aš dar rū­pi­nuo­si, kad nak­čiai tu­rė­čiau al­ko­ho­lio – sku­bu nu­si­pirk­ti, kol kai­mo par­duo­tu­vės neuž­da­rė. Toks bai­sus gy­ve­ni­mas, kad neį­ma­no­ma iš­tver­ti. No­rė­jau už­si­da­ry­ti Prik­lau­so­my­bės li­gų cent­re ir pra­dė­ti blai­vų gy­ve­ni­mą“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Bi­lie­tas į be­dug­nę – 70 cen­tų

„Pra­keik­tas al­ko­ho­lis! Pra-keik-tas! Ant kiek­vie­no kam­po jo ga­li gau­ti. Įsi­vaiz­duo­jat, už 70 cen­tų (tiek kai­nuo­ja lit­ras stip­raus 7,5 laips­nio alaus) Lie­tu­vo­je ga­li bū­ti gir­tas!“ – skau­džią pa­tir­tį lie­jo sa­vo ei­lės pa­tek­ti į sta­cio­na­rą lau­kian­tis maž­daug še­šias­de­šim­ties me­tų vy­ras.

Jis Prik­lau­so­my­bės li­gų cent­re – ant­rą kar­tą. Vėl no­ri ko­duo­tis nuo al­ko­ho­lio var­to­ji­mo. Prieš tai bu­vo už­si­ko­da­vęs pu­sei met­ų, o ne­gė­rė pu­sant­rų. Se­no­kai yra eko­no­mi­nis emig­ran­tas – dir­ba ir už­dir­ba vie­no­je Skan­di­na­vi­jos ša­ly­je.

Par­va­žia­vo ato­sto­gų, bu­vo gi­mi­nai­čio gim­ta­die­nis. Sau nu­si­pir­ko neal­ko­ho­li­nio alaus, bet šven­tės įkarš­ty­je truk­te­lė­jo su laips­niais. To už­te­ko, gė­rė iš­ti­sai ke­tu­rias pa­ras.

Ži­no­jo, kad išė­jęs į gat­vę tuoj pa­trauks į ar­ti­miau­sią pre­ky­bos cent­rą, kur al­ko­ho­lio ap­stu: nuo bran­giau­sio iki pi­giau­sio. Prik­lau­so­my­bė, dep­re­si­ja, be­dug­nė. Su­si­dė­jo ne­di­de­lę man­tą, iš­si­kvie­tė tak­si ir abs­ti­nen­ci­nio dre­bu­lio kre­čia­mas at­va­žia­vo gel­bė­tis į Prik­lau­so­my­bės li­gų cent­rą.

Po ke­lių die­nų jį vėl su­ti­kau. Ti­ki – iš­si­gel­bės ir šį kar­tą. Gal­būt pus­me­čiui, gal me­tams, o gal ir vi­sam gy­ve­ni­mui?

Ko­dėl Lie­tu­voj ki­taip?

Bu­vęs kri­mi­na­lis­tas. Sta­ty­bi­nin­kas, dvi­de­šimt me­tų dir­ba emig­ra­ci­jo­je. Dar­bi­nin­kas, pen­kio­li­ka me­tų pra­lei­dęs Is­pa­ni­jo­je, bet grį­žęs pas my­li­mą­ją į Šiau­lius. Žo­džio ki­še­nė­je neieš­kan­ti tris­de­šimt­me­tė. Be­na­mė iš­pur­tu­siu vei­du. Vi­sų jų gy­ve­ni­mus su­luo­ši­no al­ko­ho­lis.

Vi­si jie drą­siai tvir­ti­na, kad jo­kio­je vals­ty­bė­je, be­si­rū­pi­nan­čio­je sa­vo žmo­nė­mis ir ša­lies ge­ro­ve, nė­ra 7,5 laipsnio stip­ru­mo alaus už 70–80 eu­ro cen­tų, nė­ra vy­no, ku­ris kai­nuo­tų eu­rą.

Be­si­gy­dan­tys Prik­lau­so­my­bės li­gų cent­re emig­ran­tai pa­sa­ko­ja ne­ge­rian­tys emig­ra­ci­jo­je dėl ke­lių prie­žas­čių: yra ri­bo­ja­mas al­ko­ho­lio priei­na­mu­mas, pre­ky­bos cent­ruo­se ša­lia duo­nos ir pie­no ra­si ne­bent alaus, ku­rių stip­riau­sias – 4,7 pro­cen­to.

Emig­ra­ci­jo­je, sa­ko emig­ran­tai, nė­ra ka­da s­kan­din­ti sa­vo liū­de­sio al­ko­ho­ly­je, nes yra dar­bo ir žmo­nės užim­ti.

Tre­čia, al­ko­ho­lis ten yra bran­gus.

„Ko­dėl taip ne­ga­lė­tų bū­ti Lie­tu­vo­je? Ko­dėl rei­kia su­da­ry­ti to­kias są­ly­gas, kad kuo dau­giau žmo­nių ger­tų? Kam tai nau­din­ga?“ – klau­sė ban­dan­tys gel­bė­tis nuo al­ko­ho­liz­mo.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

REK­LA­MA: Be­si­gy­dan­tis Šiau­lių pri­klau­so­my­bės li­gų cent­re vy­ras, pa­klaus­tas, ar rei­kia už­draus­ti al­ko­ho­lio rek­la­mą, ar ji vei­kia, at­sa­kė: „Pa­ma­tai rek­la­mo­je ra­so­tą alaus bu­te­lį, bur­na aki­mirks­niu iš­džiūs­ta, nors ga­li bū­ti me­tus ne­gė­ręs al­ko­ho­lio. Rek­la­mos po­vei­kis yra di­džiu­lis“.

GY­DY­MAS: Šiau­lių prklau­so­my­bės li­gų cent­ras – vie­na sta­cio­na­raus gy­dy­mo įstai­ga vi­sai ap­skri­čiai. Čia žmo­nės gel­bė­ja­si nuo al­ko­ho­liz­mo. Vie­niems pa­vyks­ta, ki­ti neat­lai­ko al­ko­ho­lio po­trau­kio ir su­grįž­ta čia ne kar­tą.

IN­TER­VIU SU EKO­NO­MIS­TU

Po­ky­čiai pa­veiks ne vals­ty­bės eko­no­mi­ką, o al­ko­ho­lio mag­na­tų pa­ja­mas

„Šiau­lių kraš­tas“ kal­bė­jo­si su Ro­mu LA­ZUT­KA, Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ru, eko­no­mis­tu, so­cio­lo­gu, kaip siū­ly­mai ri­bo­ti al­ko­ho­lio pre­ky­bą pa­veik­tų ša­lies eko­no­mi­ką. Kie­no in­te­re­sai di­džiau­si šia­me al­ko­ho­lio liū­ne?

– La­bai pri­tar­čiau al­ko­ho­lio pre­ky­bos ri­bo­ji­mui. Ma­nau, kad val­džiai yra da­ro­mas spau­di­mas iš tų as­me­nų, ku­rie ga­mi­na ir par­duo­da al­ko­ho­lį, per tam tik­rų po­li­ti­kų įta­ką, kad tik jie pa­lai­ky­tų lais­ves­nę al­ko­ho­lio pre­ky­bą.

Vals­ty­bė gau­na sa­vo da­lį nuo par­duo­to al­ko­ho­lio ak­ci­zų pa­vi­da­lu, bet ly­giai taip pat sėk­min­gai vals­ty­bė tu­ri įvai­rių ga­li­my­bių tuos pi­ni­gus paim­ti vi­sai ki­tais mo­kes­čiais.

Eko­no­mi­ka ne­nu­ken­tės dėl to, kad žmo­gus pi­ni­gus, iš­lei­džia­mus al­ko­ho­liui, iš­leis pirk­da­mas ki­tą pre­kę.

Eko­no­mi­nis suin­te­re­suo­tu­mas, kad al­ko­ho­lio priei­na­mu­mas ne­bū­tų ri­bo­ja­mas, yra tik tų as­me­nų, ku­rie yra al­ko­ho­lio vers­le.

Ge­rian­čio­je vi­suo­me­nė­je eko­no­mi­ka pra­ran­da daug dau­giau, tik po­vei­kis yra ne­tie­sio­giai ma­to­mas. Pra­si­gė­rę žmo­nės ar­ba pra­sti dar­buo­to­jai, ar­ba jie iš vi­so ne­dir­ba. Vi­suo­me­nei, ar­ti­mie­siems ten­ka juos iš­lai­ky­ti. To­kie žmo­nės yra di­džiu­lė naš­ta ir sa­vo šei­mai.

Aki­vaiz­du, kad al­ko­ho­liz­mas ke­lia la­bai gi­lias so­cia­li­nes pro­ble­mas. Aki­vaiz­du, kad ken­čia ge­rian­čių gim­dy­to­jų vai­kų svei­ka­ta.

Lo­gi­ka aiš­kiai sa­ko, jog nie­ko ge­ro iš al­ko­ho­lio var­to­ji­mo nei ša­liai, nei vi­suo­me­nei nė­ra.

– Kam nau­din­gas taip li­be­ra­li­zuo­tas al­ko­ho­lio ga­my­bos ir pre­ky­bos vers­las?

– Po­li­ti­kų, ku­rie pa­lai­ko al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų ga­my­bos, pre­ky­bos, im­por­ta­vi­mo vers­lą, ir už tai, ga­li­mai gau­na pa­ra­mą, la­bai pa­vir­šu­ti­niš­kas ir trum­pa­re­gis po­žiū­ris kal­bė­ti, kad žmo­nės gė­rė ir gers.

Įvai­riau­si moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad al­ko­ho­lio priei­na­mu­mas la­biau­siai vei­kia ne tuos, ku­rie tu­ri pri­klau­so­my­bę ir bet ką ge­ria, bet tuos, ku­rie yra ant ri­bos. Tai – jau­ni­mas, ku­ris pra­de­da iš­gė­ri­nė­ti dėl pra­mo­gos, dar ne­tu­rė­da­mas po­trau­kio, tie­siog ma­ty­da­mas gė­ri­mo kul­tū­rą, kai net per vai­kų gim­ta­die­nius ant sta­lo de­da­ma kaž­ko­kia šam­pa­no imi­ta­ci­ja!

Lie­tu­va gar­sė­ja, kaip ko­ne dau­giau­siai iš­ge­rian­ti ša­lis Eu­ro­po­je, to­dėl rei­kia im­tis ra­di­ka­lių prie­mo­nių ir ne­bi­jo­ti ri­bo­ji­mų.

Skep­ti­ciz­mas pa­lai­ko­mas ir tų, ku­rie sa­ko, jog pa­di­dės še­šė­li­nė pre­ky­ba, na­mi­nės ga­my­ba. Po­li­ci­ja yra pa­jė­gi su tuo tvar­ky­tis, rei­kia ra­gin­ti ir vi­suo­me­nę, kad ji ne­bū­tų pa­kan­ti ne­le­ga­liai al­ko­ho­lio pre­ky­bai.

La­bai ge­rai pri­si­me­nu, kai bu­vo nu­spręs­ta ri­bo­ti rū­ky­mą ka­vi­nė­se ir res­to­ra­nuo­se. Šio vers­lo at­sto­vai gąs­di­no, kad žlugs vers­las. Paaiš­kė­jo, kad jo­kio nei­gia­mo po­vei­kio ne­bu­vo – res­to­ra­nuo­se ir ka­vi­nė­se pa­di­dė­jo apy­var­tos, nes žmo­nės, ku­rie anks­čiau da­lį pi­ni­gų iš­leis­da­vo rū­ka­lams, da­bar pi­ni­gus lei­džia ka­vi­nių ir res­to­ra­nų pa­tie­ka­lams.

Al­ko­ho­lio pre­ky­bos ri­bo­ji­mas rei­ka­lin­gas vi­suo­me­nei. Kal­bė­ti rei­kia net ne­be apie tuos žmo­nes, ku­rie jau ne­be­ga­li be al­ko­ho­lio, bet apie di­džią­ją vi­suo­me­nės gru­pę, ku­ri nė­ra pra­si­gė­ru­si, apie mū­sų jau­ni­mą. Tiems žmo­nėms tu­ri bū­ti kuo ma­žiau pa­gun­dų, ta­da su­ma­žė­tų ir ri­zi­ka nu­si­ris­ti į be­dug­nę.

Gedimino Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

Ro­mas LA­ZUT­KA, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras, eko­no­mis­tas: Pra­si­gė­rę žmo­nės ar­ba pra­sti dar­buo­to­jai, ar­ba jie iš vi­so ne­dir­ba. Vi­suo­me­nei, ar­ti­mie­siems ten­ka juos iš­lai­ky­ti. To­kie žmo­nės yra di­džiu­lė naš­ta ir sa­vo šei­mai.