Naujausios
Nuo bulvių krepšų iki pintų lėkščių
Būrys Žagarės neįgaliųjų klubo „Vyšnelė“ narių nuo birželio pradžios penkis mėnesius rinkdavosi į pynimo iš vytelių kursus. Jiems pasibaigus moterys parodoje išrikiavo kelias dešimtis darbų ir džiaugėsi, jog pramoktas amatas pravers ir buityje, ir esant progai gimines ar bičiulius galės pamaloninti savo rankų darbo dovanomis.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Suteikė ir teorinių, ir praktinių žinių
„Vyšnelės“ klubo būstinėje surengtoje parodoje kursų dalyvės išdėliojo ant stalų, palangių ir sukabino ant sienų bei stovų iš vytelių nupintus savo darbus: lėkštes, saldainines su rankenomis arba ant kojelių, varpelius, svogūnines, kryželius, saulutes, nuotraukų rėmelius, gėles, bulvių krepšus, padėkliukus, vazas.
Pasak „Vyšnelės“ klubo pirmininkės Irmos Janušienės, grupė norinčiųjų išmokti naujo amato į užsiėmimus rinkosi nuo birželio mėnesio du kartus per savaitę. Kiekvienąsyk dirbta po dvi valandas.
Kursus vedęs tautodailininkas iš Raistų Alvydas Pretkelis dalyvėms suteikė ir teorinių, ir praktinių žinių. Pynimo iš vytelių meistras pats aprūpino mokines reikalingomis medžiagomis, nes jų paruošimas būtų gerokai užtrukęs: vyteles reikia išpjauti, nužievinti, džiovinti, prieš dirbant – išmirkyti, skaldyti.
Paprastai pynimo mokymai prasideda nuo paprastos saulutės pagaminimo. Jai reikia šešių vytelių, kurios turi būti vienodo ilgio, tokio, kokio skersmens gaminio norime. Tada tris vyteles įskeliame ir per jas perkišame kitas tris vyteles. Visas palankstome taip, kad statiniai sudarytų saulutės spindulių ratą. Tada imame vytelę, kuria piname ratu, perkišdami per vienos vytelės apačią, kitos – viršų.
Pinta nuo seniausių laikų
Jau daug metų mokinius Žagarės gimnazijos Gaižaičių skyriuje mokantis pynimo tautodailininkas sakė, kad užsiėmimai su suaugusiaisiais jam buvo tam tikras išbandymas. Tiesa, tai jau antras kartas, kai jis dirbo su „Vyšnelės“ klubo nariais. Pirmą kartą juos mokė 2011 metais.
„Man viskas patiko. Gerai, kad mūsų mokytojas buvo toks kantrus“, – sakė Ona Strakšienė.
„Labai mėgstu įvairius rankdarbius. Nusprendžiau išbandyti pynimą. Darbeliai tinka ir namams, ir dovanai“, – teigė Aldona Stabrauskaitė.
„Pynimas juk žinomas nuo Babilono laikų. O Lietuvoje pintais iš vytelių baldais namus puošdavo bajorai, dvarininkai, paprasti žmonės, jei ne kažką daugiau, tai bulvinius krepšus nuo senų senovės pynė“, – pasakojo Alvydas Pretkelis, pridūręs, kad dar neseniai buvo užėjusi banga, kai žmonės norėjo pintų darbų, bet paskui daugiau atsirado gaminančių, o per krizės laikotarpį sumažėjo galimybės tokią prekę parduoti.
Rankų darbas – kruopštus, gerokai lėtesnis negu atliekamas gamyklose, nelengvas ir negali būti labai pigus, bet pirkėjas nori nusiderėti. Kad abu laimėtų – retas atvejis.
Žagarėje vykusių kursų programą tautodailininkas koregavo pagal dalyvių pageidavimus. Visos norėjo pinti bulvių krepšus, pageidavo kryželių. Užsiėmimai baigėsi bendro draugystės medžio kūrimu, kuriam kiekviena lankytoja pynė lapus.
Parodos atidarymą nuspalvino klubo „Vyšnelė“ vokalinio kolektyvo, vadovaujamo Rimanto Aukselio, dainos.
Autorės nuotr.
TRADICIJA: Tautodailininkas Alvydas Pretkelis sako, kad pynimas Lietuvoje žinomas nuo senų laikų: bajorai namus puošdavo pintais baldais, o paprasti žmonės bent bulvių krepšų turėjo.
PYNĖJOS: Kelios kursų pynėjos: (iš kairės) Ona Strakšienė, Stasė Misiuvienė, Elena Laksienė, Aldona Stabrauskaitė.
PADĖKLIUKAI: Tokie padėkliukai su rankena tinka ir duonai, ir sūriui.
SVOGŪNINĖS: Pintos svogūninės praverstų bet kurioje virtuvėje.
PRADŽIA: Pirmas darbelis, nuo kurio pradedama mokytis pynimo – saulutė.
SAULĖS: Moterys pripynė daug įvairaus dydžio „saulių“.
BULVIŲ KREPŠYS: Pačios kursų dalyvės pageidavo išmokti pinti bulvių krepšus.
GAUBTAS: Kursų vadovo Alvydo Pretkelio pintas dujų baliono gaubtas.