Naujausios
Pabėgėliai pažadino riebius Vakarų Europos katinus
Konfederacija ar federacija? Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros profesorius Arūnas Gumuliauskas mano, kad Europos Sąjunga šį galvosūkį turės išspręsti daugiausiai per penkmetį. Profesorius mato galimus scenarijus, bet ateities neprognozuoja: „Europos Sąjunga tokia, kokia dabar yra, negali išlikti“.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Išryškino skirtumus
– Viena po kitos ištiko Ukrainos, Graikijos ekonominė, pabėgėlių krizės. Kaip Europos Sąjunga su jomis tvarkosi?
– Graikijos, Ukrainos problemos yra tik apspręstos, bet neišspręstos. ES gesina gaisrus, kylančius vienas po kito. Ir nesugeba užgesinti, palieka rusenti.
Pabėgėlių krizei buvo nepasiruošta. Ji kilo staiga, nors pilietinis karas Sirijoje vyksta ilgai.
ES dėl pabėgėlių prasidėjo gilūs tarpusavio nesutarimai. Vokietijos kanclerė Angela Merkel suformavo „svetingumo kultūrą“. Ji aiškinama Europos vertybėmis. Manau, vokiečiai, ypač vadovybė, labai kompleksuoja dėl Antrojo pasaulinio karo. Vokiečiai supranta, kaip pasaulyje būtų traktuojamas jų „ne“.
Išleistas džinas pirmiausia tvojo Vyšegrado šalims, esančioms piečiausiai ES sienų – Vengrijai, Čekijai, Slovakijai, Rumunijai, Kroatijai, prie jų prisišliejo Lenkija.
Pabėgėlių stovyklos užsikimšo. Kilo tarpvalstybiniai konfliktai, pavyzdžiui, Kroatijos ir Vengrijos. Naikinami Šengeno erdvės principai.
Krizės metu dar labiau išryškėjo, kad ne visos šalys yra lygios. Europos Parlamento pirmininkas vokietis socialistas Martinas Šulcas tiesioginiame eteryje pagrasino jėgos panaudojimu prieš valstybes, kurios nenori pritarti pabėgėlių kvotoms. Iš karto kilo atgarsis Vyšegrado grupės spaudoje.
M. Šulcui antrino Austrijos kancleris Verneris Feimanas, kuris ragino įvesti finansines sankcijas Vengrijai ir kitoms Vidurio Rytų Europos šalims už tai, kad nepritaria privalomoms pabėgėlių kvotoms. Bene aštriausiai pasisakė Europos Parlamento Liberalų ir demokratų aljanso „Už Europą“ frakcija, ji dėl Vengrijos elgesio su pabėgėliais pareikalavo aktyvuoti ES sutarties 7-ąjį straipsnį, dar vadinamą „atomine bomba“.
Aktyvavus šį straipsnį, Vengrijai būtų sustabdoma balsavimo teisė ES Taryboje. Tai reikštų, kad Vengrija laikinai netektų narystės ES teisių.
– Ką rodo šalių tarpusavio konfliktai?
– ES šalių piliečių požiūris į pabėgėlius pakankamai skeptiškas. Vidurio Rytų Europos šalys prie imigrantų nėra pripratusios. Jos neturėjo kolonijų, todėl išlaikė aukščiausią tautiškumo procentą.
Vengrijos premjero V. Orbano reitingai dėl požiūrio į pabėgėlius šalies viduje pakilo iki 70 procentų. Vadinasi, Vengrijos piliečiai pritaria V. Orbano veiksmams. Tai labai nervina didžiąsias Europos valstybes, jų lyderius.
Už pabėgėlių skirstymą galiausiai balsuota vieningai. Ilgiausiai priešinosi Vengrija, Čekija, Slovakija, Lenkija pasirašė greičiau. Manau, lenkus veikia Donaldas Tuskas, Europos vadovų tarybos prezidentas. Bet Lenkijos prezidentas, „Tvarka ir teisingumas“ atstovas Andrzejus Duda, labai skeptiškai žiūri į pabėgėlių priėmimo problemą.
Vidurio Rytų Europos šalių piliečiai pabėgėlių klausimu radikalės. Į Parlamentą ateis labiau tautinės arba nacionalinės partijos. Tai, be abejonės, šiek tiek keis požiūrį į pačią ES.
ES šiandien yra kryžkelėje, ką daryti. Čia didelį vaidmenį atlieka federalistai, prie kurių galime priskirti ir Europos Komisijos pirmininką Ž. K. Junkerį.
Šiandien ES turi panašią struktūrą, kaip kažkada buvo Abiejų Tautų Respublika (ATR). ATR buvo kurta kaip federacinė valstybė. Kai Jonas Chodkevičius, Žemaitijos seniūnas, išsikovojo nuolaidų, ATR tapo dariniu tarp federacijos ir konfederacijos.
ES šiandien yra nei federacija, nei konfederacija.
Lemiamas penkmetis
– Ką reikštų ES tapti federacija?
– ES šalių narių suvereniteto apribojimą. Mažos valstybės, kaip Lietuva, Latvija, Estija, kažin, ar galėtų kažkuo pasipriešinti. Bet man visiškai neaišku, kaip būtų su Jungtine Karalyste, Prancūzija, Vokietija ar Ispanija, netgi Italija, Lenkija.
Dabar prie didžiųjų valstybių aiškiai prisišliejo Lenkija, ji atlieka didžiulį vaidmenį Europoje, yra tam tikras tiltas su Vyšegrado, Baltijos šalimis.
Jeigu Lenkijoje rinkimus laimės „Tvarka ir teisingumas“, Lenkijos pozicija federalizacijos klausimu taps dar radikalesnė.
Kitas kelias sankryžoje – sugrįžimas prie konfederacijos. Daugelis valstybių, manau, tą ir palaikytų. Man sunku suvokti, kad D. Kameronas ar A. Duda pasirašytų naują, federacinę, sutartį. Bet jei ilgai kabėsime tarp federalizacijos ir konfederacijos, nieko gero nebus.
– Kokia šioje kryžkelėje Lietuvos situacija?
– Mums šlietis prie Europos žymiai naudingiau. Puikiai suprantame, kad šventa vieta nebūna laisva. Jei staiga pasimestume, be abejonės, Rytų ranka ateitų iš karto.
Skaičiau estų profesoriaus, buvusio didelio ES entuziasto, straipsnį, jis teigia, kad Estijai ES išsisėmė – kad ES Estijos istorijoje atliko didžiulį vaidmenį, bet po M. Šulco grasinimo dėl Europos išmokų, įvertino: Estijai dabar būtų lyg ir nepadoru imti ES struktūrinius fondus. Žinoma, tai viena nuomonė.
– Per kiek laiko ES turi pasirinkti?
– Manau, lemiami bus artimiausi 3–4 metai. Maksimum – penkmetis. Europos vienybės idėja laisvosios rinkos sąlygomis neįmanoma. Suderinti interesus galima, bet labai sunku.
Aukštų pareigūnų grasinimai pabėgėlių klausimu tikrai neprisideda prie ES tarpusavio supratimo. Bent Vyšegrado šalys tą atsimins ilgai, ši grupė gali plėstis.
Buitiniame lygmenyje labiausiai bijau naujų breivikų. Jų gali būti ne tik Vidurio Rytų Europoje, greičiau – Vakarų.
ES tokia, kokia dabar yra, negali išlikti. Kur ji eis, sunku pasakyti. Eiti federacijos link reikės laiko, labai, labai subtilių derybų. Kitas variantas – grįžti ir į pradinę stadiją, kai 1993 metais įsigaliojo Mastrichto sutartis.
Viskas priklausys nuo didžiųjų Europos valstybių tarpusavio susitarimo. Tų didžiųjų yra ne tiek mažai: Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Ispanija, Lenkija ir, manau, Italija. Iš didžiųjų labiausiai euroskeptiška – Jungtinė Karalystė.
– Koks juodžiausias scenarijus? Nuo ko galėtų aktyvuotis išstojimo mechanizmas?
– Labai svarbus 2017 metų referendumas Jungtinėje Karalystėje. Jei referendumas bus neigiamas ES, iškils didžiulis pavojus. Nedrįsčiau šiandien sakyti, kas būtų po 5 metų. Scenarijus matau, o kaip bus, sunku pasakyti.
Amžina problema – dujos
– Su kuo būtų galima palyginti šiandieninę ES situaciją?
– Man primena Tautų Sąjungos veiklą, vidinius nesutarimus po Pirmojo pasaulinio karo. Žinoma, Tautų Sąjunga buvo visai kita organizacija, ji siekė užtikrinti taiką Europoje ir visame pasaulyje. Bet Tautų Sąjungoje itin susidurdavo didžiųjų valstybių interesai, kaip visada – britų, prancūzų.
Ne iš vieno politiko esu girdėjęs, kad dabar Sirijos problema gali užgožti Ukrainos problemą. Vokietijos vicekancleris kalba, gal reikėtų baigti sankcijas Rusijai. Kol bus toks supratimas, be abejonės, vieningos nuomonės bus sunku prieiti.
– Kokie interesai ryškiausi Sirijos krizės akivaizdoje?
– Jungtinėse Tautose kalbama, kad labiausiai suinteresuoti Kataras, Iranas, Rusija, JAV, ES. Problema yra dujos ir jų srautai. Kol Pietų srautas neveikia dėl Sirijos įvykių, atidaromas antras Šiaurės srautas į Vokietiją.
Mosulo miestas dėl naftos jau figūravo po Pirmojo pasaulinio karo, kai tarpusavyje kovojo britai, prancūzai, amerikiečiai, turkai. Mosulo pavadinimas iškyla ir XXI amžiuje. Praėjo 100 metų, ir niekas nesikeičia. Gamtiniai žemės ištekliai buvo, yra ir bus svarbūs, dėl to laužomos ietys.
Matome įdomią situaciją: Islamo valstybė, Bašaro al Asado vyriausybinės pajėgos ir sukilėliai. Sukilėliai yra išblaškyti. B. al Asado pajėgos dažnai bendradarbiauja su Islamo valstybe. Tuo pačiu metu naikinami vietiniai gyventojai – ir B. al Asado, ir Islamo valstybės. Sukilėliai, buvę B. al Asado kariai, kurdai, dabar yra savotiški atpirkimo ožiai.
Kas bombarduojama: Islamo valstybė, ar tie patys sukilėliai, kurie sukilo prieš B. al Asado režimą?
Diplomatine prasme tam tikrose valstybėse Rusija sudaro taikdario įvaizdį. Kliūva amerikiečių užsienio politikai, kuri nesugebėjo susitvarkyti.
Aš labai skeptiškai žiūrėjau į „Arabų pavasarius“. Pasaulyje egzistuoja dvi labai aiškios civilizacijos – europinė ir azijinė.
Azijinės civilizacijos valstybės savaime yra despotiškos, diktatoriškos. Ten buvo galima pakeisti vieną diktatorių kitu. Pritaikyti politines sistemas, kokios egzistuoja Vakarų civilizacijoje, reiškia azijinės civilizacijos vystymąsi prievarta nukreipti kita linkme. Vedami gerų tikslų, sukėlėme sumaištį visame regione.
Lygiai taip beviltiškai tikimės, kad pagerės reikalai Rusijoje, kad opozicija sustiprės. Azijinės civilizacijos vienas iš pagrindinių mentaliteto bruožų yra jėgos kultas – prieš kitas valstybes, prieš savo piliečius.
– Jūs – eurooptimistas ar europesimistas?
– Aš visada buvau eurorealistas. Sunkiai įsivaizduoju, kaip mes, lietuviai, atsilaikytume prieš Rytus. Jei būtume Kipro sala ar Gibraltaras, kas kita. Mums gyvybiškai reikalingos ir ES, ir NATO – jos turi atspindėti visų valstybių interesus. Esame per daug skirtingi, bet turime ieškoti konsensuso.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NUOMONĖ: „Karo pabėgėlius, manau, būtina priimti, bet pabrėžiu, karo pabėgėlius. Kaip matome, jų yra 25–30 procentų. Bet nereikia rodyti, kas yra viršesnis. Tai mažas valstybes veda į kompleksaciją“, – sako profesorius Arūnas Gumuliauskas.
PABUDIMAS: „Jau anksčiau esu sakęs, kad Europos Sąjungos vienybė skęsta materialinėse vertybėse. Yra frazė „riebūs Vakarų Europos katinai“ – nori gyventi patogiai, kad niekas nenervintų iš išorės, kad užtikrintas gyvenimas tekėtų savo linkme. Kita tėkmė juos nubudino“, – sako profesorius Arūnas Gumuliauskas.
