Naujausios
KOMENTARAS
Ar Lietuvoje įmanomos sėkmės istorijos?
Regina MUSNECKIENĖ
Prieš keletą mėnesių parašiau straipsnį apie verslininką. Jis publikuotas su rubrika „Sėkmės istorija“. Tuomet vienas internetinis skaitytojas komentavo: „Kokia čia sėkmės istorija? Žmogus kruvinu darbu, po keliolika valandų plušėdamas užsienyje uždirbo pradinį kapitalą ir dabar dirba po keliolika valandų.“ Komentatorius abejojo, ar Lietuvoje iš viso įmanomos sėkmės istorijos.
Tuomet norėjosi oponuoti – juk daugelis po keliolika valandų sunkiai dirbančių Lietuvos žmonių nesukuria ir tokios sėkmės istorijos. Jie gyvena tik sudurdami galą su galu. Galiausiai pavargsta, pradeda laikyti save nevykėliais, nesuspėjančiais su gyvenimu.
Ir tai natūralu. Nes ir visų rūšių žiniasklaida, ir valdžia, ir aplinka liaupsina superžmogų – labai gabų, ypatingai darbštų, „besidraskantį“ savo sveikatos ir miego sąskaita, arba labai apsukrų, įžūlų, gebantį nuo savo kelio nušluoti visus konkurentus ir priešininkus, kad pats bet kokia kaina patogiai įsitaisytų.
Ar normalų, išmintingai į savo darbą ir į savo sveikatą, į artimuosius, į darbadavius, į bendravimą, galiausiai į sandėrius su savo sąžine žiūrinčius žmones gali aplankyti sėkmė?
Tikriausiai, ne. Nes normalus, normaliai dirbantis, pasigirti nemokantis žmogus tiesiog nepastebimas. Galbūt net sąmoningai nepastebimas, nes pastebėtas jis gali sudaryti konkurenciją vienam iš tų aukščiau minėtų superžmonių.
Visuomenė orientuojasi į pigų fejerverko efektą. Jeigu tu ne fejereverkas, o tik žmogus galėsi tūnoti savo kamputyje su savo gabumais, savo mintimis ir savo jausmais, kol ir iš to kampučio tave išstums įžūlesnis ir stipresnis.
Profesorius Stephenas R. Covery – valdymo ir vadovavimo specialistas Brighamo Youngo universiteto prezidento padėjėjas, devynių vaikų tėvas ir 43 anūkų senelis pervertė pastarųjų dviejų šimtų metų sėkmės istorijų literatūrą ir padarė išvadą, jog pastaruosius 50 metų pasaulis pernelyg rūpinasi žmogaus visuomeniniu įvaizdžiu.
Tuo tarpu anksčiau visas dėmesys buvo sutelktas į žmogaus charakterio etiką. Dorybėmis buvo laikoma principingumas, kuklumas, ištikimybė, saikingumas, drąsa, teisingumas, kantrybė, darbštumas, paprastumas. Šie žmogaus bruožai buvo laikomi pagrindiniais prasmingo gyvenimo principais ir garantuodavo ilgalaikę sėkmę.
Kas gi šiandien atsitiko su šitais pagrindiniais prasmingo gyvenimo principais? Ar apskritai kas nors susimąsto apie gyvenimo prasmę?
Paimti arba atimti, žūtbūt gauti ir be saiko vartoti čia ir dabar – tokie trys pagrindiniai šiandieninio gyvenimo principai.
Principingumas? Nejuokinkit. Tai didžiausia kliūtis prisitaikėliškame pasaulyje.
Kuklumas? Savęs negirsi – iš turgaus išmes.
Ištikimybė? Atgyvena šiandieniame visuomenės gyvenimo fone, kai įžymūs žmonės giriasi ketvirtomis vedybomis, kai valdžios atstovai mėgaujasi 30 metų jaunesnių sekretorių ir meilužių draugija, kai patirtį įgijęs darbuotojas perbėga pas darbdavio konkurentą.
Saikingumas? Jis gali būti tik priverstinis. Tie, kurie turi ir gali, šiltuose kraštuose demonstruoja prabangius apartamentus, į kuriuos užsuka kartą per metus, aukštomis tvoromis apjuostas sodybas Lietuvos kaime, namus mieste su baseinais ir pirtimis, prabangių automobilių kolekcijas. Visa tai neretai turi ir gali sau leisti turėti viena šeima. Ar šitiek reikia? Čia jau kitas klausimas.
Teisingumas? Daugelis jau nebesitiki jo rasti net tose institucijose, kurios teisingumą vykdo.
Darbštumas? Kam jis? Kai žmogaus rankas vis dažniau pakeičia mašinos ir robotai, o viešoji erdvė nuolat perša tinginystės filosofiją. Kai verslas tau pameta nuskustą bulvę ir nuluptą burokėlį. Darbštumą reikia pakeisti gudrumu ir apsukrumu.
Tik kyla klausimas, ar be darbo visai nesubeždžionėsime? Juk jau dabar civilizuotų šalių žmonės pradeda nekreipti dėmesio į savo išvaizdą. Jiems per sunku išsilyginti drabužį. Apie kasdienių rūbų derinimą ir aprangos estetiką nėra nė kalbos.
Ar nesubeždžionės ir smegenys, kai žmogus reikalingas tik kaip didelis, storas, vis neprivalgantis vartotojas?
Įvedus eurą, Lietuvoje vėl pakilo emigracijos banga. Pagrindinė priežastis – žmonės neišgyvena iš absurdiškai mažų atlyginimų. Gyvenimas išsivysčiusiose šalyse labiau prognozuojamas. Ten yra daugiau priverstinės žmonių tarpusavio santykių etikos.
Laisvė išvažiuoti laikoma demokratijos vertybe. Ir keisčiausia, kad ta vertybe giriasi kapitalistinė santvarka.
Santvarka, leidžianti žmogui išnaudoti kitus žmones. Juos paversti neišmintingais vartotojais, visą gyvenimą mokančiais už būsto nuomą ir kraunančiais turtą kitiems.
Santvarka apraizganti žmogų biurokratinių įstaigų, kurias reikia išlaikyti, voratinkliu ir priverčianti išleisti daugiau negu jis uždirba.
Juk ir į užsienį uždarbiauti važiuojantys arba visam emigruojantys mūsų tautiečiai pasiryžta išnaudojimui. Tik etiškesniam išnaudojimui negu Lietuvoje.
Daugelis Lietuvos darbdavių, šiuo metu įnirtingai kovojančių už naująjį socialinį modelį, padėsiantį dar labiau išnaudoti darbininką, matyt, nesuvokia, jog jie gali pasamdyti žmogaus rankas, bet nepasamdys jo širdies. Gali pasamdyti jo fizinę jėgą, bet nepasamdys jo proto.
Yra ir dar viena gilesnė emigracijos priežastis. Tiek darbdaviai, tiek darbuotojai Lietuvoje nori išspręsti visas materialines savo problemas greituoju būdu.
O jeigu taip išmoktume vertinti kiekvieną įgytą daiktą? Jeigu giliau pasvarstytume, kiek gamtos išteklių ir žmogiškųjų resursų reikėjo jį pagaminti? Jeigu paklaustume savęs, ir suskaičiuotume, kiek iš tikrųjų kainavo nauja suknelė, indų rinkinys ar būstas? Ko gero, suskaičiuoti visus šiems daiktams pagaminti sunaudotus išteklius pritrūktų žinių ir neišneštų protas?
Vadinasi, reikėtų labiau vertinti tai, ką turime ir lėtinti savo norus. Nes iš tikrųjų žmogui reikia ne tiek ir daug – kelių pamatinių dalykų: pastogės, maisto ir drabužių, sveikatos, ramios aplinkos, harmonijos su savimi ir mus supančiu pasauliu.
Jeigu mąstymą pakeistų visi – ir tie, kurie trokšta susilyginti su turtuoliais, ir grobuonys, kurie lyg povai plunksnomis didžiuojasi savo turtais, galbūt ir Lietuvoje viena po kitos būtų kuriamos tikros, nepritemptos ir nepersūdytos sėkmės istorijos.
