Naujausios
Lietuvį ir Tėvynėje muša
Regina MUSNECKIENĖ
Vilniuje svarstoma vaikų darželiuose steigti arabų grupes pabėgėliams. Nors 4800 vilniečių vaikų dar tebelaukia vietos darželyje.
Ukrainos ir kitų užsienio šalių magistrantams skiriamos 380 eurų stipendijos. Studijuojantys lietuvių vaikai kai kuriuose universitetuose, turėdami net 9,5 balo pažangumo vidurkį, dėl 100 eurų stipendijos konkuruoja su dešimtimis tokių pat stropuolių ir stipendijos negauna.
Europai paliepus, Lietuvos valdžiai panorėjus, priglausime porą tūkstančių pabėgėlių, sėkmingai perplaukusių Viduržemio jūrą. Paskaičiuota, jog kiekvieno išlaikymas kainuos apie 700 eurų per mėnesį.
Daugelis išsilavinusių Lietuvos žmonių, dirbdami kvalifikuotą darbą, tik svajoja apie 700 eurų atlyginimą.
O po 40 metų savo Tėvynei dirbę ir mokesčius mokėję Lietuvos pensininkai negauna nė trečdalio šitos sumos.
Apie per krizę nusavintų dirbančių pensininkų pinigų grąžinimą niekas jau nebekalba. Tik televizoriaus ekrane prabėgo eilutė, jog grąžinti kol kas nėra galimybių.
Lietuvos žmonės priversti patys tapti pabėgėliais. Tik bėga jie ne nuo karo, o nuo skurdo.
Ar mūsų Tėvynė neprimena motinos, kuri savo tikruosius vaikus parduoda užsieniui, o pati įsivaikina kitataučius, kitatikius, kitakalbius svetimos motinos vaikus?
Beje, ir turtingajam užsieniui paaukoti mūsų vaikai privalės dalyvauti dar nuožmesnėje konkurencinėje kovoje, nes juodadarbių padaugės, kai Europos šalys priglaus tūkstančius pabėgėlių.
Optimistai tvirtina, kad Lietuvoje pabėgėliai ilgai neužsibus. Keliaus ten, kur šilčiau ir didesnės pašalpos. Jau ir dabar jie viešoje erdvėje piktinasi, kad Vengrija elgėsi su jais nemaloniai, o Vokietija ir Austrija sutiko svetingai su skaniu maistu ir šiltais drabužiais.
Kai kurie anksčiau atvykę pabėgėliai jau rado prieglobstį ir Europos moterų guolyje. Vokietijos televizija rodė reportažą, kaip ne itin išvaizdi jauna vokietė džiaugiasi ištekėjusi už pabėgėlio. Jis jai – meilę ir atsidavimą, ji jam – legalaus gyventojo statusą.
Kodėl Europa ir ypač turtingiausios, stabilios ekonomikos šalys taip svetingai sutinka pabėgėlius?
Antai Vokietija tikisi, kad pabėgėliai užpildys tuščias darbo vietas, pakels ekonomiką. Teko skaityti, jog vienas dirbantis žmogus gali sukurti tokią pridedamąją vertę, kad išmaitintų 123 žmones. Gal tai ir tiesa, jeigu tas žmogus gerai, geranoriškai ir daug dirba.
Tik ar rožinės svajonės virs tikrove?
Kartais tenka lankytis Šiaulių dydžio Šiaurės Vokietijos mieste. Ten gyvena nemažai turkų. Į miesto autobusą įlipa pora burkomis apsirengusių turkių su pulku vaikų. Iš karto užima beveik visą autobusą.
Daugiabučių balkonai taip pat pilni turkių su vaikais. Atrodo, jog kiauras dienas jos nieko neveikia, tik sėdi balkone ir stebi praeivius. Prie jūros būriuojasi vien tamsaus gymio moterys su atžalomis.
Suabejoji, ar tikrai esi Vokietijoje.
Tų moterų vyrai, matyt, dirba. Motinoms duoną uždirba vaikai, nes kiekvienas gauna 180 eurų vaiko pinigus. Kai vaikai paauga, Savivaldybė jiems skiria korepetitorius, kad geriau išmoktų vokiečių kalbos.
Musulmonų integracija krikščioniškai Europai atsieina didelius pinigus. Dar daugiau kainuos, kai suplūs šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Sirijos, Irako, Libijos.
Ar integruosis, ar tų pabėgėlių anūkai jau bus pusiau vokiečiai, pusiau prancūzai ar pusiau italai, neaišku.
Teigiama, kad bent jau Vokietijos turkai nenoriai integruojasi. Daugelis jų žiūri turkišką televiziją, kalba tik turkiškai, o vokiečius vadina kiaulėmis.
Nesu politikė. Gal tiesiog nesugebu suvokti pasaulyje vykstančių procesų.
Gilinuosi tik į socialinius reiškinius. Ir kai žiūriu mažais laiveliais, traukiniais ir pėsčiomis į Europą atplūstančią didžiulę gaivališką jėgą, jau dabar mojuojančią kumščiais ir reikalaujančią sau išskirtinio dėmesio, kyla pagrįstų abejonių, ar pabėgimo priežastis tik karo baimė.
Gal tai tik pretekstas patekti į Europą?
Teko skaityti, jog nuverstas ir nužudytas Libijos prezidentas Muamaras Kadafis, pasaulio lyderių vadintas beduinu, dykumos bepročiu, kuriam vaidenosi, jog arabų šalis užplūs labai didelės ir ėdrios modifikuotos amerikoniškos žiurkės, savo šalies gyventojams sukūrė puikias gyvenimo sąlygas.
Iš valdiškų įstaigų jis liepė išnešti kėdes, kad valdininkai ne sėdėtų, o dirbtų. 42 metus jo valdomoje Libijoje galiojo pagal Koraną sukurti įstatymai.
Jeigu tikėti šiuo informacijos šaltiniu, benzinas Libijoje kainavo pigiau už vandenį – tik 14 dolerio centų. Jaunavedžiams valstybė suteikdavo 64 000 dolerių finansinę paramą būstui. Už kiekvieną naujagimį valstybė sumokėdavo 7000 dolerių vienkartinę išmoką.
Išsilavinimas, sveikatos paslaugos, būsto šildymas, elektra, komunaliniai patarnavimai žmonėms visiškai nekainavo. Kiekvienam šeimos nariui valstybė kasmet mokėdavo tūkstančio dolerių dotaciją.
Bedarbio pašalpa siekė 730 dolerių. Medicinos sesuo uždirbdavo 1000 dolerių. Pradėjus savo verslą, valstybė suteikdavo 20 000 dolerių materialinę pagalbą.
Daugiavaikėms šeimoms buvo įkurti prekybos tinklai, kur maisto produktai parduodami už simbolinę kainą. Dalis vaistinių vaistus duodavo nemokamai.
Paskolos nekilnojamajam turtui įsigyti – beprocentinės. Perkantiems automobilį valstybė kompensuodavo pusę jo kainos. Buvo uždraustas alkoholis.
Per keturiasdešimt metų šalies gyventojų skaičius išaugo tris kartus. Vaikų mirtingumas sumažėjo 9 kartus. Amžiaus vidurkis padidėjo, nuo 51,5 iki 74,5 metų. Bendras vidaus produktas vienam Libijos piliečiui siekė 14192 dolerius.
Jis išvedė savo šalį iš pasaulinės bankinės sistemos ir jo pavyzdžiu pasekti norėjo dar 12 arabiškų šalių.
Jo valdymo laikotarpiu buvo uždarytos NATO karinės bazės ir išvytos visos tarptautinės korporacijos.
Piešdamas Libijos, kurioje žmonėms buvo gera gyventi, socialinį vaizdą straipsnio autorius tvirtina rėmęsis Rusijos žiniasklaida. Jeigu libaniečiai iš tikrųjų taip gerai gyveno valdomi diktatoriaus, ar, atvykę į demokratines šalis, jie nereikalaus sau dar geresnio gyvenimo?
Jeigu neduosime, jie sukils, nes tai jėga, nebijanti nei jūros, nei mirties.
Jie turbūt neišsigąs nei vandens patrankų, nei guminių kulkų.
Didesnių teisių sau negu turi lietuviai jau reikalauja Lietuvos lenkai, rengdami streikus. Gal ateityje savo teisių pradės reikalauti priglausti pabėgėliai, lietuvių taip mylimi ukrainiečiai ir gruzinai?
O lietuvis arba bėgs iš Lietuvos, arba taps tuo kvaileliu, kurį ir bažnyčioje, ir Tėvynėje muša.
