Naujausios
Ispanas Lietuvoje nerado lūšnynų
Aštuoniasdešimties metų ispanas Francisco Lopez iš Andalūzijos krašto, Campohermoso miesto, įveikė keturių parų kelionę mikroautobusu ir atvyko į Lietuvą pasižiūrėti, kaip gyvena žmonės, kuriems jis daug yra padėjęs.
Lietuviai Francisco vadina tiesiog Paku. Atvažiavęs į Lietuvą ispanas buvo maloniai nustebintas. Šalį jis įsivaizdavo labai skurdžią ir apleistą. Pamatęs tikrąją situaciją, sako: „Lietuva ir lietuviai – vienas auksas.“
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Tikėjosi išvysti vargo šalį
Francisco Lopez visą gyvenimą ūkininkavo. Kurį laiką dar dirbo ir darbininkų prižiūrėtoju pas kitą ūkininką.
Jis pastebėjo, jog lietuviai – patys geriausi darbininkai. Todėl stebėdavosi, kodėl tokie darbštūs žmonės nedirba savo šalyje.
Lietuviai pasakodavo apie gražią savo šalį. O jis klausdavo, „Kodėl jūs važiuojate svetur?“
Jie sakydavo, kad čia atvažiuoja dėl to, kad gauna daugiau pinigų.
Todėl ir Francisco, ir kiti ispanai įsivaizduodavo, kad Lietuva – labai skurdi šalis, žmonės neturi nei radijo, nei televizorių, gyvena lūšnose, barakuose arba iš molio drėbtose trobose. Nepatikėdavo lietuvių pasakojimais. Manydavo, kad fantazuoja.
Dabar Francisco, Kelmėje gyvendamas du mėnesius, turės progos pamatyti Lietuvą tokią, kokia ji yra.
Jis ketina aplankyti ir kai kuriuos žmones, kurie Campohermoso miestelyje dirbo po kelerius ar net keliolika metų.
Tačiau jau ir pirmieji įspūdžiai privertė svečią į Lietuvą pažvelgti kaip į civilizuotą šalį, gražių ir protingų žmonių Tėvynę.
Padeda negailėdamas savo laiko ir pinigų
Į svečius poną Paką pakvietė kelmiškė Irena Giedraitienė.
Moteris dirba San Isidro mieste daržovių rūšiavimo sandėlyje, o po darbo globoja aštuoniasdešimtmetį Francisco Lopez. Už tai, kad prižiūri senolį, gali nemokamai gyventi jo namuose ir naudotis visais tų namų patogumais.
Todėl grįždama poros mėnesių atostogų į Kelmę, nusprendė pasidalyti savo namų stogu su juo ir parodyti jam savo šalį.
Keturiolika metų Ispanijoje gyvenanti ponia Irena Paką pažįstanti septynerius metus. Jis labai gerbiamas žmogus Campohermoso miestelyje. Todėl, pasinaudodamas tautiečių pagarba ir pasitikėjimu, jis daug padeda į Ispaniją atklystantiems lietuviams.
„Atėjo jauna lietuvė, vedina vaiku. Neturi iš ko sumokėti už butą. Prašo Francisco paskolinti pinigų. Jis paėmė iš savo piniginės, kiek reikia nuomai, ir padavė kitatautei nepažįstamai moteriai, – pasakoja I. Giedraitienė. – Buvo ne vienas atvejis, kai netekę vilties, lietuvaičiai ateidavo pas jį prašyti darbo bent valandai, kad galėtų nusipirkti maisto. Jis visiems padėdavo. Jei darbo neturėdavo, duodavo pinigų maistui.“
Kartais, kai lietuvaičiams suserga vaikai, jis keliasi net naktį ir savo automobiliu veža mažylius pas gydytoją. Kartu su tėvais laukia, kol ligoniuką priims gydytojas.
Vietiniai ispanai jį kartais juokais pavadina taksistu.
„Buvo ne vienas atvejis, kai lietuviams jis padėjo susirasti darbo. Darbo paieškoms sugaišta po kelias dienas, bet vis tiek suranda“, – pasakojo moteris.
Francisco Lopez ne vienam lietuvaičiui padėjo susitvarkyti dokumentus dėl legalaus darbo ir leidimo nuolat gyventi Ispanijoje.
„Mes sutverti vienas kitam padėti“, – gražius savo poelgius labai paprastai aiškina ponas Francisco.
Pats matė daug vargo
Galbūt kitus ponas Francisco atjaučia todėl, kad ir pats gyvenime matė nemažai vargo. Į Campohermoso miestą jis atsikėlė 1959 metais. Neturėjo nei namų, nei pragyvenimo šaltinio. Namą pirko išsimokėtinai. Kibosi į žemę. Augino medvilnę, cukrinius runkelius, javus, melionus, pomidorus, šparagines pupeles, statė šiltnamius.
Paskui savo name atsidarė barą. Jame pamaitindavo neturtinguosius ir be pinigų.
Lopezų šeima išaugino keturis vaikus. Dabar ponas Francisco jau aštuoniolika metų našlys. Vaikai gyvena atskirai, o jam reikia šiek tiek globos, namams – moteriškos rankos.
Lietuvė Irena Giedraitienė anksčiau jų šeimoje papildomai uždarbiaudavo sutvarkydama namus. Kai geraširdžiui senoliui prireikė daugiau pagalbos, pakvietė lietuvę gyventi į savo namus.
Ponas Francisco ir jo vaikai stebisi lietuvaičių sugebėjimais ir darbštumu. Visą darbo dieną kartais ir viršvalandžius atplušėjusi daržovių rūšiavimo sandėlyje globėja Irena dar sugeba sutvarkyti namus ir aplinką, pasirūpinti, kad jos globotinis būtų švarus, tinkamai pamaitintas.
„Vienas auksas, – apie savo globotoją ir kitus lietuvius sako Francisco. – Lietuvius labai gerbiu. Nes daug jų pažįstu. Daug lietuvių man sąžiningai dirbo ir gerai su manimi elgėsi.“
Sukrėtė lietuvės istorija
Ispanui sunku suprasti, kodėl tokie darbštūs Lietuvos žmonės turi blaškytis po pasaulį ir patirti tiek skriaudų.
Jį sukrėtė ir dabar jį globojančios kelmiškės Irenos Giedraitienės istorija.
Moteris turėjo barą Kelmėje. Tačiau vertėsi sunkiai. Pajamos – kuklios, o mokesčiai – dideli. Vieną dieną dar buvo nubausta Mokesčių inspekcijos.
Tuomet ir persipildė kantrybės taurė. Metė verslą ir patraukė Ispanijon.
Tačiau Ispanijoje ne iš karto viskas gerai klojosi.
„Mikriukas nuvežė aštuonis žmones. Paleido Ispanijoje – ir žinokitės. Nors sumokėjome ne tik už kelionę, bet ir už įdarbinimą, – mena Irena. – Apsigyvenom miške. Naktį išmiegam, rytą einame ieškoti darbo. Aš buvau pasiėmusi žodynėlį. Išmokau 800 ispaniškų žodžių. Aišku, kalbėdavau netaisyklingai. Tačiau ispanai suprasdavo, ko aš noriu.“
Darbo paieškos užtruko. Pinigai seko. Ponia Irena sako buvo pasiėmusi daugiau pinigų. Maistą pirko visiems.
Paskui lietuvaičių grupė iškriko. Vieni išvažiavo ieškoti darbo į kitas Ispanijos vietas, kiti ryžosi stabdyti pakeleivingas mašinas ir grįžti į Lietuvą.
„Man buvo gėda grįžti, – pasakoja Irena. – Reikėjo uždirbti duonos sau ir Lietuvoje paliktam penkiolikmečiam sūnui. – Baigėsi ir mano pinigai. Eidama ieškoti darbo nuo medžio nusiskindavau apelsiną. Toks būdavo dienos maistas.
Pagaliau pavyko gauti vaikų auklės darbo už 200 eurų per mėnesį. Ten galėdavau ir pavalgyti. Tačiau darbas tęsdavosi nuo devynių ryto iki 15 valandos. Po darbo eik kur nori. Vėl grįždavau į mišką.“
Pavyko įsidarbinti braškių skynėja už 450 eurų per mėnesį. Gavusi algą, visą išsiuntė į Lietuvą sūnui. Sau nusipirko tik didelį šokoladą.
„Valgiau kaip išprotėjusi", – mena Irena.
Pasibaigus sezoniniams darbams ją priglaudė jauna ispanų šeima. Moteris laukėsi. Jai reikėjo pagalbininkės namuose.
Irena intensyviai ieškojo pažįstamų lietuvių. Surado šeimą, kuri pakvietė į Almerijos kraštą. Pažadėjo surasti darbo šiltnamiuose.
Deja, nuvažiavus paaiškėjo, jog jokio darbo nėra. Jiems paprasčiausiai reikėjo tarnaitės. Irena dirbo visus namų ūkio darbus vildamasi, kad pagaliau jai suras darbo. Deja, lietuviai išvažiavo namo, taip ir palikę moterį be pragyvenimo šaltinio.
„Campohermoso mieste buvo nelegali darbo birža. Ten, aikštelėje, laukdavo būriai darbininkų. Atvažiuodavo darbdaviai, kelis pasirenka. Kiti laukia toliau. Kasdien į tą „biržą“ traukdavau pėsčia po šešis kilometrus. Jei negaunu darbo, vėl pareinu tuos šešis kilometrus. Jeigu gaunu bent kelioms valandoms, nereikia badauti“, – nesaldžiais prisiminimais dalijasi Irena.
Nesaugumo jausmas ėdė sveikatą. Moteriai ėmė durti širdį. Jau galvojo, kad teks grįžti namo.
Vieną dieną neoficialioje darbo biržoje ją pastebėjo ūkininkas, turintis 23 hektarus žemės. Pakvietė padirbėti.
Kai jis pamatė, kaip sąžiningai moteris dirba, pažadėjo ją priregistruoti ir įdarbinti legaliai. Savo pažadą tesėjo.
Tai įvyko tik po trejų metų klajonių.
Dirbti reikia už du
Nuo tos dienos, kai gavo leidimą nuolat gyventi Ispanijoje ir buvo legaliai įdarbinta, moters gyvenimas pasikeitė.
Ji gali kreiptis į gydytojus. Darbdavys moka draudimus. Jai skaičiuojamas darbo stažas. Atidirbusi 15 metų ji galės gauti minimalią 680 eurų pensiją.
Irena dirbo daugelyje daržovių rūšiavimo sandėlių, ten vadinamų „almasenais“.
Šiuo metu taip pat dirba viename iš jų. Įmonė moka už viršvalandžius, dvigubas įkainis švenčių dienomis ir į emigrantą nežiūri kaip į baltąjį vergą.
Į rankas dažniausiai pavyksta gauti apie 1 200 eurų. Tai lietuvei labai geras atlyginimas. Juolab kad dabar, kai prižiūri aštuoniasdešimtmetį Francisco, nereikia nuomotis būsto, nekainuoja komunaliniai patarnavimai ir maistas.
Tačiau norint išlikti gerai apmokamame darbe tenka pasistengti, nes ispanės moterys ją laiko konkurente.
Irena privalo dirbti sparčiau ir geriau už jas. Sandėlyje ji vienintelė lietuvė.
Irena, Ispanijoje gyvendama jau 14 metų, geriau žino tvarką, todėl pataria čia atvykusiems lietuviams, padeda prisiregistruoti, susirasti darbo. Nors lietuviai Ispanijoje Irena dažniausiai tik pasinaudodavo. Pavyzdžiui, vienas padėjo jai susirasti butą, tačiau paskui kiekvieną mėnesį atvažiuodavo pasiimti duoklės.
Moteris sako, kad ne visiems lietuviams gali ir padėti. Kai kurie tiesiog patys nesistengia kabintis į gyvenimą. Daugelis geria. Ypač skaudu matyti, kai geria moterys, vaikų motinos.
Vienos Irena paklausė: „Kodėl geri?“ „Aš uždirbu 30 eurų per dieną. Man užtenka ir maistui, ir išgėrimui“, – atsakiusi jauna vaikų motina.
Autorės nuotr.
ĮSPŪDŽIAI: Pėsčias pavaikščiojęs po Kelmę ispanas Francisco Lopez stebėjosi: „Kokie gražūs namai.“ O nuvežtas prie Kryžių kalno ilgai stovėjo susimąstęs. Pagaliau pratarė: „Yra kažkas, ko mes nežinom“, ir pažadėjo kitąmet iš Ispanijos atvežti kryžių.
ĮVERTINIMAS: Francisco dukros džiaugiasi, kad jų tėvas – gerose rankose, o pats Francisco sako, jog Irena – vienas auksas.
GLOBĖJA: Francisco globėja Irena Giedraitienė pratina ispaną prie lietuviškos virtuvės. Tačiau lietuviškus cepelinus jis valgo tik tuomet, kai jie dar ir pakepinami.
